Kaip interpretuoti ir suprasti kultūros paveldą jaunajai kartai? Kuo ypatingos Lietuvos UNESCO pasaulio paveldo vietoves, kad vertingomis jas mato visas pasaulis? Ieškodami atsakymų, 2025 m. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra kartu su Lietuvos istorijos mokytojų asociacija įgyvendino projektą „Kaip interpretuoti ir suprasti kultūros paveldą“. Projekto ašimi tapo klausimas: kaip paversti paveldą ne svetima, saugoma vertybe, o gyva patirtimi, kurią galima išjausti kūnu ir pojūčiais?
Kultūros paveldo tyrinėjimai Lietuvos ugdymo įstaigose
Po pirmų projekto dalių, kurias sudarė penkios nuotolinės paskaitos apie Lietuvoje esančias UNESCO pasaulio paveldo vietoves ir seminaras, supažindinantis su interpretaciniu kultūros paveldo metodu, keletas mokytojų ryžosi į iššūkių kupiną kelionę: stengėsi kitaip išvysti paveldą ir pakviesti mokinius daryti tą patį. Iš šios veiklos gimė paroda „Kaip matau ir suprantu mūsų miesto kultūros paveldą“.
Į kultūros paveldo tyrinėjimus įsitraukė septyni mokytojai iš penkių skirtingų šalies ugdymo įstaigų, dirbę su 128 moksleiviais: nuo 6 vidurinės mokyklos klasės iki IV gimnazijos klasės.
Kiekviena mokykla pasirinko savitą kurios nors UNESCO pasaulio paveldo vietovės Lietuvoje tyrinėjimo kryptį: vieni gilinosi į Vilniaus senamiesčio skulptūras, kiti – į sakralinius paveldo pasakojimus, dar kiti analizavo Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį ar miesto erdvių daugiasluoksnę istoriją.
Ši įvairovė leido mokiniams ne tik pažinti skirtingus objektus, bet ir suprasti, kad paveldas yra sudėtingas visuomenės, gamtos ir kultūrų dialogo rezultatas.
Kultūros paveldo tyrimai praktiniu mokymo metodu
Iš viso projekte nagrinėti 32 kultūros paveldo objektai: nuo Vilniaus sinagogų, cerkvių ir bažnyčių iki kopų, sodybų, istorinių aikščių ir paminklų.
Objektų pasirinkimas atspindėjo ne tik geografines vietas, bet ir skirtingus laiko bei patirties sluoksnius: nuo viduramžių iki šiuolaikinės atminties kraštovaizdžių.
Dauguma objektų tapo atspirties taškais naujoms interpretacijoms – mokiniai atrado, kad net paprastas pastatas gali slepi ryšį tarp skirtingų tikėjimų, bendruomenių ar net pasaulėžiūrų.
Darbas neapsiribojo tradicine informacijos rinkimo forma. Projekto metu taikyta 13 kultūros paveldo interpretacinės prieigos mokymo metodų: nuo istorinio pasakojimo, interviu, vaidmenų žaidimų ir ekskursijų iki pojūčių stimulacijos, gyvosios istorijos, kūrybinių tekstų ir vizualinės analizės.
Tai leido mokiniams patirti paveldą ne tik protu, bet ir kūnu: vaikštant, liečiant, klausantis, lyginant, kuriant.
Svarbiausiu projekto rezultatu tapo 26 identifikuotos universalios vertybės, kurias mokiniai atpažino nagrinėdami paveldą: tolerancija, pagarba įvairovei, pilietiškumas, kūrybiškumas, ištvermė, tradicijų gyvybingumas, atvirumas, meilė tėvynei ir kt.
Šios vertybės įsišaknijo ne teoriniuose apibrėžimuose, bet realiose patirtyse – per skulptūrų istorijas, sakralines erdves, legendas, architektūros detales ir gyvų žmonių liudijimus.
Projektas atskleidė svarbią pedagoginę įžvalgą: kultūros paveldas nėra „baigta istorija“. Tai – procesas, kuriame mokinys tampa ne pasyviu stebėtoju, bet aktyviu interpretuotoju, gebančiu klausti ne tik „kas?“, bet ir „kodėl?“.
O būtent šis klausimas ugdo kritinį mąstymą, atsakomybę už kultūrą ir supratimą, kad paveldas gyvuoja tiek, kiek mes jį suprantame, giname ir perduodame toliau.
Projektą įgyvendina Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra
Partneris: Lietuvos istorijos mokytojų asociacija
Finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
