Šnipiškių rajonas istoriniuose šaltiniuose įvardijamas ne tik kaip Vilniaus statyboms reikalingų plytų gamintojas bei miesto kūrybinio potencialo lopšys, bet ir kaip kaip kelio iš Lietuvos sostinės į Vakarų Europą pradžia. Toks Šnipiškių santykis su miestu ir šiandien yra panašus, tik jau labiau perkeltine prasme.

Vilniaus istorijos žinovas Laimonas Briedis pasakoja, kad Šnipiškės iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo Vilniaus priemiestis. Jame virė visai kitoks gyvenimas nei kitoje upės pusėje esančiame mieste, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nepaisant to, kad dešiniajame Neries krante anuomet žmonės gyveno paprastesnį gyvenimą nei miestiečiai, Šnipiškės turėjo išskirtinę istorinę ir kultūrinę vertę. Istoriko teigimu, Ukmergės (tuo metu – Vilkmergės) kelias prasidėjo ne ties sankirta su Geležinio vilko gatve, o driekėsi iki pat tos vietos, kur dabar stovi Žaliasis tiltas ir prasideda Kalvarijų gatvė, kadaise buvusi piligrimų keliu. Dabartinė Lvivo gatvė yra istorinė Vilkmergės kelio pradžia.

„Tai buvo išėjimas per Vilniaus vartus į plačiąsias erdves, kitus miestus. Ilgą laiką Vilkmergės plentas buvo ir viena iš pirmųjų jungčių su Vakarų Europa. Šiuo plentu nuo pat XIV a. buvo galima nuvažiuoti į Rygą. Į Vakarų Europą buvo galima nuvykti ir per Lenkiją, bet ne per Kryžiuočių ordino valdytą Prūsiją, nes tai buvo per daug pavojinga. Tuo metu iš Vakarų Europos į Vilnių faktiškai visas eismas ėjo per Rygą. Tikėtina, kad netgi Gedimino laiškai Europai pirmiausiai buvo siunčiami per šį miestą. Popiežiaus legatai, įsiklausę į Gedimino laiškuose buvusį kvietimą, vykdavo tik per Rygą“, – pasakoja L. Briedis.

Vilniuje gimęs ir užaugęs, JAV Britų Kolumbijos universitete daktaro disertaciją apgynęs mokslininkas L. Briedis yra knygos „Vilnius savas ir svetimas“ (orig. „Vilnius, City of strangers“) autorius. Pagrindinis jo mokslinio intereso objektas – Vilniaus miestas, anot eksperto, šiandieniniams vilniečiams vis dar yra nežinomas.

„Galima teigti, kad šiandien viso pasaulio verslo atstovai į Vilnių taip pat patenka per Šnipiškes ir čia besikuriantį Centrinį verslo rajoną. Būtent čia sukoncentruoti didžiausi verslo centrai, įsikūrę tarptautinių bendrovių padaliniai, – paraleles brėžia Guido Wolfas, NT projektus Centriniame Vilniaus verslo rajone vystančios bendrovės „Releven“ tvarumo ir inovacijų direktorius. – Maža to, šiame rajone ir dabar vykdoma itin aktyvi, ambicinga plėtra, siekiant jį paversti ne tik verslui, bet ir žmonėms, kultūriniam bei socialiniam gyvenimui patrauklia vieta“.

Vilnius pastatytas iš Šnipiškių plytų

Istorikas L. Briedis taip pat atkreipia dėmesį, kad Šnipiškės, kuriose dominavo mediniai statiniai, buvo turtingos molio ir žvyro – svarbiomis statybinėmis medžiagomis. Todėl šiame priemiestyje, ties Šeškinės kalvomis, buvo gausu plytinių, kurios savo produkciją tiekė Vilniui. Plytinės veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo.

„Ko gero, galima būtų sakyti, kad Vilnius pastatytas iš Šnipiškių plytų“, – šypteli Vilniaus istorijos žinovas.

G. Wolfo teigimu, šio rajono išvaizda ir veikimas smarkiai pasikeitė. Tačiau vieni istoriniai elementai iki šiol dar matomi, o kiti bus atkurti vizualiai.

„Šnipiškėse vis dar gausu medinių namų, kurie primena laikus, kai tai buvo tik priemiestis, aprūpinęs Vilnių plytomis. Norėdami istorinį motyvą integruoti į šiuolaikišką kontekstą savo vystomame kvartale „Horizontai“ vieno iš pastatų fasadą papuošime plytų raudonumo sienomis. Tokiu būdu kurdami jungtį tarp Šnipiškių istorijos ir modernios Centrinio verslo rajono urbanistinės idėjos“, – pasakoja „Releven“ atstovas.

Kultūros lopšys

Istorikas nurodo, kad Šnipiškės visuomet pasižymėjo gyventojų įvairove. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą trečdalis šio priemiesčio gyventojų buvo žydų kilmės. Dominavo katalikų tikėjimas, nors buvo ir stačiatikių, ir didelė sentikių bendruomenė.

„Tokia demografinė situacija atspindėjo bendrą Vilniaus daugialypiškumą. Tai buvo Vilniaus priemiestis, tačiau dėl savo artumo ir matomumo vilniečiams jo pastorališkumas, sodietiškumas iš kairiojo kranto buvo matomas aiškiau nei kitų priemiesčių“, – pasakoja L. Briedis.

Dauguma Šnipiškių gyventojų dirbo Vilniuje, palaikė itin artimą ryšį su miestu. Gana keistai iš šiuolaikiškos perspektyvos atrodo tai, kad Šnipiškėse seniau gyveno labai daug mokytojų. Tačiau iš tiesų anuomet, tarpukario laikais, tai buvo menkai apmokamas darbas.

Istorikui pačiam labai įdomu tai, kad Šnipiškės yra savotiškas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vilniaus žydų kultūros centras. Būtent iš šio priemiesčio kilę daug žinomų jidiš kalba rašiusių autorių.

„Tas laisvumas, skirtumas tarp miesto ir ne miesto, ugdė jų kūrybiškumą, davė stimulą naujoms kultūrinėms srovėms. Pavyzdžiui, „Junge Wilne“ ir kiek vėliau – „Jungevald“, kurie buvo labai novatoriški, atsisakė klasikinių meno formų. Tarp jų buvo ir tokių menininkų, kaip Hirshas Glickas, vienas žymiausių geto poetų, kūręs geto, pasipriešinimo dainas“, – pasakoja L. Briedis.