Dėl nuošliaužų gali kilti katastrofiškų padarinių
Remiantis akademiniu apibrėžimu, nuošliauža – tai grunto masyvo atitrūkimas nuo natūralaus slūgsojimo padėties ir nuslinkimas šlaitu žemyn dėl svorio. Nuošliaužų įvyksta, kai pažeidžiama natūrali pusiausvyra. Priežasčių gali būti įvairių: padidėjęs šlaito statumas dėl vykstančios erozijos, vykdant darbus greta pasitaikantis vibracinis ar smūginis poveikis, gausūs krituliai, požeminio vandens lygio kitimas, neatsakinga žmonių veikla.
Nuošliaužų susidaro pamažu, tačiau įvykti jų gali staigiai. Nuošliaužų padariniai gali būti katastrofiški: sugriauti pastatai, suardyti keliai, nukentėję žmonės ir gyvūnai, sugadintas kraštovaizdis.
Mokslininkai geologai nuošliaužos formavimosi procesą skaido į kelis etapus. Pirmas – šlaito silpniausio segmento atitrūkimas per pagrindinę suirimo plokštumą. Antras – atitrūkusio šlaito slinkimas žemyn, išlaikant vidinę struktūrą. Trečias – pirminės šlaito struktūros suirimas.
Yra žinoma, kad nuošliaužos formavimasis gali prasidėti netikėtai ir sustoti bet kuriame etape. Kartais neįmanoma atskirti etapų vieno nuo kito. Taip būna tada, kai nuošliaužos gruntas prisotintas vandens. Toks srautas gali judėti iki 100 km/h greičiu griaudamas ir užtvindydamas viską savo kelyje.
Didžiausia ir daugiausia tragiškų padarinių sukėlusi nuošliauža įvyko Kinijoje 1920 metais. Tada žuvo apie 200 tūkst. žmonių. Daug žmonių pražudė nuošliaužos Pietų Amerikoje. 1970 metais Peru žuvo 18 tūkst. žmonių, 1985 metais Kolumbijoje – 23 tūkst. Neišvengė tragiškų nuošliaužų ir Europa – 1963 metais Italijoje tokia nelaimė pražudė 2600 žmonių.
Lietuvoje nuošliaužų dažnai susidaro upių, ežerų pakrančių šlaituose. Neretai jų susiformuoja dėl ūkinės žmogaus veiklos arba dėl neveiklumo, kai akivaizdžiai susidarant nuošliaužai nesiimama priemonių ją sustabdyti.
Apibendrinant trumpą šlaitų susidarymo ir jų nuošliaužų padarinių apžvalgą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nemažai žmonių, dirbančių su gruntų iškasomis, tikisi, kad šlaitai laikysis savaime, ir vengia investuoti pinigus į patikimas atramines konstrukcijas. Pavyzdžiui, neseniai atliekant inžinerinių tinklų renovaciją Kareivių gatvėje Vilniuje tik Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geotechnikos katedros specialistų argumentai įtikino darbų vykdytojus yrantį šlaitą sutvirtinti Berlyno tipo atramine siena. Laimė, tai buvo padaryta laiku.
Nerimą kelia nuošliaužos kontūras, kuris formuojasi ir jau plika akimi pastebimas Trijų Kryžių kalne. Kol kas šlaitas stabilus, tačiau ar ilgai?
Šlaitų sutvirtinimo būdą lemia ir gruntinio vandens aukštis
Šlaitų stabilumui padidinti įrengiamos atraminės sienos (ang. Retaining wall, vok. die Stützmauer). Jų įrengimą grunte mūsų šalyje reglamentuoja Lietuvos standartas LST EN 1538:2011 „Specialiųjų geotechnikos darbų atlikimas. Tranšėjinės sienos“, kuris pasirodė pripažinus Europos standartą
EN 1538:2010 „Execution of special geotechnical work – Diaphragm walls“.
Atraminės sienos būna inkaruojamos ir neinkaruojamos. Injekcinį gruntinį inkarą 1958 metais išrado daktaras inžinierius Karlas Heinzas Baueris – dabar visame pasaulyje žinomos sudėtingų pamatų ir atraminių sienų įrengimo bei mašinų giliajai statybai gamybos bendrovės „Bauer Spezialtiefbau“ tuometis vadovas.
