Užsienyje tranšėjinės sienos grunte yra viena dažniausiai naudojamų, bet kartu ir brangiausių technologijų atraminėms konstrukcijoms žemiau gruntinio vandens paviršiaus lygio įrengti.
Be greiferių tranšėjinėms sienoms kasti naudojamos hidrofrezos. Jas išrado ir ištobulino prancūzų firma „Soletanche“. Hidrofrezos – tai laisvai ant vikšrinio krano, kurio masė turėtų būti ne mažesnė kaip 70 tonų, pakabinama pailgo rėmo formos gręžimo mašina. Ji sveria nuo 16 iki 20 tonų, mašinos apačioje yra du 1,2 metro skersmens tekiniai, kurie sukasi į vidų ir ardo (frezuoja) gruntą. Truputį aukščiau hidrofrezoje įrengtas galingas siurblys, kuris iš tranšėjos išsiurbia suardytą gruntą, susimaišiusį su molio suspensija, palaikančia tranšėjos sienas nuo užgriuvimo.
Išsiurbtas iš tranšėjos grunto ir bentonitinio molio suspensijos mišinys nukreipiamas į specialiai statybos vietoje įrengiamą valymo stotį, kur gruntas atskiriamas nuo suspensijos, pumpuojamos atgal į tranšėją. Gruntas kraunamas prie valymo stoties, vėliau išvežamas arba, jei reikia, paskleidžiamas tame pat statybos sklype. Įrengiant tranšėjines sienas statybos objekte retai kada naudojama viena hidrofreza. Paprastai dirba visas mechanizmų kompleksas: kelios hidrofrezos, bentonitinio molio suspensijos valymo stotis, dažnai veikia ir savas betono gamybos centras.
Vienas iš senų, tradicinių atraminių sienų įrengimo būdų yra įspraustinių metalinių lakštų sienos įrengimas. Tokia siena pirmą kartą panaudota 1902 metais Brėmeno (Vokietija) uosto krantinės statyboje. Ją išrado tuometis Brėmeno miesto statybų vadovas T. Larssenas.
Įspraustinė metalinių lakštų (dar vadinamų įlaidiniais poliais) siena grunte – tai ekranas iš tų lakštų (polių), sudarantis vientisą sieną. Vientisa įlaidinių plieninių profiliuočių siena gaunama šlaitinius polius sukabinant jungtimis, sujungiant išilginiais grioveliais ar naudojant specialias spynas.
Įspraustinių metalinių lakštų („špunto“) siena kartais vadinama tiesiog spraustasiene. Joje naudojami skirtingi profiliuočiai.
Prie trūkumų reikėtų priskirti ir tai, kad metaliniai lakštai dažniausiai įgilinami kalant arba vibruojant, o tokios dinaminės apkrovos nepageidautinos greta senų ir panašioms apkrovoms jautrių pastatų.
Straipsnio autoriai:
Vedėjas, profesorius, technikos mokslų daktaras Arnoldas NORKUS
Docentė, technikos mokslų daktarė Neringa DIRGĖLIENĖ
Docentas, technikos mokslų daktaras Rimantas MACKEVIČIUS
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedra
STRAIPSNIS PASKELBTAS 2014 M. GRUODŽIO MĖNESIO ŽURNALE „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“.
