Prof. dr. Jono Rimanto Glemžos knygos „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ recenzija.
Lietuvos istorinių paveldo objektų interjerai − per amžius labiausiai kitusi pastatų dalis. Statinių tūriai neretai išsaugodavo autentiškus bruožus, o interjerų erdvė, įranga ir dekoras buvo keičiami, tobulinami sulig kiekvieno naujo savininko poreikiais, laikotarpio madomis, pagal besikeičiantį gyvenimo būdą, apleidžiami per šeimą, bendruomenę ar šalį ištikusias negandas, naikinami per karus ir vėl atkuriami.
Dar daugiau interjerus paveikė XIX−XX amžiaus istorinių ir politinių aplinkybių nulemti kataklizmai: bažnyčių uždarinėjimas ar virsmas stačiatikių maldos namais, radikalus didikų ir bajorų dvarų ar rezidencijų rūmų paskirties keitimas. Tokių objektų interjerus negrįžtamai pakeitė sovietmetis − sovietizacijos ir nacionalizacijos laikotarpiu daug mūrinių rūmų ir medinių ponų namų virto kontoromis, daugiabučiais. Perplanuoti, nugyventi, nebenaudojami ar sandėliais paversti sakraliniai pastatai nyko, juos tvarkantiems restauratoriams teko susidurti su istorinio interjero autentiškos architektūros atskleidimo, atkūrimo bei pritaikymo dabarties sąlygoms ir paskirčiai iššūkiais.
Jono Rimanto Glemžos studija „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) iš esmės skirta kelioms temoms – Lietuvos architektūros paminklų interjerų raidai ir jų tvarkybos metodikos analizei bei vertinimui. Nė viena šių temų iki šiol kompleksiškai nebuvo tyrinėta, joms gvildenti skirti pavieniai moksliniai straipsniai, bet ne monografijos pobūdžio sintezės. Tad jau vien šiuo požiūriu darbas aktualus ir prasmingas.
Leidinyje apžvelgiama ir vertinama 117-os Lietuvos architektūros paveldo objektų (jie sugrupuoti į
6 tipologines grupes pagal istorinę paskirtį) interjero raida − nuo gotikos iki istorizmo laikotarpio. Taip pat gvildenamas išlikusio interjero autentiškumas, išsaugojimas ir vykdyti tvarkybos darbai: tyrimai, restauravimas ar atkūrimas. Vis dėlto aptartų objektų raidai ir tvarkybos klausimų analizei galima buvo pasitelkti gausesnius ir naujesnius pastatų istorijos bei tvarkybos procesuose atliktus tyrimus, taip pat restauravimo ar atkūrimo darbų ataskaitas. Skaitytojui (visų pirma paveldosaugininkui, restauratoriui, architektūros tyrinėtojui ar paveldo objekto šeimininkui) būtų buvę labai naudinga rasti išsamesnes nuorodas į interjerų istorijos šaltinius, tyrinėjimus ir tvarkybos dokumentaciją.
Tekstą svariai papildo didžiulė iliustracijų bazė, vaizdžiai liudijanti interjerų būklę ir kaitą, išryškinanti vertingiausias ypatybes, kurių dažnas lankytojas gal ir nesugebėtų pastebėti. Toks daugiausia paties autoriaus užfiksuotų vaizdų archyvas, sutelktas į darnią visumą, ne tik išskleidžia iškalbingą Lietuvos istorinių interjerų panoramą, bet ir yra vertingas interjerų dabarties situacijos šaltinis, kuris ateityje, be abejo, pasitarnaus paveldo ir paveldosaugos istorijos tyrinėjimuose, tvarkybos darbuose.
Knygos autorius turi didelę paminklų tvarkybos ir jos metodikos patirtį, todėl pagrįstai daug dėmesio skyrė paminklinių interjerų restauravimo Lietuvoje XX−XXI amžiaus istorijos ir metodikos bei jos raidos problematikai.
