R. Paleko ARCH studijos vadovas svarstė, kad tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl šiuose konkursuose taip vangiai dalyvauja užsienio architektų studijos. „Žinoma, pagrindinė priežastis – neadekvatūs biudžetai. O ši materialioji pusė yra padarinys, išraiška gilesnių dalykų, kuriuos įvardyčiau kaip savo kiemo, provincialumo, nepasitikėjimo savimi sindromą. Tai jaučiama ir tarp užsakovų, ir tarp architektų. Kad esame nė per trupinį ne prastesni už vakariečius, turime nė kiek ne menkesnį gyvenimo standartų ir kokybės supratimą, pirmiausia turime įsisąmoninti patys, tada ateis ir natūralus poreikis siekti aukščiausios kokybės“, – neabejoja VGTU profesorius R. Palekas.
Anot pašnekovo, gyvas pavyzdys – laviai ir estai, kurie sugebėjo įrodyti, kad nėra architektūros provincija. Apie tai esą iškalbingai byloja ir architektūriniai mūsų kaimynų rezultatai, ir organizuojami tarptautiniai konkursai.
Statusas – atskira tema
R. Paleko teigimu, neatsiejamas užsienyje rengiamų architektūrinių konkursų bruožas – pagarba architektui ir architektūrai. Pašnekovas pastebi, kad daugumoje mūsų konkursų užsakovas nėra įpareigotas prieš laimėtojus.
„Tai pasakytina apie jaunus architektus, kurie neturi kitų būdų būti pastebėti, užsiauginti savo vardą kaip dalyvaudami konkursuose. Kad ir kokią vietą jie užimtų, neturi jokių teisių. Užsakovas gali daryti, ką nori. Gali rinktis arba antros, arba trečios vietos laimėtoją, arba siūlyti derinti projektus. Vakarietiškų konkursų sąlygose būna aiškiai įvardijama, kad jei konkursą laimės jaunas architektas ar jų grupė, neturintys pakankamai kvalifikacijos, tačiau pasiūlę vertingą idėją, jiems bus rekomenduota keletas specializuotų patirtį turinčių architektūros firmų, kurios padėtų įgyvendinti projektą. Mums iki tokio mąstymo dar toli. Tenka konstatuoti, kad apskritai architektūros ir architekto prestižas mūsų visuomenės akyse yra smukęs, kokios to priežastys – atskira tema. Tačiau akivaizdu, kad tai atsispindi daug kur, įskaitant ir architektūros konkursų situaciją“, – įvertino architektas R. Palekas.
Studijos „Processoffice“ architektas Vytautas Biekša, dalijęsis architektūrinio konkurso Latvijoje patirtimi, irgi pripažino, kad kaimyninėje šalyje architekto pozicija plačiąja prasme visuomenėje suvokiama ir kotiruojama geriau nei Lietuvoje. 2010-aisiais Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcijos konkurse laimėjusi jungtinė „Processoffice“ bei „Andrius Skiezgelas Architecture“ studijų komanda jau gali apčiuopti ir konkrečius rezultatus – projektas įgyvendinamas, be to – su derama pagarba pasiūlytai architektūrinei koncepcijai.
Prioritetai dėliojami kitaip
„Žinoma, projektas buvo šiek tiek koreguojamas, komisija pateikė tam tikrų reikalavimų, kuriuos reikėjo įvertinti, kai ką teko patobulinti, o tai yra normalu. Koncepciniu lygiu parengti darbai ne visada atsako į buitinius klausimus, o juos sunku išsiaiškinti, kol nėra galimybės tiesiogiai pabendrauti su institucija, kuri tame pastate gyvens. Tačiau visos korektūros buvo atliekamos bendru sutarimu“, – patikino vienas projekto autorių V. Biekša.
Pašnekovas prisipažino, kad vargiai įvardytų Lietuvoje vykusį architektūrinį viešojo objekto konkursą, kuriame būtų laimėję užsienio specialistai, ir tai esą – irgi iškalbingas faktas.
„Latvijoje tai ne pirmas atvejis. Ne vienas naujas pastatas Rygoje suprojektuotas užsieniečių. Tad klausimų apie skaidrumą, objektyvumą net nekyla. Žinoma, negaliu teigti, kad pas mus konkursai vyksta neskaidriai, tiesiog akivaizdu, kad kaimyninėje šalyje atvirumas – didesnis ir prioritetai čia dėliojami kiek kitaip“, – įvertino architektas.
Anot pašnekovo, tarp tokių prioritetinių dalykų – ir finansiniai klausimai. „Ką jau kalbėti apie daugelį pasaulio šalių, užtenka pažiūrėti į Latviją, Estiją, kur arba kaina išvis nėra lemiamas dalykas, kaip buvo mūsų atveju Rygoje, kai vyko atskiros derybos, arba lemia protinga jos procentinė išraiška bendrame vertinime“, – teigė V. Biekša.
Neįveikiamų kliūčių nėra
Anot pašnekovo, tam tikra prasme gal ir būtų galima pateisinti komercinį užsakovą, kuris stato nuosavame sklype už savas lėšas.
„O juk čia projektai – už valstybės lėšas. Tai ir statome nelabai žinia ką. Civilizuotose valstybėse žmonės supranta, kad kai pastatas statomas šimtui ar net daugiau metų, svarbu ne vien jo projektavimo kaina. Apskritai susidaro įspūdis, kad tokie stiprūs projektai kaip R. Paleko Vilniaus universiteto biblioteka arba Eugenijaus Miliūno „Žalgirio“ arena atsirado labiau dėl asmeninės iniciatyvos, labai didelės energijos, o ne dėl kokios nors sistemos, suteikiančios prognozuojamą rezultatą. Ir šie pavyzdžiai yra veikiau išimtis nei taisyklė“, – kalbėjo architektas V. Biekša.
Kaip vieną esminių konkursų Lietuvoje ir Latvijoje skirtumų „Processoffice“ atstovas taip pat įvardijo pastarojoje šalyje galiojantį įstatymą, kuris neleidžia skelbti statybos ir projektavimo konkurso kartu.
„O pas mus tai pristatoma kaip geras efektyvios vadybos pavyzdys. Galbūt tai labai patogu – vienu pirkimu nuperkamas visas projektas, ir problemos, terminai užkraunami vykdytojams. Tačiau bent šiek tiek apie statybas nusimanantis žmogus pasakys, kad statybininkas ir architektas yra sveika opozicija, o ne ranka ranką plaunanti struktūra“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Biekšos manymu, pakoreguoti ydingus Lietuvos architektūrinių konkursų praktikos aspektus neįveikiamų kliūčių nėra.
„Viešųjų pirkimų normatyvai nedraudžia diegti kitus nei mažiausia kaina kriterijus. Ji galėtų nusverti dalį balų, nebūtinai lemiamą. O jau tokiais konkursais būtų galima labiau sudominti ir rimtesnes tarptautines projektuotojų komandas“, – įsitikinęs architektas.
Straipsnis iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ 2014/6
