„Ilgą laiką mūsų šalyje manyta, kad iš medienos ar jos kompozitų galimi tik žemaaukščiai pastatai, kad normos ir gaisrinės saugos specialistai draudžia projektuoti aukštesnius pastatus, o tai visiškai neatitinka tikrovės“, – teigia Irina Demidova-Buizinienė, gaisrinės saugos projekto dalies vadovė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, statybinių medžiagų mokslo daktarė.
Užsienio šalių patirtis, dėmesys atsinaujinantiems ištekliams, anglies dioksido pėdsakas dėl statybinių medžiagų transportavimo, galimybė lengvai išardyti ir perkelti pastatą į kitą vietą ir kitos priežastys skatina permąstyti ir suabejoti ankstesne patirtimi bei nuostatomis projektuotojų bendruomenėje.
Kodėl pastatų medinėmis konstrukcijomis vengiama?
„Dauguma pašnekovų, su kuriais tenka kalbėtis apie pastatus medinėmis konstrukcijomis, vadovaujasi stereotipais ir įsivaizduoja ne modernų daugiaaukštį statinį, kur įrengtos šiuolaikiškos apsaugos nuo gaisro inžinerinės sistemos, bet žemaaukštį rąstinį namuką arba dar blogiau – apleistą Šnipiškių medinuką. Panašiais stereotipais remiamasi ir kalbant apie pastatų saugumą – dalis žmonių netiki, kad apanglėjimo sluoksnis gali tarnauti kaip apsauga. Arba dar vienas stereotipas – kad mediniame pastate gaisro atveju ugnis būtinai išplis, bus pažeistos laikančiosios konstrukcijos ir pastatas sugrius.
Dabartiniai daugiaaukščiai pastatai yra masyvių klijuotosios medienos konstrukcijų, pasižyminčių geresnėmis ypatybėmis, konstrukcijos turi išdegimą mažinančias dangas, įdiegiamos šiuolaikiškos inžinerinės sistemos, o gaisro plitimui sustabdyti numatomos užsklandos, – detalizuoja specialistė. – Maža to, medinės konstrukcijos turi savo specifiką, o žmonės nenoriai priima naujoves.“
Ar Lietuvos ir kitų šalių reikalavimai stipriai skiriasi?
Lyginant Skandinavijos ir Baltijos šalių statybos techninius reglamentus, reikalavimai skiriasi. Vertinant kiekvienos šalies teisės aktus atskirai, sunku nepastebėti, kad vienur dėmesys labiau fokusuojamas į gaisro sklidimo ribojimą fasadu, nuo fasado krintančių konstrukcijų apsaugą, kitur griežtesni reikalavimai vidaus patalpų apdailai, dar kitur – laikančiosioms konstrukcijoms. „Įvairų požiūrį į saugą diktuoja kiekvienos šalies istorija ir patirtis. Šiuo atveju siūlau sutelkti savo dėmesį ties esminiais klausimais: tai fasado apdaila ir laikančiųjų konstrukcijų degumas bei atsparumas ugniai“, – sako I. Demidova-Buizinienė.
Projektuojant ir statant iš medinių konstrukcijų reikia išskirti tris pagrindinius spręstinus klausimus:
- laikančiųjų pastato konstrukcijų atsparumas ugniai ir jų degumo klasė;
- fasadų apdailos ir apšiltinimo degumo klasė;
- patalpų apdailos degumo klasė.
Kuo skiriasi degumo klasės nuo atsparumo ugniai reikalavimų?
Degumo klasė apibrėžiama kaip medžiagos ar gaminio sudėtis, ji turi įtakos liepsnos plitimui ir dūmų susidarymui. Atsparumas ugniai parodo, ar konstrukcija gali atlaikyti apkrovas įvykus gaisrui ir kiek laiko. Pavyzdžiui, plieno ir betono konstrukcijos nedega, pagal degumo klasę abi yra A klasės, bet jų gebėjimas atlaikyti apkrovas gaisro sąlygomis, t. y. atsparumas ugniai, stipriai skiriasi. Plienas, be papildomų apsaugos priemonių, po 5–10 min. nuo gaisro pradžios jau deformuojasi ir pastatas gali sugriūti, o gelžbetoninių konstrukcijų pastatas gaisro poveikį atlaiko net iki 3 valandų.
Statybos produktai pagal LST EN 13501 serijos standartus skirstomi į šias degumo klases:
• pagal gaisro pobūdį – A1, A2, B, C, D, E, F;
• pagal dūmų susidarymą – s1, s2, s3;
• pagal liepsnojančių dalelių ir (arba) dalelių susidarymą – d0, d1, d2. (LENTELĖ: Statybos produktų degumo klasių taikymo aiškinamoji lentelė)
Kodėl Švedijai pavyko taip išsiskirti medinių pastatų rinkoje?
Švedijos Šelefteo mieste neseniai pastatytas pirmasis pasaulyje 20 aukštų 75 metrų medinis dangoraižis „Sara House of Culture“, o 6 aukštų daugiabučiai ar visuomeniniai pastatai iš CLT plokščių jau nieko nebestebina.
„Švedijos statybos reglamente yra vienas esminis skirtumas, kuris leidžia projektuoti iš medžio, – laikančiosioms konstrukcijoms nekeliami reikalavimai degumo klasei, tik atsparumo ugniai. Todėl jei būtų galima projektuoti konstrukcijas iš plastiko ir jos atlaikytų gaisro poveikį ilgiau nei 60 min., tokios konstrukcijos Švedijoje būtų įmanomos.
Bet šioje šalyje daugiau nei 3 aukštų pastatams fasadų apdailai galima naudoti tik nedegias, t. y. A2-s1,d0 degumo klasės medžiagas. Nuo 3 iki 8 aukštų pastatams apdailai iš lauko galima naudoti žemesnės degumo klasės medžiagas (medį) tik tuo atveju, jei fasadui atlikti specialūs bandymai arba pastate numatyta stacionari gaisro gesinimo sistema. O štai Lietuvoje pastatams iki 8 aukštų apdailai iš lauko galima numatyti specialiomis priemonėmis impregnuotą ar kitaip apsaugotą medį be papildomų inžinerinių sistemų“, – sako I. Demidova-Buizinienė.
Užsienio šalių gaisrinės saugos reikalavimai
„Toliau lyginant statybos techninių reglamentus, ilgą laiką Danijoje laikančiosios pastatų virš 4 aukštų konstrukcijos privalėjo būti nedegios – A2-s1, d0 degumo klasės ir atlaikyti gaisro poveikį iki 60 minučių. Suomijoje konstrukcijos turėjo būti arba nedegios, arba konstrukcijos iš medžio turėjo būti padengtos nedegiais elementais, kurie garantuotų iki 30 min. apsaugą nuo gaisro poveikio, o pačių konstrukcijų atsparumas ugniai – 60–120 minučių. Tik neseniai situacija pradėjo keistis ir atsirado įvairių išlygų, kai galima numatyti žemesnės degumo klasės medžiagas. Mūsų kaimyninėje Latvijoje medinės konstrukcijos nuo 2015 m. įmanomos tik ribotai pastatų paskirčiai (viešbučiams, gyvenamiesiems ir administracinės paskirties) su sąlyga, kad pastato aukštis iki 18 metrų ir jame numatyta vadinamoji sprinklerinė gaisro gesinimo sistema. Tokių pastatų laikančiųjų konstrukcijų atsparumas ugniai taip pat turi būti bent 60 minučių.
Lietuvoje 3–8 aukštų pastatų laikančiųjų konstrukcijų degumo klasė priklauso nuo gaisro apkrovos: jei gaisro apkrovos kategorija 3, pastate gali būti medinės konstrukcijos; jei 1 ar 2, galimos tik konstrukcijos, kurių degumo klasė A2-s3, d2“, – patikslina specialistė.
Kalbant apie fasadų apdailą, Danijoje turi būti užtikrinta ne žemesnė kaip B-s1,d0 degumo klasė (ką užtikrina impregnuotas medis), o D-s2,d2 degumo klasės produktai gali būti numatyti tik fasadų elementams arba visam paviršiui, bet su sąlyga, kad bus ribojamas liepsnos plitimas fasado paviršiumi. Norvegijoje, kur, kaip žinome, neseniai buvo pastatytas vienas aukščiausių medinių pastatų pasaulyje – „Mjøstårnet“, fasadų degumo klasė turi būti bent B-s3,d0. Suomijoje fasado degumo klasė turi būti B-s2,d0, o jei pastate numatyta sprinklerinė gaisro gesinimo sistema, reikalavimus galima sumažinti iki D-s2,d2 klasės.
„Apibendrindama pasakyčiau, kad skirtingų šalių reikalavimai pastatams iki 3 aukštų beveik nesiskiria, skiriasi nuo 3 iki 8 aukštų, bet kiekvienos šalies normos turi savo pliusų ir minusų“, – sako I. Demidova-Buizinienė.
Lietuvos gaisrinės saugos reikalavimai
Lietuvoje pastatai skirstomi į tris atsparumo ugniai laipsnius.
III laipsnio – paprastai 1–2 aukštų ir nedidelio ploto pastatai, nes šie rodikliai ribojami. Taip pat tokiuose pastatuose stipriai ribojamas žmonių skaičius, reikalaujama užtikrinti didesnį vandens kiekį gaisrams gesinti, draudžiami tam tikri sprendimai, pavyzdžiui, visuomeniniuose pastatuose negalimi atviri vidiniai laiptai. Trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai), vaikų namai, prieglaudos, globos namai ir kt. šiandien visai negali būti projektuojami III atsparumo ugniai laipsnio. Užtikrinamas atstumas iki kaimyninių pastatų turi būti bent 10–15 metrų.
II laipsnio – paprastai iki 4 aukštų, leidžiamas didesnis žmonių skaičius, pastato plotas taip pat galimas didesnis nei III atsparumo ugniai pastatams. Atstumas iki kaimyninių pastatų turi būti minimaliai 8–10 metrų.
I laipsnio – didelio ploto ir paprastai aukštesni nei 4 aukštų pastatai. Atstumas iki kaimyninių pastatų gali sudaryti 6–8 metrus. Žmonių skaičius pastate beveik neribojamas. Reikalingas vandens debitas gesinti mažesnis nei III ar II atsparumo ugniai pastatams.
„Jei nagrinėtume situaciją bendrai, o ne gilintumės į pavienius atvejus, Lietuvoje jau dabar yra sudaryta galimybė projektuoti pastatus medinėmis konstrukcijomis, tik yra trys esminiai apribojimai:
1) pastato grindų altitudė negali būti aukštesnė nei 26,5 m;
2) gaisro apkrovos kategorija turi būti 3;
3) patalpose, kur gali susidaryti didelis žmonių skaičius, apdailai iš vidaus turi būti naudojamos nedegios medžiagos, todėl medines laikančiąsias konstrukcijas greičiausiai reikės uždengti.
Jei pastatas yra iki 8 aukštų, statytojo negąsdina tokios inžinerinės sistemos kaip dūmų šalinimas koridoriuje ar viršslėgis laiptinėje (dažnai šios sistemos ir taip yra privalomos), o laiptinių apdailai galima parinkti nedegias medžiagas, kliūčių projektuoti pastatą iš medinių ar kombinuotųjų konstrukcijų Lietuvoje nėra“, – komentuoja specialistė.
Svarbu žinoti! Pastatai, kurių grindų altitudė yra didesnė nei 26,5 m, šiandien Lietuvoje negali būti projektuojami medinėmis konstrukcijomis arba šioms konstrukcijoms turi būti parinkta apsaugos elementų sistema, kuri užtikrintų konstrukcijai A2-s3, d2 degumo klasę. Iki 8 aukštų pastato laikančiosioms konstrukcijoms gali būti taikoma B–s3, d2 degumo klasė, ką užtikrina antipirenais impregnuotas medis, bet pastato gaisro apkrovos kategorija turi būti 3 (t. y. sudaro iki 600 MJ/m2). Jei pastato konstrukcijų, baldų ir įrangos apkrova viršija 600 MJ/m2, pastate atviros medinės konstrukcijos negalimos
Mūsų šalies architektai, statytojai ir inžinieriai, suprasdami, kad statybos iš medinių konstrukcijų yra ateitis, vis labiau įsidrąsina ir stengiasi priimti medinių pastatų iššūkius. Apie tai liudija šiuo metu jau pastatyti ir įgyvendinami tokie projektai kaip sporto kompleksas ir privatus darželis „JU2“ (projektavimo įmonė „Archas“); vaikų darželis „Pelėdžiukas“ („DO architects“); „Office de architectura“ administracinis pastatas Algirdo g., Vilniuje, taip pat šiuo metu projektuojamas valstybinės miškų urėdijos pastatas netoli Vievio (autoriai „Afterparty“ ir „Išora x Lozuraitytė studio“); ir kiti.
„Turime puikią bendruomenę, kuri projektuoja Skandinavijos ir Lietuvos rinkai, yra susidūrusi su medinių konstrukcijų specifika, todėl tokie specialistai galėtų daug ką išgryninti. Norėčiau pakviesti diskutuoti architektus, gaisrinės saugos projektuotojus, konstruktorius ir inžinierius, kurie turi projektavimo patirties dirbant su medinėmis konstrukcijomis“, – sako I. Demidova-Buizinienė.
Pasak specialistės, domėjimasis ir gilinimasis į projektavimą iš medinių konstrukcijų šiuo metu jai daugiau yra kaip pomėgis: „Susidaro įspūdis, kad ši sritis Lietuvoje neištyrinėta, atrodytų, lyg sąmoningai vengiama medinių konstrukcijų. Negana to, projektuotojų bendruomenėje paskleista daug klaidinančios informacijos. Todėl tolesni planai būtų susiję su informacijos sklaida, kad statyba iš medinių konstrukcijų Lietuvoje yra įmanoma, reikia tik tikėti savo idėja ir turėti kantrybės. Per pastaruosius metus teko prisidėti tik prie kelių pastatų iš medinių konstrukcijų projektavimo. Derinimai su ekspertais vyko sunkiai, vis jautėsi abejonės ir nepasitikėjimas. Todėl, užuot sprendus techninius klausimus, tekdavo narplioti teisinius.“
„Norisi tikėti, kad proveržis įvyks – atsiras supratimas, jog medis yra tinkama statyboms medžiaga, tik reikia išmokti jį panaudoti“, – Irina Demidova-Buizinienė, gaisrinės saugos projekto dalies vadovė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, statybinių medžiagų mokslo daktarė.
