Atraminės sienos gali būti įrengiamos sausuoju būdu, kai gruntinio vandens lygis yra žemas ir nėra pavojaus, kad vanduo gali prasiskverbti pro sieną. Kai gruntinio vandens pavojaus nėra, dažniausiai naudojamos susiliečiančių polių sienos ar Berlyno sienutės (vok. Berliner Verbau).
Susiliečiančių polių siena statoma taip: įrengiamas kas antras (retkarčiais net kas trečias) polis, o antrame darbų etape poliais užpildomi likę tarpai. Idealiu atveju poliai turėtų susiliesti kraštais (todėl ir pavadinimas toks), bet iš tikrųjų tarp polių numatomi 5–10 centimetrų pločio tarpeliai, kad gaminant kitą polį nereikėtų nugręžti anksčiau pagamintųjų kraštų. Visus šių sienų polius įprasta armuoti. Dažniausiai poliai įrengiami ištisinio sraigtinio gręžimo būdu. Jų skersmuo paprastai būna nuo 60 iki 100 centimetrų.
Pirmoji Lietuvoje atraminė susiliečiančių polių siena, įrengiant polius ištisinio sraigtinio gręžimo būdu, buvo pastatyta Vilniuje požeminiame garaže po Gedimino prospektu (fragmentui prie Centrinio pašto).
Susiliečiančių polių sienų pranašumas yra tai, kad jos įrengiamos nesmūgiuojant ir nevibruojant, taigi priklauso švelniosioms technologijoms, kurios gali būti naudojamos netgi jautriausiose dinaminiam poveikiui miestų vietose.
Kita požeminė siena, kuri gana pigiai leidžia įrengti atramines konstrukcijas, yra Berlyno sienutė. Įrengiant ją į gruntą vertikaliai įgilinami (įkalami, įvibruojami arba įspaudžiami) plieniniai profiliuočiai (dažniausiai dvitėjai), o tarpai tarp jų užpildomi medinėmis lentomis.
Berlyno sienutė gali būti inkaruojama arba įgilinama be inkaravimo, laikinai įrengiama (ištraukiama) arba būti pastovi (paliekama grunte apibetonuota). Pavyzdžiui, mieste įrengiant požemines komunikacijas betranšėju būdu, Berlyno sienutė naudojama šuliniams, iš kurių po gatve praspaudžiami arba prakalami vamzdžiai. Baigus šiuos darbus sienutė išardoma, kad ją būtų galima panaudoti kitoje vietoje.
Kai atraminė siena patenka į sritį, kurioje yra vandens, ją tenka daryti nelaidžią vandeniui. Tokios yra susikertančių polių sienos, tranšėjinės sienos, metalinės spraustasienės (kartais vadinamos „špuntinėmis“ sienomis pagal vokišką terminą die Spundwand), injekcinės sienos, kombinuotos sienos (poliai ir injekcija).
Kai gruntinis vanduo aukštai, tenka spręsti daug sudėtingų klausimų. Šiuo atveju statyba įsiskverbia į grunto sritį, kurioje labai svarbiu komponentu tampa vanduo, jo hidrostatinis ir hidrodinaminis poveikis. Geotechninės statybos vykdytojai privalo ištirti vandeninguosius sluoksnius ir užtikrinti, kad užbaigta tokia atraminė konstrukcija būtų apsaugota nuo vandens prasisunkimo, būtų atspari hidrostatinio slėgio išstūmimui, o aplinkiniai pastatai dėl inžinerinio įsiskverbimo į natūraliai susiklosčiusį gruntinio vandens režimą nenukentėtų.
Rašant apie atramines sienas žemiau gruntinio vandens horizonto būtina pabrėžti šiuos dalykus: negalima tikėtis, kad atitvarinė siena bus visiškai nelaidi vandeniui, nes šis gali sunktis pro siūles, sandūras, sienos įdubas. Normaliomis sąlygomis negalima išvengti drėgnų vietų sienoje ir jos rasojimo.
Svarbu, kad nežymus vandens sunkimasis pro atramines sienas (vokiečiai tokį vandenį vadina das Restwasser – liet. „likutinis vanduo“) nebūtų per didelis, kad pasitelkus nesudėtingą drenažo sistemą jį būtų galima surinkti ir išsiurbti iš pamatų duobės, o tolesnėje pamatų statybos fazėje atliekami darbai garantuotų visišką atraminės sienos nelaidumą vandeniui.
