Keičiantis darbo, gyvenimo ir paslaugų modeliams, taip pat dėl klimato kaitos, energinės transformacijos ir spartėjančios technologinės pažangos pastatai turi gebėti prisitaikyti prie naujų poreikių. Tačiau jei projekto užduotyje iš anksto nenumatomas inžinerinių sistemų funkcinis rezervas, modulinė struktūra ar galimi pokyčių scenarijai, vėliau galima susidurti su nemažomis finansinėmis ir funkcinėmis pasekmėmis: brangiomis rekonstrukcijomis, patalpų prastovomis ir pastato naudotojų diskomfortu.
Kauno technologijos universiteto (toliau – KTU) Statybos ir architektūros fakulteto vandentvarkos ir nuotekų sistemų dėstytojas doc. dr. Juozas Vaičiūnas ir šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų dėstytoja doc. dr. Laura Stasiulienė teigia, kad ankstyvas pastato alternatyvių paskirčių vertinimas leidžia priimti pastato lankstumą išlaikančius sprendimus, kurie ilgainiui padeda racionaliau ir tvariau valdyti išteklius, mažina pastato eksploatacijos sąnaudas, didina jo atsparumą pokyčiams.
Pastato lankstumas turi būti numatytas užduotyje
Projekto sėkmė dažnai priklauso nuo užduoties kokybės. Ji tiesiogiai susijusi su užsakovo gebėjimu ir noru formuluoti ilgalaikius tikslus, suvokti pastato gyvavimo ciklą ir pripažinti, kad pastatas yra ne statiškas objektas, o gyvas organizmas, per kelis dešimtmečius galintis patirti kelias funkcines transformacijas. Užsakovo branda – taip šį gebėjimą apibūdina kalbinti dėstytojai.
Kuo labiau patyręs ir ekspertiškas yra užsakovas, tuo aiškiau jis dar formuojant užduotį numato pastato inžinerinių sistemų lankstumo galimybes, kaip keisis pastato naudojimo pobūdis ar paskirtis visu jo gyvavimo ciklu.
Paprastesniuose, mažesnės apimties projektuose lankstumas dažnai laikomas pertekliniu, todėl inžinerinės sistemos projektuojamos tik pagal esamus poreikius. Tokiais atvejais net nedidelis funkcijos pokytis gali tapti sudėtingas ir brangus, o iš pažiūros paprasti pakeitimai virsti kapitaliniais darbais.
Planuojant didesnės svarbos ar mišraus naudojimo objektus – prekybos centrus, verslo kompleksus ar daugiafunkcius pastatus – lankstumą vertinti būtina. Brandūs užsakovai iš anksto planuoja pokyčių ciklus, todėl vėliau galima neskausmingai perplanuoti erdves, išvengti kapitalinio inžinerinių sistemų keitimo ir sutaupyti nemažai išteklių.
Pasak KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Lauros Stasiulienės, „lankstumo principas tampa būtina tvaraus projektavimo dalimi – jis leidžia pastatui išlikti funkcionaliam nepaisant pokyčių, prisitaikyti prie naujų naudotojų, veiklos ar energijos efektyvumo reikalavimų“.
Trūksta vietos? Dažna problema, kai apie pastato paskirties kaitą nepagalvojama
Vandentiekio ir nuotekų tinklai – mažiau lanksčios inžinerinės sistemos. Vandentiekio sistemos pokyčių ar pakitusių vandens poreikių klausimus galima išspręsti gana nesudėtingai bet kokio tipo pastate, tačiau buitinių ir lietaus nuotekų tinklai pritaikomi ribotai. Todėl jau projekto užduotyje būtina įvertinti, kokie pokyčiai galimi ir kokių žingsnių reikės jiems įgyvendinti.
Pavyzdžiui, projektuojant prekybos centrą, iš anksto numatomos įvairios erdvės ir galimas jų užimtumas – parduotuvės, maitinimo įstaigos, poilsio zonos. Nors išdėstymas gali kisti, sanitarinės įrangos vietos paprastai išlieka tos pačios, taip išvengiama sudėtingo vamzdynų keitimo.
Tačiau, svarstant apie ilgalaikę perspektyvą, negalime atmesti bet kokių inžinerinių sistemų pokyčių galimybės. Jei užsakovas numato, kad prekybos zonoje šalia parduotuvių gali atsirasti restoranas, jis turi apgalvoti, kaip šie pokyčiai keis inžinerinę dalį.
Todėl dideliuose pastatuose, kuriuose vykdoma skirtinga veikla, atskirais vandentiekio lauko įvadais formuojamos tam tikros zonos, leidžiančios lanksčiau pertvarkyti inžinerinius tinklus.
Patyrę užsakovai žino, kad pastato inžinerinių sistemų pertvarka yra brangi, tad geriau iš anksto numatyti atskirus įvadus ir išvadus, kad pertvarkoma būtų tik dalis tinklų.
Vandentiekio ir nuotekų tinklų projektavimą būtina vertinti ne tik techniniu, bet ir tvarumo aspektu. Tinkamai suplanuota infrastruktūra užtikrina, kad, keičiantis pastato funkcijai, bus sunaudojama mažiau statybinių medžiagų, sumažės griovimo darbų apimtis ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.
KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Juozas Vaičiūnas pažymi: „Strategiškai suplanuoti inžineriniai koridoriai ir šachtos leidžia ateityje išvengti perteklinio griovimo, užtikrina erdvių funkcionalumą ir tvarumą visu pastato gyvavimo ciklu.“
Pastatų inžineriniuose koridoriuose sukoncentruotos komunikacijos gali išsišakoti į bet kurią pastato dalį. Šachtos projektuojamos taip, kad būtų galima prijungti papildomas atšakas ar įrangą.
Tačiau jei šachtų skerspjūviai per maži, trūksta patikros angų, neįvertinta galimybė papildomai nutiesti vamzdžius – toks sprendimas eliminuoja paprastesnės rekonstrukcijos galimybę: tenka griauti, plėsti šachtas, o nesant tokios galimybės net palikti inžinerinius tinklus atvirus, dėl ko nukenčia patalpos estetika.
Doc. dr. Laura Stasiulienė pabrėžia: „Projekto pradžioje būtina suplanuoti didesnius techninių patalpų ir šachtų tūrius, palikti daugiau erdvės po lubomis, o kartais net projektuoti aukštesnes patalpas.
Tokiu atveju, pasikeitus poreikiams, vėdinimo ar vandentiekio sistemą galima nesunkiai pritaikyti naujai funkcijai išvengiant kapitalinio remonto.
Užsakovas, investavęs į didesnes techninių patalpų, šachtų, kanalų erdves ar net techninį aukštą, ilgalaikėje perspektyvoje išleis mažiau, nes nereikės esminės rekonstrukcijos. Tačiau tokie dalykai dar dažnai neįvertinami.“
Vėdinimo zonavimas – vienas pagrindinių lankstumo požymių
Skirtingos paskirties erdvėse yra nevienodi oro kiekio, temperatūros ir drėgmės poreikiai, todėl bendra vėdinimo sistema gali tapti energiškai neefektyvi ir nesukurti tinkamos oro kokybės. Keičiantis pastato paskirčiai ši problema neišnyksta, o dažnai net paaštrėja.
Vienas problemos sprendimo būdų – zonavimas. Tokia sistema tampa modulinė: kiekviena zona gali turėti atskirai reguliuojamus oro srautus ir darbo laiką. Keičiantis erdvių paskirčiai, sistema gali prisitaikyti prie naujų veiklų be esminės rekonstrukcijos.
Zonavimas leidžia efektyviau valdyti energijos sąnaudas – vėdinti tik aktyvias zonas, išjungti nenaudojamas patalpas, sumažinti įrangos apkrovą.
Pasak dr. Lauros Stasiulienės, „jei kiekvienoje zonoje įrengiami atskiri vėdinimo įrenginiai, zonų valdymas tampa ne tik patogesnis, bet ir ekonomiškesnis. Centralizuotas vienas didesnio našumo įrenginys, veikiantis mažesniu pajėgumu, dažnai būna neefektyvus ir sukelia papildomų eksploatacijos išlaidų“.
Tą patį galima pasakyti ir apie šildymo įrangą – geriau parinkti kelis mažesnius įrenginius, galinčius veikti pakopomis, taip jie bus efektyviai išnaudojami, nei vieną didelį, nepasieksiantį savo galios, jei šildymo poreikiai sumažės.
„Zonavimas padeda išvengti energijos švaistymo, kai tam tikros pastato erdvės, pavyzdžiui, konferencijų salės ar restoranai, naudojamos tik dalį dienos, o centrinė sistema veikia nuolat.
Lanksčiai valdoma vėdinimo sistema automatiškai prisitaiko prie faktinio poreikio, reaguodama į CO₂ koncentraciją, temperatūrą ar žmonių buvimo jutiklių duomenis. Taip užtikrinamas optimalus mikroklimatas ir mažesnės energijos sąnaudos“, – paaiškina dr. Laura Stasiulienė.
Toks požiūris vis dažniau siejamas su išmaniųjų pastatų koncepcija, kai vėdinimo, šildymo ir vėsinimo sistemos integruojamos į bendrą valdymo algoritmą. Tai ne tik užtikrina komfortą ir tvarumą, bet ir pailgina įrangos naudojimo laiką, nes įrenginiai veikia pagal poreikį, o ne nuolat visa galia.
Šildymo sistemai dažnai didelių pokyčių nereikia
Šildymas – inertiška pastato inžinerinė sistema, jai keisti gali reikėti nemažų investicijų, nes tai susiję su vamzdynais, šilumos mazgais, grindų konstrukcijomis.
Tačiau projektuojant užtenka numatyti gerai žinomus ir patikrintus sprendinius, ir šildymo sistema be didelių pertvarkų prisitaiko prie pokyčių pastate. Dažnai, keičiant pastato paskirtį, net nereikia pertvarkyti šildymo sistemos.
„Šildymo sistema padengia pastato šilumos nuostolius, tad jei pastato matmenys ar geometrija nesikeičia, paprastai šildymo poreikis išlieka toks pats.
Kartais, keičiantis pastato paskirčiai, keičiasi ir šildymo sistema, bet tai dažniausiai daroma siekiant konkrečių ar net specifinių tikslų: pavyzdžiui, norint, kad patalpos kuo greičiau įšiltų, įrengiamos konvekcinės sistemos, atsisakoma inertiško grindinio šildymo.
Nors globalūs pokyčiai pastatuose vyksta retai – gyvenamasis namas nepertvarkomas į gamyklą, tačiau pastatų konversijų būna įvairiausių, gamyklos tampa biurų ar daugiafunkcės paskirties pastatais ir pan. Vienais atvejais šildymo sistema nesikeičia, kitais ją tenka pertvarkyti.
Šildymo sistema keičiasi, jei dalis pastato perstatoma, atsiranda priestatas, papildomas aukštas, tada padidėja plotas, kartu ir šildymo poreikiai, reikia didesnės galios šildymo įrenginių.
Skandinavijoje populiarus sprendimas (Lietuvoje kiek mažiau) – modulinės šildymo sistemos, kai, prijungiant papildomus modulius, didinama šildymo sistemos galia“, – pažymi dr. Laura Stasiulienė.
Pastato lankstumas siejamas ir su šilumos šaltinio pasirinkimu. Šildymo lankstumas siejamas su galimybe naudoti kelis šaltinius, pavyzdžiui, šilumos siurblius, o kaip rezervinį sprendimą – dujinius katilus, saulės kolektorius ar miesto tinklus.
Lankstumo pastatui suteikia ir dviejų lygių hidraulinis atskyrimas, kuris šiais laikais yra standartinis didesnių pastatų sprendimas, taip pat zoninė šildymo struktūra, kai skirtingos paskirties erdvės turi savo atskirai valdomą šildymo kontūrą, kurio šildymo režimą galima keisti keičiantis erdvės paskirčiai.
Vandentiekio rezervą riboja sistemos specifika
Keičiantis pastato paskirčiai, dažnai gali išaugti jo vandens poreikiai. „Įprastai pastato vandentiekio sistema prijungiama prie centralizuotų komunalinio ūkio vandens tiekimo tinklų.
Pastato įvadiniai ir vidaus vandentiekio tinklai projektuojami bei įrengiami vadovaujantis komunalinio ūkio išduotomis techninėmis sąlygomis, atsižvelgiant į tuo metu nustatytą pastato paskirtį, funkcionalumą, gyventojų ar naudotojų skaičių, vandens poreikius ir užtikrinant racionalų sistemos hidraulinį režimą arba, kitaip sakant, tinkamą vandens debitą ir slėgį.
Pasikeitus pastato paskirčiai ar padidėjus vandens poreikiams, būtina gauti atnaujintas technines sąlygas, kad būtų įvertintas esamos komunalinio ūkio infrastruktūros pajėgumas papildomam vandens tiekimui užtikrinti.
Pasitaiko atvejų, kai projektavimo užduotyje nurodomas net konkretus sanitarinių prietaisų skaičius, nes užsakovas, įvertinęs savo ūkinės veiklos pobūdį, nemato didesnio poreikio.
Tačiau vėliau, suprojektavus ir įrengus tinklus, atsiradus naujiems poreikiams ar pasikeitus pastato funkcijai, paaiškėja, kad esamas vandens įvadas nebegali užtikrinti reikiamo vandens kiekio.
Tokiais atvejais pasirenkamas vienas iš dviejų sprendimų: keisti visą vandens įvadą nuo magistralinių tinklų iki pastato vandens apskaitos mazgo ir pertvarkyti visą likusį tinklą arba numatyti papildomą vandens įvadą, kad bendras abiejų įvadų pralaidumas užtikrintų pastato poreikius.
Žinoma, jei pastatas turės du vandens įvadus, reikės dviejų vandens apskaitos mazgų, atsiras papildomų priežiūros ir eksploatacijos sąnaudų.
Tačiau iš principo didesnio vandens poreikio klausimas vienaip ar kitaip išsprendžiamas, tik analizuojant konkrečią situaciją reikia pasirinkti palankesnį sprendimą“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.
Pasak dr. Juozo Vaičiūno, projektuojant pastato vandentiekį dažniausia klaida – netinkamas magistralinių vamzdynų skersmenų įvertinimas.
Nusprendžiama, kad, prijungus naujus sanitarinius prietaisus, jų vandens poreikiai bus maži, todėl esamos magistralės vandentiekio vamzdynų pertvarkos keičiant didesniais nereikia.
Tikimasi, kad visi sanitariniai prietaisai vienu metu vis tiek nebus naudojami ir problemų ateityje nekils.
Tačiau praktika rodo, kad padidėjęs vandens poreikis padidina vandens tėkmės greitį magistralėje, todėl padidėja sistemos triukšmingumas, sumažėja galutiniuose sistemos taškuose (čiaupuose) vandens tiekimo slėgis dėl išaugusio trinties pasipriešinimo magistraliniuose vamzdynuose.
Šie pokyčiai toliau eksploatuojant sukelia gana didelį diskomfortą.
„Vandentiekio projektavimo pagrindas – tikimybių teorija, kuri integruota empirinėse išvesties formulėse, pateiktose techniniame reglamente STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalinimas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“.
Skaičiuojamasis sekundinis debitas leidžia projektuotojui parinkti tinkamo skersmens vamzdynus. Projektuojant taip pat vertinamas slėgis, slėgio pokytis ir kiekvienam paėmimo taškui reikalingas vandens kiekis.
Jei šie suminiai parametrai atitinka techninėse projektavimo sąlygose nurodytus reikalavimus, tariama, kad sistema suprojektuota tinkamai ir kiekvienas paėmimo taškas bus aprūpintas reikiamu vandens kiekiu esant pakankamam vandens tėkmės slėgiui.
Vandentiekio vamzdynų projektavimo specifika – jų negalima projektuoti pernelyg didelio pralaidumo, kad bet kokiems kritiniams atvejams jo pakaktų. Taip yra dėl svarbios priežasties – vanduo vamzdyne negali užsistovėti, nes priešingu atveju jis tampa puikia terpe bakterijoms daugintis.
Užsistovėjęs vanduo sistemoje keičia kokybę, įgauna pašalinį kvapą, skonį ir spalvą. Ganėtinai opi vandens užsistovėjimo problema sprendžiama balansuojant vandens srauto greitį ir įvertinant vamzdyno pralaidumą. Tai hidrauliniai niuansai, kuriuos sprendžia inžinieriai“, – paaiškina dr. Juozas Vaičiūnas.
Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška – planuojat galimus pastato paskirties pokyčius, reikėtų numatyti rezervą didesniems ateities vandens poreikiams, bet vandentiekio sistemoje tai gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Nuotekų sistema – viena nelanksčiausių
Keičiant pastato paskirtį, nuotekų sistema dažnai tampa vienu didžiausių inžinerinių tinklų iššūkių. Skirtingai nei vandentiekio tinklai, nuotekų sistema veikia gravitacijos principu, todėl jos funkcionalumas priklauso nuo nuolydžio, vamzdžių skersmens ir trasų išdėstymo.
Keičiant patalpų paskirtį ar sanitarinių prietaisų vietas, dažnai tenka ne tik perprojektuoti sistemą, bet ir fiziškai keisti vamzdynų stovus bei išvadų trasas. Gali tekti ardyti sienas, perkasti grindis ar net rekonstruoti dalį pastato, tad nuotekų tinklai yra vieni brangiausiai ir sudėtingiausiai keičiamų inžinerinių sistemų komponentų.
Todėl, keičiant pastato paskirtį, dažniausiai stengiamasi palikti sanitarinių mazgų vietas nepakitusias, o naujus įrenginius montuoti ne toliau kaip 3 m nuo esamų nuotekų stovų.
Viena iš lankstumo priemonių – numatyti rezervinius nuotekų stovus, kurie iš pradžių gali būti nenaudojami, bet vėliau leidžia įrengti naujus sanitarinius mazgus neatliekant didelių griovimo darbų.
„Nuotekų sistemos projektavimo specifika ta, kad jos turi tekėti tam tikru nuolydžiu. Dažnai norima sanitarinius prietaisus įrengti toliau nuo stovo, nors reglamentai aiškiai nurodo, kad rekomenduojamas atstumas yra iki 3 m.
Tai nėra atsitiktinė taisyklė, ji susijusi su pastato konstrukcijos sluoksniais ir tuo, kad projektuojant nuotekų tinklus pagal norminius nuolydžius vamzdžiai neiškiltų virš grindų. Jeigu sanitarinis prietaisas įrengiamas toliau kaip 3 m nuo stovo, akivaizdu, kad, norint išlaikyti nuotekų vamzdžius po grindimis, tenka mažinti jų nuolydį.
Toks sprendimas blogina nuotekų sistemos pravalumo sąlygas – vamzdynai gali dažniau užsikimšti ir reikalauti daugiau priežiūros“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.
Kartais nuotekų sistemai lankstumo suteikia modulinės sistemos, projektuojamos kartu su naujais pastato patalpų moduliais. Kadangi šie moduliai gaminami gamyklose, nuotekų sistemos gali būti iš anksto suprojektuotos ir integruotos į kiekvieną jų dar gamybos etape, taip užtikrinant tikslumą ir sandarumą.
Statybvietėje lieka tik modulių sujungimo darbai, kurie atliekami greitai ir nereikalauja sudėtingų vamzdynų modifikacijų.
Be to, modulinėse sistemose dažnai taikomi kompaktiški, lengvai prižiūrimi ir pritaikomi sprendimai, pavyzdžiui, moduliniai nuotekų rezervuarai ar surinkimo mazgai, kuriuos galima perkelti ar plėsti kartu su pastato struktūra.
Toks požiūris ne tik spartina statybos procesą, bet ir didina visos nuotekų sistemos lankstumą bei patikimumą.
Dr. Juozas Vaičiūnas atkreipia dėmesį, kad panaši problematika kyla ir dėl pastatų viduje įrengtų lietaus nuotekų tinklų. „Jei lietaus nuotekų stovai įrengiami pastato viduje, būtina įrengti antikondensacinį medžiagų sluoksnį, saugantį vamzdynus nuo rasojimo. Pagal STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalinimas.
Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“, kai pastato aukštis viršija 10 m, privaloma įrengti slėginius lietaus nuotekų vamzdynus.
Tai reiškia, kad jų jungtys turi būti visiškai sandarios (priklausomai nuo vamzdyno tipo – lituojamos, klijuojamos arba valcuojamos) ir atsparios padidintam slėgiui, kad eksploatuojant būtų išvengta vandens skverbimosi ir patalpų užliejimo.
Įrengus lietaus nuotekų sistemą iš paprastų movinių plastikinių vamzdžių, per stiprią liūtį, kai lietaus nuotekų kolektoriai būna perpildyti, pastato lietaus nuotekų stovuose gali susidaryti patvanka.
Dėl to vanduo ima švirkšti pro jungtis ir gali padaryti rimtos žalos pastato patalpoms bei jose esančiai įrangai ar daiktams. Ne vienas didesnis prekybos centras Lietuvoje jau yra patyręs, kokius nuostolius sukelia tokios klaidos, kai lyjant gausiam lietui vanduo užlieja patalpas.
Šiandien prekybos centrus statantys užsakovai ypač atkreipia dėmesį, kad rengiant projektą lietaus nuotekų vamzdynai būtų tinkamai suprojektuoti ir atitiktų visus techninius reikalavimus“, – sako dr. Juozas Vaičiūnas.
Ateičiai atsparių sprendinių kūrimas
Doc. dr. Laura Stasiulienė atkreipia dėmesį, kad tokios tvarios statybos sertifikavimo sistemos, kaip LEED ir BREEAM, jau keletą metų pabrėžia, jog pastato tvarumas nėra vien energijos vartojimo efektyvumas ar ekologiškos medžiagos.
Svarbus veiksnys – pastato gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių, t. y. jo adaptyvumas, kad suprojektuotas pastatas galėtų keisti savo paskirtį ar funkciją, būtų įmanoma pertvarkyti vidinę struktūrą neatliekant kapitalinio remonto.
„Bendra projektavimo užduotis inžinieriams ir architektams – pastato naudojimo scenarijų analizė visu jo gyvavimo ciklu. Sprendžiant inžinerinių sistemų adaptyvumą, turėtų būti apgalvotos didesnės techninių patalpų, šachtų erdvės, apsvarstomos techninių aukštų, techninių koridorių galimybės, zonavimas, modulinės įrangos naudojimas.
Būtina virtualioje erdvėje (BIM) modeliuoti įvairias situacijas bei galimybes ir tik tada priimti galutinius sprendimus. Įvairių produktų kūrimo srityse aktualus terminas Future proof design yra ne mažiau aktualus ir statybos srityje, ir apie tai reikia daugiau kalbėti“, – pažymi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Laura Stasiulienė.
„Visų galimų scenarijų numatyti neįmanoma, tačiau, prieš pradedant projektuoti, verta apsvarstyti tris ar keturis pagrindinius, logiškai pagrįstus scenarijus. Būtent jų analizė yra inžinerinių sistemų adaptyvumo klausimų sprendimo esmė. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad užsakovai nėra iki galo apsisprendę dėl būsimos pastato patalpų paskirties.
Pradžioje planuojama viena patalpų funkcija, tačiau kol objektas dar statomas, patalpų paskirtis jau pasikeičia ir tenka atlikti korekcijas.
Tad nuosekliai ir logiškai formuluojant projektavimo užduotį bei iš anksto apibrėžiant pirminius scenarijus, galima aiškiau ir kryptingiau kurti tolesnes projektavimo strategijas. Todėl net ir nedideli pastato patalpų funkcijos pokyčiai nesukelia didelių sistemos disbalansų arba jų poveikis išlieka minimalus.
Žvelgiant į ilgalaikę pastato perspektyvą, BIM metodologija tampa itin svarbi.
Norint atlikti pokyčius pastate, pirmiausia juos būtina išbandyti skaitmeninėje erdvėje, o ne realiomis sąlygomis.
BIM metodologija leidžia sukurti pastato ir visų jo inžinerinių sistemų skaitmeninį dvynį, kuris suteikia galimybę patikrinti racionaliausius pertvarkos variantus ir įvertinti planuojamas modifikacijas.
Skaitmeninis modelis gali parodyti, kad vienas scenarijus reikalauja didelės rekonstrukcijos, o kitas – panašaus funkcionalumo, tačiau kur kas mažesnės apimties pakeitimų“, – sako KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. dr. Juozas Vaičiūnas.
Doc. dr. Laura Stasiulienė pabrėžia, kad inžinierių ir architektų bendradarbiavimas nuo pat ankstyviausių projekto etapų yra būtina sąlyga siekiant kokybiškų sprendinių:
„Kai architektai ir inžinieriai dirba kartu dar rengdami užduotį, galima pasiekti tikrą konstrukcijų, sistemų, funkcijos ir estetikos dermę.
Tokia integruota projektavimo kultūra turi būti ugdoma ir akademinėje aplinkoje, todėl KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentai mokosi projektuoti komandose, imituodami realias situacijas ir taikydami BIM metodikas.
Tik taip galima užauginti specialistus, gebančius kurti ilgalaikį, tvarų ir pokyčiams atsparų pastatą.“
Tvarus pastatas – ne tas, kuris suvartoja mažiau energijos, o tas, kuris geba prisitaikyti prie pokyčių. Lankstumas, įtrauktas dar į projektavimo užduotį, užtikrina, kad pastatas gyvuos ilgiau, patirs mažiau rekonstrukcijų, o jo vertė išliks stabili visą gyvavimo ciklą.
Būtent todėl šiuolaikinėje projektavimo kultūroje tvarumas vis labiau siejamas ne tik su efektyvumu, bet ir su gebėjimu keistis.
