Inovacijos architektūroje naudojant tikras, tvarias ir laiko patikrintas medžiagas

Žmogus iki XX a. gyveno darnoje su gamta, išmoko ją stebėti ir prie jos prisitaikyti. Beveik po 100 metų vis daugiau architektų vėl gręžiasi į tikras, laiko patikrintas ir tvarias medžiagas, pabrėždami jų kilmės vietos ir susiklosčiusių tradicijų svarbą. Šalia inovatyvių ar technologiškai pažangių sprendimų akcentuojama architektūros išliekamoji vertė. Taip ne tik mažinamas pėdsakas aplinkai, bet ir sukuriama išskirtinė, vietos tapatybę – genius loci – nusakanti architektūra, kuri visuomet buvo ir bus vienas svarbiausių kūrėjo meistriškumo atspindžių.

Mąstyk globaliai, veik lokaliai

„Žinote tas senąsias sodybas, pamažu smengančias į žemę? Lieka tik slenksčio akmuo ir medžiai, žymintys buvusio namo vietą. Tai savitai poetiška. Tačiau žvelgdamas į šiuolaikinius pastatus, susimąstau apie pėdsaką, liksiantį po jų – neyrančias PIR/PUR izoliacijos sankaupas, sintetinius vamzdynus, metalinius kabamųjų lubų karkasus…“, – tradicinio paveldo ir šiuolaikinės architektūros įtaką gamtai lygina architektas Aidas Krutejavas.

Lietuvos architektai, dirbantys įvairiose šalyse, tvirtina – žmonės pasiilgo tikrumo. Užsienio kolegos pastebi tai, ko patys gal ir nesureikšminame: pastangas išlikti savimi, nekartojant pabodusių klišių ar šablonų, tiražuojamų visuotinio unifikavimo, standartizavimo ir globalizacijos. Būtent globalizacija sudaro galimybes statyti iš pažiūros panašius „stiklinius“ pastatus, kurių gausėja visame pasaulyje – Jungtinėje Karalystėje, JAV, Pietų Korėjoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir daugelyje kitų šalių.

„Šiuolaikinė industrializacija ir globalūs transporto tinklai leidžia statybines medžiagas atsivežti iš bet kurios pasaulio vietos, tačiau dėl to vis labiau niveliuojama architektūrinė išraiška ir nyksta vietinė statybos praktinė patirtis (angl. know-how)“, – sako A. Krutejavas. Anot architekto, ryškiausias pavyzdys – biurų pastatai, tačiau vis dažniau tai pastebima ir viešuosiuose bei gyvenamuosiuose projektuose. „Dėl šios priežasties prioritetą teikiu medžiagoms, kurių gamyba skatina projektui artimo regiono ekonominę raidą ir palaiko tokius amatus, kaip medžio ir metalo apdirbimas, mūro ar betono darbai. Spręsdamas klientų erdvinius poreikius siekiu, kad architektūra kartu būtų estetiška, funkcionali ir atsakinga aplinkos bei visuomenės atžvilgiu“, – teigia architektas.

Šiuolaikinės architektūros prioritetai:

• Mažesnis medžiagų anglies pėdsakas statant ir eksploatuojant
• Vietinių gamintojų ir amatų palaikymas
• Socialinė atsakomybė medžiagų tiekimo grandyje
• Funkcionali, estetiška ir etiška architektūra

Natūralios ir laiko patikrintos medžiagos – naujoji architektūros kryptis

Ilgą laiką dirbęs Jungtinėje Karalystėje, šiuo metu Vilniuje įsikūręs architektas Mantas Peteraitis prioritetą teikia medžiagoms, kurių savybės yra patikrintos laiko, naudojamos ilgai, natūraliai sensta ir kurias galima taikyti pagal konkretaus projekto poreikius.

Tradicinės medžiagos:

• Kalkiniai mišiniai
• Molis
• Mineralai
• Metalai
• Natūralūs aliejai, alyvos, pigmentai

Savo praktikoje daug dėmesio aplinką tausojančioms, biologiškai pagrįstoms (angl. bio-based) medžiagoms, vertindami jų CO₂ pėdsaką, skiria ir Nyderlanduose įsikūrusios „Orange architects“ projektavimo įmonės architektai. Elena Staškutė, vyresnioji įmonės architektė, pažymi: „Šiame kontekste medis išlieka laimėtojas, tačiau kartu eksperimentuojame su inovatyviomis medžiagomis. Pavyzdžiui, daugiabučiam projektui „Colosseumplot“ Roterdame įgyvendinti planuojame naudoti „Pirrouet®“ plytas, kurių viso gyvenimo ciklo metu CO₂ balansas yra neigiamas. Jų gamyboje nenaudojamas tradicinis degimo procesas, o taikomas CO₂ kietinimas. Tai leidžia sumažinti emisijas ir kartu išlaiko estetinį potencialą, suteikia galimybę kurti įvairias tekstūras, spalvas ir unikalias paviršiaus struktūras.“

Unikalus molio dekoras įvertintas pasaulyje

Tarptautiniame architektūros festivalyje „World Architecture Festival 2025“ (WAF) Majamyje architekto Mariaus Mateikos vadovaujamos studijos „MAMA architects“ kurtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras buvo atrinktas kaip pavyzdinis viešųjų pastatų interjeras iš daugiau nei 780 projektų, pateiktų 37 šalių atstovų. Savo projektus pateikė tokie architektūros gigantai kaip „Foster + Partners“, „Bjarke Ingels group“, „Studio Gang“, „Grimshaw“ ir „Perkins & Will“. „MAMA architects“ parengtas projektas tapo dėmesio centru dėl unikalaus molio dekoro, kuriam prireikė net 32 tonų molio ir specialiai sukurtos technologijos, leidžiančios tradicinę medžiagą paversti inovacija.

„Paradoksalu, bet mūsų inovacija kilo iš seniausio elemento – žemės. Molis tapo simboliu to, ką Lietuva gali duoti pasauliui: tikrumo, šilumos ir žmogiškumo architektūroje“, – teigė Mantas Petravičius, Klaipėdos muzikinio teatro dailininkas, nacionalinio transliuotojo LRT parengtame interviu.

Architektūros čempionatu dažnai vadinamas „World architecture festival“ yra didžiausias ir įtakingiausias šios srities renginys pasaulyje. „Šis įvertinimas – tai patvirtinimas, kad pasaulis pasiilgo tikrumo, – sakė M. Mateika. – Kai tavo vardas toje pačioje scenoje ištariamas kartu su „Foster + Partners“ ar BIG, supranti, kad mažos šalies kūryba gali turėti pasaulinio masto svarbą.“

Lietuvių architektų projektas pasižymi emocinės architektūros vizija, jungiančia rankų darbo meną, technologinį tikslumą ir medžiaginį jautrumą. Teatro interjeras išsiskiria ne prabanga, o šiltomis, jautriomis erdvėmis, kurios kuria ryšį su žiūrovu. Interjeras taip pat apdovanotas aukso medaliu ir tarptautiniame „A’Design Award & Competition“ Italijoje bei pelnė pergales nacionaliniuose konkursuose.

Socialinė atsakomybė ir tvarios statybos praktika

Architektas A. Krutejavas savo kūryboje taip pat sąmoningai siekia susilaikyti nuo per didelio kiekio ekspresyvių architektūrinių gestų, dėmesį ir energiją koncentruoti į erdvės, šviesos ar medžiagos kuriamą jausmą. Nuo 2004 m., įgijus architektūros magistro diplomą Leveno katalikiškajame universitete Belgijoje, jam yra tekę dirbti keliuose architektų biuruose Briuselyje. „Mano profesinė karjera yra tarptautinė – domiuosi skirtingų architektūros kultūrų bei patirčių sąveika ir bendradarbiavimu“, – sako architektas.

Panašiai kaip ir praėjusiais metais, Lietuvoje priimtas sprendimas visuomeniniams projektams skirti mažiausiai 1 proc. pastato biudžeto meno kūriniui integruoti. Ši praktika taikoma ir Belgijoje. Nedideliame miestelyje Mukrone, kur A. Krutejavui teko projektuoti muziejaus pastatą, kaip meno kūrinio koncepciją skulptorius Simonas Boudvinas pasiūlė fasadams naudoti senovinių plytų, surinktų iš netoliese griaunamų ūkinių pastatų, fragmentus tarsi duoklę vietos atminčiai. Tai suteikė muziejaus pastatui išskirtinumo, sykiu naujame pastate įprasmintas tradicijų tęstinumas.  

Architektui svarbu, kad jo pasirinkta medžiaga, jos eksploatacija ir pakartotinis naudojimas ar sunykimas būtų patikrinti laiko ir paliktų kuo mažesnį pėdsaką. „Tokios savybės ypač svarbios struktūriniuose pastato elementuose, o naujausios, mažiau išbandytos medžiagos, manau, galėtų būti naudojamos vidaus apdailoje“, – sako jis. Įkurtoje studijoje „Krutejavas Studio for Architecture“ architektas dirba su įvairiomis meninėmis ir architektūrinėmis disciplinomis, įgyvendina projektus ne tik Belgijoje, bet ir Lietuvoje. Bendradarbiaudamas su architekte Ieva Baranauskaite jis suprojektavo ir pastatė namą Kauno rajone. Kartu jie  atliko ir tiriamąjį tvarios statybos darbą: parengė tvarių Baltijos jūros regione gamintų produktų katalogą, siekdami mažinti anglies pėdsaką statybos metu ir ilgalaikį poveikį artimai aplinkai.

Tvarios architektūros manifestas – vienbutis gyvenamasis namas „Audra“

• Mažina anglies pėdsaką statybos ir eksploatavimo metu
• Palaiko lokalius gamintojus ir amatus
• Integruoja socialinę atsakomybę į medžiagų tiekimo procesą

„Projekte nenaudojome naftos ir chemijos pramonės produktų: izoliacinės medžiagos, dangos, langai ir sienos yra iš atsinaujinančių išteklių ir gaminti prie Baltijos jūros (Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje), – sako A. Krutejavas. – Fasadines plytas, kurios dengia kietąją izoliaciją, Dzūkijoje naudodamas vietinį molį pagal senąsias lietuvių technologijas išdegino keramikas Gintaras Knieža. Išvengėme industrializuotų sprendimų ir produktų teikdami pirmenybę bendradarbiavimui su vietiniais meistrais, taip siekdami tęsti ar atrasti mūsų regiono statybos tradicijas.“

„Projektas „Audra“ – dar vienas žingsnelis link tvarumo ir besikeičiančio požiūrio į projektavimą, kuriame kiekviena medžiaga ir sprendimas turi gilesnę ekologinę prasmę“, – architektai Aidas Krutejavas, Ieva Baranauskaitė.

• Medžiagos: perdirbtas stiklas (Green Gravels), mineralinių blokelių sienos (Xella), tvarios medienos stogo sistema (Steico).
• Energetika: naudojant vėjo energiją pagamintas plienas (Ruukki), švediški šilumos siurbliai (Nibe).
• Socialinis aspektas: amatininkiškos plytos iš Dzūkijos, kurių gamyba ir pardavimas remia socialiai pažeidžiamus žmones.

Beveidės architektūros prevencija – kontekstualumas, mastelis ir detalės

Kontekstualumo kūrimas atgaivinant vietos pramonę

Pasak architekto M. Peteraičio, statybų rinkoje naudojamos belgiškos ar vokiškos plytos, tarptautinių įmonių siūlomos universalios, minkštos plonasienio tinko ar vėdinamosios fasadų sistemos per 30 rinkos liberalizavimo metų atėmė iš pastatų subtilų lokalų identitetą ir charakterį. Jo manymu, didžioji dalis architektūros turėtų būti paprasta, sukonstruota racionaliomis, standartizuotomis ir gerai išbandytomis priemonėmis. Kontekstualumo būtų galima pasiekti atgaivinus vietinę statybų pramonę, naudojant vietines žaliavas, kokia buvo, pavyzdžiui, Rokų ar Palemono keramika.

„Viktorijos laikų Londonas, pastatytas iš London Stock plytų, kurių modulis yra 215×102,5×65 mm, – puikus pavyzdys. XIX a. Londono pastatai pasižymi ribota architektūrine ir medžiagine variacija, tačiau dėl derinio su želdynais ir urbanistinėmis erdvėmis tarp pastatų niekas nepasakytų, kad tai aplinka be charakterio, – sako M. Peteraitis. – Vilnietiškas plytos modulis yra gerokai didesnis už londoniškąjį, tačiau vis tiek tobulas, nes artimas žmogaus masteliui. Akmeninio cokolio, mūrinių arba tinkuotų fasadų bei čerpinių stogų senajame Vilniuje statyboms vėlgi naudota labai ribota, standartizuota statybinė produkcija, tačiau sukurta UNESCO lygio architektūra ir urbanistinės erdvės.“

Mastelis pagal urbanistinę kryptį ir statybų rinkos pasiūlą

M. Peteraičio manymu, svarbūs yra mastelis, proporcijos ir urbanistinis darnumas. Anot jo, šiuolaikinis atskaitos mastelis tapo stambiagabaritis, besiremiantis ne tiek žmogaus proporcijomis, kiek automobilio manevravimo parametrais – namai statomi ant požeminės automobilių stovėjimo aikštelės struktūros – „gardelės“.

„Galbūt ši „racionalizacija“ ir yra dažna šiuolaikinės architektūros atotrūkio nuo žmogui priimtino mastelio ir miestietiško kameriškumo priežastis. Nuo tobulo ir racionalaus, bet nepatrauklaus stačiakampiškumo, gretasieniškumo ir „dėžiškumo“ būtų galima pabėgti pergalvojant modulio dydį, ant kurio architektai dėl reglamentų ir įsivyravusių statybų pramonės būdų yra priversti dirbti“, – svarsto jis.

Architektas A. Krutejavas kaip vieną iš beveidiškumo priežasčių įžvelgia milžinišką kiekį „žaliojo“ smegenų plovimo, kai nuo tvarumo principų nutolę pastatai ar technologiniai sprendimai pateikiami kaip draugiški aplinkai.

„Mūsų artimajame kontekste tai ypač akivaizdu: priemiesčiuose privatūs vystytojai formuoja beveidžius kvartalus, kuriuose parduodami „racionalūs“ kvadratiniai metrai, įvilkti į storą putplasčio sluoksnį. Tokie pastatai atitinka minimalius reikalavimus, tačiau erdvinė kokybė prasta, o gyvenimo patirtis menkai kuo skiriasi nuo daugeliui pažįstamų nuasmenintų sovietinių daugiabučių. Jų išliekamoji vertė taip pat labai limituota“, – pažymi jis.

Detalės liudija kokybę (God is in the details)

Pasak A. Krutejavo, siekiant išvengti beveidiškumo, viešiesiems ir privatiems statytojams derėtų vertinti ne tik kainos ir laiko sąnaudų santykį, bet ir specifinius savo poreikius bei gyvenimo būdą, tokiu būdu statomas erdves pritaikant sau, o ne įsispraudžiant į siūlomą standartizuotą formatą. Ne mažiau svarbus ir dėmesys detalėms.

„Pastarąjį kartą lankantis Londone sužavėjo „Fielden Fowles“ paviljono projektas „Natural Museum“ sode: akmens masyvo apdaila yra prabangi, tačiau ypač tvari medžiaga, ji ilgaamžė ir lengvai pritaikoma pakartotiniam naudojimui. Paviljono vidaus erdvės plačiai prasitęsia į išorę po jaukiu stogo denginiu, o cokolio santykis su žeme, vandens surinkimo detalės ir pavėsyje įrengti suolai sukuria komfortišką tarpinę zoną tarp vidaus ir lauko, kuria galima naudotis visais metų laikais. Stogo konstrukcijos surinkimo būdas ir dangos detalės liudija brandžias stalių tradicijas – iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, tačiau priartėjus atsiskleidžia kruopščiai apgalvoti malksnų raštai ir dailiai išspręstos nuolašos“, – pabrėžia A. Krutejavas.

Kūrybinė atsakomybė ir tvarumas – architektūros ateitis

„Pastatų tvarumas tampa neatsiejama projekto dalimi, – sako Elena Staškutė, „Orange architects“ (Nyderlandai) vyresnioji architektė. – Keičiasi požiūris į architektūrą. Prieš 10–15 metų buvo ryški pastatų-ikonų mada. Pastatas buvo tarsi objektas, pritraukiantis savo įspūdinga architektūra. Šiandien vertinami pastatai, kurie kaip tik kuria darnią visumą su aplinka, yra ne tik techniškai tvarūs – gerai apgalvota, kaip žmonės naudos erdves, kaip dizainas prisidės prie žmogui sveikos aplinkos, kokią vertę jis kurs aplink save. Kova su klimato kaitos padariniais, gamta, žmogus, bendruomenės tampa svarbiais architektūros elementais“, – sako specialistė.

Tvarumą architektai vertina visų pirma kaip atsakingą kūrėjo požiūrį į savo pasirinkimus

 „Tvarumas – tai atsakingas savo veiksmų vertinimas: ir kaip visuomenės nario, ir kaip projektuotojo, ir kaip vartotojo – sako A. Krutejavas. – Ar esu problemos dalis, ar siekiu balanso? Tikiu, kad kiekvienas naujas projektas yra dar vienas žingsnelis link tvarumo ir visuomenėje besikeičiančio požiūrio į statybą bei projektavimą, kuriame kiekviena medžiaga ir sprendimas turi gilesnę ekologinę prasmę.“

„Tvarumas – atsakingas santykis su medžiagomis, energija ir kontekstu – bandymą sukurti ilgalaikę vertę, neapkraunant aplinkos ir išlaikant projekto esmę bei funkcionalumą, – teigia Mantas Peteraitis. – Tai nėra tik technologinis sprendimas, bet ir darbo filosofija.“