Gaisrinės saugos reikalavimai neaplenkia nė vieno visuomeninio pastato projekto. Tačiau prievolė užkirsti kelią pavojams dažnai įneša painiavos ieškant optimalaus dizaino. Taigi, ar lengva rasti kompromisą tarp saugaus ir gero interjero?
Viena iš sudedamųjų dalių
Architektūros studijos „A01“ architektas Darius Romanovskij sako, kad jų įmonės architektai dažniausiai patys projektuoja pastatą ir atlieka vidaus apdailą, todėl parinkti reikalavimus atitinkančias vidaus apdailos medžiagas nesudėtinga. Jis atkreipia dėmesį, kad griežčiausi reikalavimai keliami evakuaciniams keliams arba patalpoms, kuriose telpa daugiau nei 50 žmonių. Ypač probleminiai yra evakuaciniai keliai, kurių apdailai privalu atsisakyti bet kokių medinių paviršių, rinktis plyteles, liejamas grindis ar kitas dangas, nedegančias atvira liepsna ir nedūmijančias.
Aptardamas produktus, D. Romanovskij išskiria akustines sieneles – šios paprastai būna iš degesnių medžiagų, taigi, visuomeniniuose pastatuose dažnai tenka ieškoti jų tinkamesnių pakaitalų. Specialisto nuomone, aliuminio apdailos sprendimai tokiais atvejais gali atrodyti ne blogiau už medieną.
D. Romanovskij atkreipia dėmesį ir į tai, kad medžiagos turi ne tik būti saugios, bet ir turėti gaisrinės saugos savybes patvirtinančius sertifikatus. Medžiagų apribojimai esą visiškai pagrįsti, nes saugumui ir turėtų būti skiriamas prioritetas. O saugos reikalavimus atitinkančių medžiagų pasirinkimas esąs ne ką prastesnis, tačiau išauginantis kaštus, nes tenka investuoti į sertifikuotas medžiagas.
Architektė Miglė Šalnaitė teigia, kad į gaisrinės saugos reikalavimus ji žiūri kaip į savaime suprantamą sudedamąją interjero projektavimo užduoties dalį, esančią šalia kitų – ergonomikos, saugaus naudojimo, universalaus dizaino. „Interjero projektas nėra paveikslas ar skulptūra, į kurį žiūrima iš šalies, jame gyvena žmonės, todėl turi būti suprojektuotas ne tik vizualus dizainas, bet ir saugi, patogi aplinka, projektuotojo kruopščiai apgalvotos ir kasdien nepastebimos detalės“, – teigia architektė.
Nors tuo daugiausia, žinoma, rūpinasi pastato architektai, interjero projektuotojai turi jų darbą pratęsti, žinoti, į ką atkreipti dėmesį. „Mes juokaujame, kad visada po ranka netoliese turi būti ir STR, ir architektų „biblija“ „Neufert“, visko išmokti mintinai neįmanoma, bet reikia žinoti, kur ieškoti“, – sako M. Šalnaitė. Ji pabrėžia, kad svarbiausia kiekvieną kartą atsižvelgti į konkrečią situaciją ir nebandyti įgyvendinti nerealių vizijų, tarkime, nestatyti berėmio stiklo pertvarų, skiriančių evakuacines neuždūmijamas laiptines.
Tenka daug ko atsisakyti
Įmonės „Lava studio“ architektas Mindaugas Leknickas pažymi, kad daugelyje visuomeninių pastatų interjerų priešgaisrinių reikalavimų nėra griežtai laikomasi. Problemos priežastis – nutrūkusi projekto darbų grandinė, kai pastatas projektuojamas vienų, o interjeras kuriamas kitų asmenų jau baigus rangos darbus ir pastatą atidavus vertinti. Anot architekto, dažnai interjero kūrėjai netgi neturi projekto ir neišmano gaisrinės saugos reikalavimų. Į juos atsižvelgiama tik tokiais atvejais, jei interjeras yra tęstinis statinį projektavusio architekto arba tinkamų žinių ir išsilavinimą turinčio specialisto darbas, taip pat to griežtai reikalaujant pastatą prižiūrintiems asmenims. Tada ir susiduriama su daugybe klausimų, daug ko tenka atsisakyti, pavyzdžiui, standartinių medinių grindų, populiarių vertikalių sodų iš dirbtinių augalų arba stipriai apriboti jų kiekį vadovaujantis reikalavimais. Daugeliu kitų apdailos atvejų galima naudoti tik specialiai apdirbtą medieną.
Anot M. Leknicko, daugelyje visuomeninio pastato erdvių, pavyzdžiui, mažose, kuriose telpa iki 15 žmonių, galima naudoti įvairias medžiagas, tačiau itin populiariose atviro tipo erdvėse medžiagų apribojimai labai išauga. Į reikalavimą naudoti tinkamas medžiagas reikia atsižvelgti netgi parenkant baldus, pavyzdžiui, sienines spintas. Architektas sako, kad čia tenka susidurti su begale interpretacijų, mat taisyklės, kas yra baldas, o kas ne, nėra iki galo aiškios. Baldui esą galima naudoti įvairiausias medžiagas, tačiau stacionariam daiktui jau yra taikytini tam tikri reikalavimai. O juk didžioji dalis baldų yra pritvirtintų, taigi, kyla klausimas, kaip tai išspręsti.
M. Leknickas atkreipia dėmesį ir į Lietuvoje egzistuojantį medžiagų stygių. Net jei tinkamų medžiagų ir atsiranda, jos neatitinka darniojo standarto EN 13501-1. Architektas pabrėžia, kad iki šiol Lietuvoje stinga interjero medžiagų, gaminių, kurie atitiktų gaisrinės saugos reikalavimus ir kurių bandymai būtų atlikti pagal darnųjį standartą. Taigi, nors specialistai ir supranta, kad gaminys tiks, nutikus kažkokiam įvykiui, tinkamo sertifikato pateikti negalėtų. Todėl labai daug medžiagų atkrenta. Be to, dėl susiaurėjusio medžiagų pasirinkimo ir specialiai kurtų gaminių kaštai gerokai išauga.
Architektas pamini ir interjero kūrėjų darbą apsunkinančius elementus, susijusius su gaisrine sauga. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių gaisrinės saugos reikalavimų, kad gaisriniai čiaupai nebūtų uždengti. Tačiau gaisriniu požiūriu čiaupai būna labai patogiose vietose, kurios, deja, taip pat svarbiausios interjere. Prireikia gerokai pamąstyti, kaip tą geriau išspręsti. Gerokai interjerus gadina ir gaisrinių skyrių įrengimas. Tenka sukurti uždaras pertvaras, neleidžiančias patekti dūmams, dažnai įtaisyti papildomas duris.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.
