Estetiškai, moderniai, jaukiai įrengtos poilsio zonos viešosiose erdvėse šiais greito tempo ir informacijos gausos laikais padeda susikaupti, mąstyti, mokytis, improvizuoti, kurti, bendrauti, ilsėtis, sako psichologai. Šiuolaikiškos poilsio erdvės mokyklose kuria mokytojų ir moksleivių gerą nuotaiką, ugdo darnos jausmą. Netgi sveikatos priežiūros įstaigose nebesinori pilkumos ar standartinių baltų sienų. Neįdomu, netinka? Puiku, nes interjero dizaineriai turi unikalių minčių.
Rūsyje – „Indigo miestas“
Architektė ir žinoma tapytoja Edita Stankevičiūtė-Righetto, modernios ir dinamiškos architektūros bei interjero projektavimo studijos „Righetto“ vadovė, pasidžiaugė, kad vizitine kortele kitiems įmonės darbams tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijoje įgyvendintas projektas.
Apie 200 kvadratinių metrų ploto viešoji erdvė šioje Kauno gimnazijoje atgimė vos per kelis mėnesius. Moderniai įrengtas koridorius tapo poilsio, pokalbių ir susitikimų vieta. Vėliau buvo rekonstruotos ir kitos erdvės.
„Spalvinę gamą – ryškią raudoną, mėlyną ir baltą – padiktavo gimnazijos atributika. Kitus sprendimus – vietas išmaniajai lentai, kompiuteriams, kad prie jų vaikai jaustųsi laisvai, ir kitas svarbias detales paskatino gimnazijos vadovybės išsakyti lūkesčiai“, – prisiminė E. Stankevičiūtė-Righetto.
LSMU gimnazijoje įgyvendintą projektą internete pamačiusi Radviliškio V. Kudirkos progimnazijos direktorė Rasa Dagienė panoro žūtbūt susirasti architektę E. Stankevičiūtę-Righetto ir pasiūlyti jai išpildyti kilusią idėją.
Toji idėja – Radviliškio V. Kudirkos progimnazijos rūsyje, buvusių slėptuvių patalpose, duris atvėręs „Indigo miestas“ – šiandien jau virtusi kūnu ir yra puikus pavyzdys, kaip netradiciškai įrengtos erdvės mokyklose gali skatinti mokytis per naujas patirtis ir pažinimą.
Pasak architektės, „Indigo miestas“ įkurtas tradiciniame rūsyje, kuris buvo užgrūstas įvairiais nenaudojamais daiktais. „Net nežinojome, kaip išsimatuoti tas patalpas. V. Kudirkos progimnazija iki tol nebuvo remontuota – visiškas posovietinis palikimas. Pati direktorė labai šiuolaikiška, su dideliu polėkiu, tad mums bekalbant kilo idėja sukurti erdves naujos ypatingos kartos, indigo, vaikams“, – atskleidė pašnekovė.
Neatsitiktinai pasirinkta ir gili mėlyna indigo spalva su baltos spalvos deriniais. Anot žinomos architektės ir tapytojos, sukurtos erdvės yra ganėtinai švarios, bet labai funkcionalios: čia galima sėdėti tiesiog ant pakylos arba prie kvadratinio, ant grandinių pakabinto stalo.
„Pirmoji mintis imtis būtent tokio smagaus projekto man kilo intuityviai. Čia tas pats kaip poetui gimusi idėja parašyti eilėraštį apie, tarkim, mėlyną mėnulį“, – nusijuokė studijos „Righetto“ vadovė.
E. Stankevičiūtė-Righetto įsitikinusi: teisinga estetinė aplinka skatina vaikų kūrybiškumą. Jos manymu, ateityje žmogų su visomis tobulėjančiomis technologijomis iš robotizuotos visumos išskirs vienintelis dalykas – kūrybiškas mąstymas.
Naujovė traukia moksleivius
Radviliškio V. Kudirkos progimnazijos direktorė R. Dagienė tiesiog negali atsidžiaugti duris atvėrusiu „Indigo miestu“, kuris tapo malonia staigmena visai mokyklos bendruomenei. Vadovė neabejoja, kad šioje poilsio zonoje kaskart apsilankę moksleiviai „paauga“, tampa kūrybiškesni, laisvesni, draugiškesni, nuoširdesni.
„Jums reikėjo pamatyti, kaip atrodė prieš 60 metų statyto pastato buvusios slėptuvių patalpos, kuriose iki tol buvo sandėliuojami mokyklai nelabai reikalingi daiktai. Baisiai“, – sakė direktorė. Dabar rūsyje, 150 kvadratinių metrų ploto patalpoje, įsikūrė biblioteka ir skaitykla, atsirado didesnių ir mažesnių erdvių netradicinėms pamokoms, edukacijai, klasių valandėlėms, tėvų susirinkimams ir kitai veiklai.
Ant keturių lubose įtvirtintų grandinių pakabintas stalas – bibliotekoje. Aplink jį sustatytos aukštos kėdės. Dešimt darbo vietų su naujutėliais nešiojamaisiais kompiuteriais įrengta po knygų lentynomis. Šalia – multimedijos įranga. Mokiniai gali susėsti tiek ant įprastų kėdžių, tiek ant mėlynu audeklu aptrauktų laiptelių, sėdmaišių, spalvotų pufų ar oda aptrauktų pagalvėlių. „Indigo miestas“ tapo stipriu moksleivių traukos centru. Direktorės R. Dagienės teigimu, tenka netgi sudaryti sąrašus, kas po ko galės susirinkti į naująją erdvę, kad būtų išvengta grūsčių.
Šiuolaikiškame informaciniame-edukaciniame centre įrengtus baldus taip pat suprojektavo dizaino studija „Righetto“. Pagal specialų užsakymą juos pagamino konkursą laimėję baldų gamintojai.
Radviliškio V. Kudirkos progimnazijos vadovai turi ir daugiau idėjų. Mokyklai labai reikia lauko klasės, nes ji neturi kiemo. „Norėtume įsirengti saugų vidinį kiemelį, ten sukurti edukacines erdves, kur galėtume vesti vaikų saviraiškos pamokėles. Pirmajame mokyklos aukšte planuojame įrengti žaidimų erdves“, – planais pasidalijo progimnazijos vadovė.
Linksma biblioteka vaikams
Japonė architektė Akiko Tutlys, JAV įgijusi industrinio meno vadybos specialybę, vėliau – architektūros bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, įsitikinusi, kad projekto sėkmę lemia gebėjimas klausytis ir girdėti žmonių norus ir pageidavimus, kartais juos mintimis perskaityti tarp neištartų žodžių.
Studijos „ArchDesign“ narė A. Tutlys prisipažįsta, kad kūrybinės mintys ją aplanko natūraliai, be ypatingų pastangų. Viena tokių įgyvendintų originalių šios architektės idėjų – atgimusi Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos biblioteka. Senos statybos niūrioje mokyklos patalpoje pradinukams buvo sukurta šiuolaikiška ir linksma skaitykla.
„Dirbti buvo labai įdomu: iššūkis – ribotas biudžetas, stimulas – įrengti linksmą biblioteką vaikams, kurie valiūkiškai ir žaismingai susipažintų su knyga, išmoktų ją pasirinkti ir vertinti. Čia man labai padėjo dešimtmetė dukra“, – pasakojo A. Tutlys.
Pašnekovė teigia pastebėjusi, kad skaitydama mergaitė nemėgsta tvarkingai sėdėti kėdėje, gulinėja ant grindų arba su knyga rankose įlenda į sienos nišą. Dukros elgesys leido perprasti mažamečių norus ir padiktavo ne vieną puikų pradinių klasių mokinių bibliotekos interjero sprendimą.
Ypatingą dėmesį specialistė nutarė skirti nuotaikingai aplinkai: apsisprendė būtinai įrengti kampinę nišą mažiesiems, kurie mėgsta skaityti tarsi pasislėpę, sėdėjimo vietas prie lango ar tiesiog ant lentynų, padėlioti pagalvėlių, kad vaikai galėtų skaityti ir atsigulę.
„Labai norėjosi, kad mažieji skaitytojai bibliotekoje jaustųsi laisvai, kaip namie. Juk jie vos pirmokai–ketvirtokai, kurie dar tik mokosi skaityti knygas. Bibliotekininkė pasufleravo, kad kartais jie ateina, žiūri, tyrinėja, ištraukia bet kurią knygą iš lentynos arba tiesiog apsimeta skaitantys. Supratau, kad vaikams lankymasis bibliotekoje iš pradžių būna net įdomesnis už patį knygų skaitymą, ir tai paskatino dar daugiau interjero sumanymų“, – prisipažino A. Tutlys.
Miško tapetai ir žalios apvalios akustinės plokštės yra tarsi už lango augančių medžių tęsinys. Spalvotomis juostomis nudažytos sienos sukuria vaivorykštės iliuziją. Kuriant interjerą buvo stengiamasi sumažinti aidą patalpose, tad virš multimedijai skirtos zonos buvo įleistos akustinės pakabinamosios lubos, o skaitymo erdvėje – garsą sugeriančios apvalios plokštės.
Pasirūpinta ir vaikų saugumu. Knygų lentynos įrengtos neaukštai, kad nereikėtų kopėtėlių, būtų saugu. Mokyklos administracija pageidavo, kad biblioteka būtų daugiafunkcė, tad patalpos buvo padalytos į dvi dalis. Vienoje jų erdvė skirta multimedijos paskaitoms. Nuo lubų čia nuleistas projektorius. Priekinė siena nudažyta neutralia spalva, kad neblaškytų, leistų susikaupti.
Multimedijos skyriuje grindų dangai pasirinktas linoleumas, o bibliotekos erdvėje – kiliminė danga, kad vaikai galėtų atsisėsti ant grindų. Pastarosios spalva raudona – išsiskirianti, šilta.
„Atnaujinta biblioteka skatina mažųjų fantaziją. Kai kurie vaikai įsivaizduoja, kad Mikė Pūkuotukas slepiasi tapetuose tarp medžių ir pakabinami lašo formos šviestuvai yra jonvabaliai“, – vaizdžiai patalpas apibūdino bibliotekos pradinukams interjero kūrėja.
Architektė džiaugiasi, kad, pasak mokytojų, vaikų skaityklos lankomumas gerokai išaugo. Argi ne džiugu, kad interjeras gali padėti pamėgti knygą?
Patogios erdvės pacientams
Architektė A. Tutlys pastebėjo, kad žmonės jaukios aplinkos pageidauja netgi laukdami savo eilės prie gydytojų kabinetų durų. Tad, kurdama interjerą Antakalnio medicinos ir sveikatingumo centre, ji kartu su kolege Migle Šalnaite stengėsi imtis sprendimų, kurie kuo mažiau asocijuotųsi su poliklinikų standartiniu interjeru – pilko linoleumo grindimis, baltomis sienomis ir durimis.
Rekonstruotame pastate įsikūręs medicinos centras sujungė kelias klinikas, siekdamas teikti klientams inovatyvias, profesionalias, visa apimančias sveikatingumo paslaugas.
„Šis projektas man taip pat buvo labai įdomus. Jis, beje, nuo mano kurto interjero vaikų bibliotekoje vien jau savo apimtimi skiriasi kone 10 kartų, – pasakojo Akiko. – Kalbinau centre dirbančius medikus, įsiklausiau į jų pageidavimus ir, kurdama interjerą, stengiausi, kad čia atėjęs žmogus jaustųsi ramiai, saugiai, apgaubtas dėmesio ir profesionalaus rūpesčio.“
Anot pašnekovės, nors medicinos įstaigoms taikomi griežti higienos reikalavimai lėmė ribotą medžiagų interjerui pasirinkimą, išeitis buvo rasta. Jaukumui sukurti pasirinkta rami spalvinė gama, deranti su vizualiu medicinos ir sveikatingumo centro identitetu, tinkami akustiniai ir apšvietimo sprendimai. Dėmesys klientui išreikštas kruopščiai pasirinktomis interjero detalėmis. Čia aplinkos jaukumas kurtas specialiai tapytais paveikslais ir fotografijomis su gamtos motyvais.
„Koridoriuose, kur pacientai laukia gydytojų priėmimo, įprastas pilkas linoleumas ir baltos sienos, žinome, labai slegia. Ieškodami jaukumo, prisiminėme medį. Tačiau pagal higienos normas negalėjome naudoti parketlenčių. Tuomet ir nusprendėme pasirinkti parketlenčių formos medžio imitacijos vinilinę dangą“, – tęsė interjero autorė.
Tačiau ir šiuo atveju architektei teko gerokai pasukti galvą, kad danga atitiktų du pagrindinius kriterijus – nepriekaištingą išvaizdą ir ilgaamžiškumą. Žinia, pigesnė vinilinė danga lengvai braižosi, kartais keičia spalvą, priklausomai nuo šviesos ir dangos išdėstymo krypties. Teko ne vieną dieną bendrauti su tiekėjais, apžiūrėti prieš 2–3 metus jų tiekama danga klotas grindis, kad po ilgų ieškojimų būtų pasirinktas geriausias variantas.
Vėliau A. Tutlys su kolegomis mąstė, kaip bus atnaujintos sienos. Priešgaisrinės apsaugos reikalavimai diktuoja, kad nebūtų naudojama degi medžiaga, o higienos normų reglamentas neleidžia rinktis tapetų. Optimalus variantas buvo surastas – išrinkta vinilinė danga registratūros sienoms, o konsultacijų kabinetams – trafaretu dažytas raštas. Naujomis patalpomis džiaugiasi medikai ir jų pacientai, kuriuos, rodos, pati aplinka skatina greičiau sveikti.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
