Blog

Gėrėtis krioklio purslais

Simonas Čaikauskas, krioklys
Projektuojamame krioklio muziejuje svarbiausia yra žmogaus emocijos ir pojūčiai, patiriami viduje.

Pasaulyje yra daug vertikalių jungčių. Populiaru įrengti nulipimo trasas arba takus sujungiant šlaito viršų ir apačią. Tokiais atvejais įrengiami keltuvai arba žmonės keliauja rampomis, pakeliui apsižvalgydami aplink. Be to, pasaulyje daug įspūdingų aukštų krioklių, kuriais galima pasigrožėti iš tolo, viršaus arba apačios. Tiesa, nėra nė vienos jungties, kuri sujungtų krioklio apačią ir krioklio viršų. Kitaip tariant, lipant vertikaliai negalima pajusti krioklio tiesiogiai arba atsiduriant jame.

Jungiamoji grandis – krioklys

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto magistrantas Simonas Čaikauskas kursiniame darbe nagrinėjo jungties tarp viršaus ir apačios krioklio viduje temą. Krioklys čia tampa aktyviu pažinimo veikėju, ne tik gamtos stebuklu, kuriuo galima stebėtis per atstumą. Taigi, krioklys tampa savotišku eksponatu, kurį galima apžiūrėti iš įvairių pusių įvairiuose aukščiuose. Projektuojamas pastatas yra hipotetinėje vietoje esančiame krioklyje. Pasirenkama jungties vieta – tarp uolienų tekantis krioklys. Viršuje ir apačioje yra dvi seklumos, leidžiančios prieiti arčiau prie kaskados.

Simonas Čaikauskas. VGTU nuotr.

Simonas Čaikauskas. VGTU nuotr.

Projektuojamame krioklio muziejuje svarbiausia yra žmogaus emocijos ir pojūčiai, patiriami viduje. Ko gero, daug kam yra tekę būti krioklio papėdėje arba stebėti jį iš viršaus. Kai kam galbūt yra tekę praustis po vandens srove. Tačiau, regis, niekas nėra buvęs sraunaus krioklio viduje, tyrinėjęs jį skirtinguose aukščiuose ir stebėjęs meną, kurį sukuria jo kaskada.

Nuolatos besikeičiantis vaizdas skirtingo stiprumo srovės, patenkančios pro skirtingas angas, kuria nenuspėjamumo įspūdį. Bendrą vaizdą papildo garsas. O maksimalius pojūčius užtikrina galimybė nueiti į dvi terasas, įrengtas skirtingame aukštyje ir nuo vandens purslų uždengtas betoniniu stogu.

Muziejaus tūrinė raiška lakoniška. Krioklio viršus ir apačia sujungiamos vertikalia jungtimi – nuosaikiu stačiakampiu gretasieniu tūriu. Tokiu būdu stačiakampis gretasienis ne konkuruoja su kriokliu, o tarsi sukuria jam foną, pasitraukdamas į antrą planą. Pasirinkti betoniniai fasadai kuria tvirtumo įspūdį, pilkšva spalva derinasi prie uolienų ir vandens spalvos. Galima sakyti, didžioji muziejaus dalis slypi po kriokliu, išlenda tik viršūnė, veikianti kaip vietoženklis, kviečiantis iš toli.

Gėrėtis vandeniu

Tyrimo metu atradus įtaigiausią variantą, šoninėse sienose suformuojamos angos, pro kurias į vidų patenka krioklio vanduo. Pro stoge esančią skylę skverbiasi saulės šviesa. Pro sienas tekantis vanduo kuria nepamirštamą reginį viduje.

Pastatas natūraliai stovi ant seklumos. Nuliniame lygyje yra visi įėjimai arba išėjimai iš pastato – laiptinė ir du liftai, jais patenkama į pirmą lygį, esantį keturių metrų altitudėje. Būnant čia, užvertus galvą, atsiveria vaizdas į beveik šimto metrų aukščio erdvę, kurioje vanduo laisvai krenta ir skverbiasi į vidų.

Purslai teka sienomis, tačiau neužlieja pirmojo lygio, todėl jis visiškai saugus lankytojams ir yra pritaikytas meditacijai arba grožėjimuisi vandeniu. Kylant aukštyn yra numatyti penki sustojimai, kuriuose suprojektuotos vidinės terasos, dvi iš jų turi galimybę išeiti į išorę. Jos suprojektuotos taip, kad leistų matyti vandens purslus, tačiau srovė nekrinta ant lankytojų, todėl nėra rizikos žmonių saugumui.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.