Kalbant apie kapinių erdvę ir jose vyraujančią ekologiškumo stoką, dažniausiai susirūpinama dirbtinėmis gėlėmis ir plastikiniais bei metaliniais žvakių priedais. Būtent tokias neorganiškas atliekas matome konteineriuose prie kapinių – manoma, būtent jos teršia labiausiai. Tačiau kapinėse ekologiškumo temą galime apsvarstyti ir kitais pjūviais – paviršiaus, želdinių ir dirvožemio. Visi jie paskutiniaisiais dešimtmečiais tapo laidojimo ir kapinių erdvės toksiškumo dėmenimis.
Aplinkai nedraugiška kapo amžinybė
Kapinės Lietuvoje šiandien yra tapusios granito ir betono trinkelių dykromis. Sekant įstatymo apibrėžtais kapų dydžiais, jų plotai aklinai uždengiami importuotu akmeniu ar užklojus plėvele užpilami skalda. Noras „sutvarkyti“ asmeninius kapus atsiremia ir į pasiūlą, siekiančią klientams pasiūlyti kiek įmanoma daugiau paslaugų – ir taip aplink akmeniu ar skalda užklotą kapą nusidriekia dar ir net iki 50 cm pločio betono trinkelių danga. Vis dar esama kapų, kurie yra tiesiog žemės plotai, kuriuose artimieji per metus pakeičia bent kelias augalų kompozicijas. Tačiau kuo toliau, tuo tokių kapų lieka vis mažiau. Žvelgiant į dabartinę situaciją, akmens plokštėmis ar skalda uždengtų kapų Lietuvoje šiandien yra apie 60 procentų.
Uždengiant kapus akmeniu ar skalda, siekiama sumažinti priežiūros poreikį – čia nereikės sodinti gėlių, o ant kapo nukritusius lapus, užklydusias šiukšles ar purvo sankaupas pakaks tiesiog nuvalyti. Taip sutvarkius kapus tikimasi, kad jie išliks ilgą laiką, gal net amžinybę, net jei jiems pritrūks priežiūros. Akmens kapas mūsų sąmonėje yra užėmęs amžinumo garanto poziciją, išsaugantis ženklą apie mus net kai mūsų niekas neprisimins.
Kodėl kapų dengimas akmeniu ar skalda yra problematiškas?
Žvelgiant plačiau, nuolat kapines užklojant akmeniu, mes prisidedame prie klimato kaitos net keliais aspektais. Pirmiausia – visas kapinėse naudojamas akmuo yra importuotas. Tam, kad juo būtų uždengiami kapai, jis keliauja šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Tai, kad akmuo yra neatsinaujinanti, o tiksliau itin lėtai atsinaujinanti žaliava, kuri nuo žmogaus amžiaus atsilieka dešimtimis tūkstančių metų, reiškia, kad tai, ką panaudosim, neturėsime galimybės naudoti kitur. Nors akmens žaliavų dar esama daug, tačiau akmens kasyklų daroma žala ekosistemoms yra aptariama itin plačiai. Kalnakasyba yra viena iš svarbių aplinkosauginių problemų, darančių neigiamą poveikį sunaikinant buveines, prarandant bioįvairovę ir anglies dvideginio sankaupas, kurios užtikrina anglies dvideginio absorbciją, prisidedant prie dirvožemio erozijos, oro ir vandens užterštumo. Tai vietos, kurios jau nebeatsikurs, o jų gamtiniai procesai liks pažeisti, prisidės prie rūšių nykimo ir klimato kaitos. Akmens, kaip ir kitų medžiagų transportavimas, taip pat pareikalaus savo dalies.
Antra, akmenimi užklodami kapus, pakeliame bendrą kapinių temperatūrą, jose suformuodami karščio salas. Tai reiškia, kad karštą dieną čia yra bent keletu laipsnių karščiau – panašiai kaip mieste, jeigu jį lyginsime su užmiesčiu. Dėl aukštesnės temperatūros čia besilankantiems žmonėms kyla didesnė grėsmė sveikatai, be to, čia augantiems augalams reikia daugiau drėgmės, o čia gyvenančioms smulkių gyvūnų rūšims taip pat bus sudėtingesnės sąlygos nei tos, prie kurių jie yra įpratę. Bendrai, temperatūros pasikeitimas kapinių teritorijoje pakeičia čia vyraujantį mikroklimatą ir nuo jo priklausančias gyvybės formas.
Be abejo, galime svarstyti, kur svarbiau panaudoti akmenį, kur jo labiau reikia. Akmens naudojimas statyboje, o taip pat ir kapinėse, prasmingas tik tuomet, kai suvokiama, kad tai itin vertinga, neatsinaujinanti žaliava, kurią galima, ir netgi reikia panaudoti iš naujo.
Kapinėms reikia vis daugiau ploto
2016 m. duomenimis, kuriuos reziumavo Lietuvos socialinių mokslų centro tyrėjas dr. Darius Liutikas, Lietuvoje buvo 7835 kapinės. Įskaičiuojant ir neveikiančias, ir riboto naudojimo kapines, jos bendrai užėmė 4 120 ha. Toks plotas yra miesto, kiek didesnio už Marijampolę ir kiek mažesnio už Alytų dydžio. 1975 metais apskaičiuotas kapinių plotas Lietuvoje siekė 2500 ha. Reiškia, kad per 40 metų kapinių plotas išaugo daugiau nei 1500 ha.
Žvelgiant į šiuos skaičius, nereikėtų pamiršti, kad akmeniu ir skalda užklojami net ir senieji kapai senosiose neveikiančiose ar riboto naudojimo kapinėse. Taip iš esmės transformuojamas kapinių erdvinis charakteris ir į senąsias kapines „atnešamos“ tos pačios ekologinės problemos.
Tai, kad kapo vieta Lietuvoje yra suteikiama nemokamai, taip pat prisideda prie sunkiai pažabojamos kapinių plėtros. Lietuvoje vėl ir vėl laidota ir tebelaidojama tose pačiose šeimos kapavietėse. Tačiau dalis žmonių nori laidotis atskirai nuo anksčiau mirusių artimųjų. Pagal šiandien veikiantį Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymą toje pačioje vietoje artimuosius galima laidoti praėjus 25 metams po mirties. Svetimieji jau egzistuojančio kapo vieta gali pasinaudoti gavus savivaldybės leidimą ir praėjus dar 25 metams. Taip kapo vieta svetimų asmenų gali būti pernaudojama praėjus 50 metų po palaidojimo. Jeigu tame pačiame kape visgi nėra iš naujo laidojama, tokios vietos ypač jas uždengus akmeniu ar skalda, išlieka gerokai ilgiau ir net praėjus kapo ramybės laikotarpiui, garantuoja, kad kapas nebus palaikytas apleistu ir čia nebus laidojami svetimi asmenys. Tokie kapai prisideda prie poreikio kapines nuolat plėsti, ar net įrengti naujas.
Tačiau, ar šis itin asmeniškas kiekvieno noras nepareikalauja iš planetos pernelyg daug – amžiais tau vienam skirto žemės ploto, kuriuo neturėsi galimybės rūpintis pats, o šio rūpesčio tikėsiesi jei ne iš artimųjų, tai iš valstybės. Tokia mažojo faraono užgaida pareikalaus ir papildomų išlaidų iš valstybės, reiškia, iš mokesčių mokėtojų lėšų, ir savo duoklės iš planetos resursų. Šioje vietoje kyla klausimas – ar galime sau leisti skirti tiek vietos ir tiek resursų mirčiai, kai kaskart mažėja resursų gyvenimui?
Medžiai ėmė trukdyti
Medžių kirtimo vajus Lietuvoje prasidėjo apie devyniasdešimtuosius. Vietinių savivaldų iniciatyva kapinėse imti kirsti seni medžiai, drastiškai pakeičiant jų vaizdą. Taip stengtasi kapines išvaduoti nuo krentančių lapų. Paskutiniajame dešimtmetyje medžių kirtimas kapinėse argumentuotas poreikiu apsaugoti antkapius, o ypač istorinius. Toks rūpestis yra puikiai suprantamas – istorinių antkapių išskirtinumas, jų meninės vertės yra sunkiai atkuriamos. Be to, senų medžių griūtis kartais sunaikina netgi dešimtis antkapių, taip pat sunaikindami ir juos supančias tvoreles. Tai didžiulė žala istorinėms kapinėms.
Deja, pašalinus senus grėsmę keliančius medžius jų vietose nepasirodė nauji, kurie dešimtimis metų galėtų teikti klimatinį komfortą. To priežastis, kaip rodo pasikalbėjimai su kapines lankančiais žmonėmis, yra gana paplitęs nenoras tvarkyti nuo medžių byrančius lapus ir spyglius. Tai daugumai atrodo didesnė problema nei, pavyzdžiui, netekus šešėlių ir perkaitus kapams poreikis dažniau laistyti čia augančius augalus. Toks požiūris, šiuolaikines ir istorines kapines paliko tik su vienu kitu styrančiu medžiu, kurie tik nedrąsiai primena apie baltų papročius laidotis miškuose ir išskirtinį lietuvių ryšį su mišku.
Bioįvairovė kapinėse
Šalia klimatinio komforto kapines lankantiesiems, taip pat svarbu paminėti ir augalų bei medžių kuriamą bioįvairovę, kuri neapsibrėžia tik augalų rūšimis. Augalų buvimas kapinėse leidžia šioje aplinkoje veikti ir kitiems gyvosios gamtos gyventojams – dirvožemio gyviams, vabzdžiams, smulkiems graužikams ir paukščiams. Augalų ir gyvūnų rūšims bendradarbiaujant kapinėse galėtų kurtis bioįvairovės salos, kurios yra reikalingos tiek miesto aplinkoje, tiek ir monokultūrinių laukų apsuptyje veikiančioms kapinėms.
Kapinės Lietuvos miestuose užima trečdalį visų žaliųjų teritorijų. Jų tapimas pilnavertėmis žaliosiomis erdvėmis būtų svarbus indėlis papildant miesto žaliąją infrastruktūrą. Ne mažiau tokios teritorijos būtų svarbios ir kaimo aplinkoje, kur kapinaites užtinkame viduryje dirbamų laikų. Kai žemdirbystės teritorijose praktikuojamos monokultūros, kapinės galėtų tapti bioįvairovės salomis ar salelėmis.
Palyginimui pateikiamos Sihlfeld kapinės Ciuriche, Šveicarijoje, ir Highgate kapinės Londone, Jungtinėje Karalystėje. Ciuricho kapinių nuotraukoje matome kapinių plotą, kuriame laidojama šiuo metu. Šios kapinės yra didžiausia žalioji erdvė mieste, kviečianti čia ramiai pasivaikščioti tarp istorinių asmenybių, mėgaujantis želdinių teikiama ramybe. Tuo tarpu nufotografuota Highgate kapinių dalis buvo įkurta XIX a., o palaidojimai čia vyko iki pat XX a. vidurio. Būtent šias kapines administruojantis ir prižiūrintis „Friends of Highgate Cemetery Trust“ (angl. Highgate kapinių draugų trestas) didžiuojasi, kad kapinės yra bioįvairovės sala, ir nepailsdami tiek ekskursijų metu, tiek savo interneto puslapyje vardija retų gyvūnų ir augalų rūšis, sėkmingai gyvuojančias kapinių aplinkoje.
Želdinius kapinių aplinkoje derėtų suprasti ne tik kaip dekorą, bet kaip pagalbą išvengiant karščio salų formavimo, prisidedančių prie vietos klimatinio komforto ir bioįvairovės kūrimo. Jie taip pat yra paminklai mūsų tradicijoms, mūsų ryšiui su gamta ir galimybė savo kūnus sugrąžinti į gamtos ciklą.
Pavojus dirvožemiui
Visais laikais siekta greito irimo ir kaip įmanoma mažesnės grėsmės aplinkai ir joje veikiantiems žmonėms. Norėta išvengti dirvožemio užteršimo gendančiais palaikais, tačiau iki pat paskutiniųjų dešimtmečių nesusimąstyta apie visų kitų elementų, kurie palaidojami kartu, taršumą. Nors įprastai Lietuvoje naudojami karstai yra natūralaus medžio, tačiau jie lakuojami neekologiškomis medžiagomis. Be to, karstams naudojami plastmasiniai apkaustai, kurie taip pat nėra draugiški aplinkai. Net jeigu naudojami metalo gaminiai, jų išgavimas reikalauja neatsinaujinančių resursų, o kapinių dirvožemyje nugula amžiams. Karstų gamyboje taip pat naudojami klijai ir vinys, o iš vidaus karstai dengiami sintetiniais audiniais. Sintetinės yra ir įprastai laidojimo įmonių siūlomos įkapės. Siekiant pristabdyti irimo procesus, pagražinti mirusiųjų kūnus, kad šie būtų estetiškesni šarvojant, jie yra paruošiami naudojant tam skirtus chemikalus, kurie palaidojus taip pat nusėda į dirvožemį.
Kremavimas taip pat netausoja gamtos
Ekologinių klausimų neišvengiame ir laidodami kremuotus palaikus urnose. Jos gaminamos iš įvairių medžiagų – medienos, akmens, keramikos ir kt. Atrasime ir itin ekologiškų sprendinių, tokių kaip urna iš grybienos, popieriaus, netgi druskos. Kai kurie variantai yra natūralesni, tačiau net ir iš pirmo žvilgsnio natūralus akmuo yra neatsikuriančių žaliavų naudojimas. Deja, bandymai Lietuvoje komercializuoti natūralius, be cheminių medžiagų pagamintus, laidojimo įrankius nesulaukė pakankamai klientų, kad galėtų sėkmingai tęsti veiklą. Tiesa, neretai tokie gaminiai yra brangesni nei įprastai naudojami.
Net ir kremavimas nėra ekologiškas laidojimo būdas. Kremavimo procese naudojami papildomi resursai deginime, o pats deginimas palieka CO2 pėdsaką. Be to, pelenai taip pat nėra patys „draugiškiausi“ aplinkai, nes jie yra pernelyg druskingi. Todėl koncentruotas palaikų barstymas taip pat kelia iššūkių, o kai kurios natūralaus gamtinio laidojimo kapinėse Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, JAV ir kt. nepriima laidojimui kremuotų palaikų.
Žaliosios laidojimo tendencijos
Dirvožemis yra gyvas gamtos sluoksnis, kuriame vyksta natūralūs procesai, prisidedantys prie sveikesnės aplinkos, todėl jo saugojimas yra tiek pat svarbus kaip ir susirūpinimas augalų ar gyvūnų rūšimis.
Siekiant pagerinti palaikų nykimą ir nepakenkti dirvožemio kokybei, natūralaus laidojimo kapinėse Jungtinėje Karalystėje ir JAV imamasi papildomų priemonių – laidojant kūnas uždengiamas iš aplinkos elementų suruošta biomase, pavyzdžiui, šakelėmis. Siekiant sumažinti žaliavų apimtis kūnai laidojami drobulėse, o ne karstuose, todėl šakelių sluoksnis leidžia apsaugoti kūną nuo tiesioginio užpylimo žeme, kurį taip skaudu stebėti gedintiems. Dėl papildomo šakelių sluoksnio, leidžiančio dirvožemiui geriau kvėpuoti, palaikai taip pat nyksta greičiau, o jų maistines medžiagas sparčiau pavyksta įsisavinti kitoms gyvybės formoms.
Anglikonų teologo ir Durhamo universitete veikiančio Mirties ir gyvenimo studijų centro (Jungtinė Karalystė) direktoriaus Douglas Daviesas, ir šiame centre dirbančios socialinės antropologės Hannah Rumble tyrime, paskelbtame knygoje „Natural Burial. Traditional-Secular Spiritualities and Funeral Innovation“ (angl. Natūralus laidojimas. Tradiciniai-sekuliarūs dvasingumai ir laidojimo inovacijos), konstatuojama, kad daugybė apklaustų asmenų teigė, kad jiems natūralus laidojimas suprantamas kaip „gyvo dirvožemio“ (angl. animate earth) kūrimas, nes jis maitina gausybę kitų gyvybės formų. Pasak tyrėjų, kažką duoti žemei po savo mirties yra ir terapinis, ir net altruistinis veiksmas, įprasminantis „ekologinį nemirtingumą“.
Kaip atsiminsime, kaip atsimins mus
Kalbant apie techninę laidojimo problematiką, kyla mintys ir apie atminimą. Juk kiekvienam prieinamas individualus kapas reiškia, kad kiekvienas žmogus bus atsimintas, išlikdamas bent antkapio įraše. Jo vardą perskaitys praeiviai net kai nebebus jį gyvą pažinojusių žmonių. Galbūt Vėlinių dieną jo kapą papuoš vėlyvo rudens žiedas ar žvakė. Galbūt jo kapą po dešimčių metų atras giminaičiai, ir per kapą jausis atradę ryšį su iš istorijos išnyrančia vietove. Šis noras išlikti, pergyvenant net save patį, yra itin žmogiškas. Bet galiausiai – ar tikrai šioje planetoje turime vietoje kiekvienam mirusiajam suteikti nejudinamą kapo vietą?
Kapinių organiškumas gali prisidėti kuriant sveikesnę atminties aplinką, kuri būtų naudinga ne tik asmeniškai kiekvienam, bet ir žvelgiant plačiau. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių, kapinės galėtų atlikti ne tik laidojimo ir įamžinimo funkcijas, bet ir prisidėti mažinant klimato kaitos padarinius. Tikslas skamba kaip pernelyg didelis galvojant apie vieną nedidelę kapavietę. Tačiau kai tokių kapaviečių yra dešimtys tūkstančių, tampa akivaizdu, kad dabar įsivyravusios praktikos yra netausojančios ir netgi kenksmingos. Turėtume ieškoti būdų po mirties „išlikti“ kitokiomis, planetai draugiškesnėmis formomis. Galbūt mus galėtų prisiminti kaip aplinką tausojantį ir ateitimi, o ne savo atmintimi, besirūpinančiu laikmečiu?
Eglė Bazaraitė šiuo metu atlieka tyrimą „Trumpam numirus, gyventi amžinai: atsikuriantys atminties kraštovaizdžiai ir tvarus laidojimas“ kurį finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-PD-22-108) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
