Niekas neapsaugotas nuo gaisro, kuris gali kilti bet kur ir bet kada, tačiau kai kurios jo pasekmės itin skaudžios architektams, rangovams, pastatų savininkams, draudikams ir ugniagesiams. Savininkai siekia apsaugoti ne tik pastatus, bet ir jų viduje esantį sukauptą turtą. Jie nori būti tikri, kad jų pastatai yra saugūs vartotojams, kad nuosekliai plėtojamam verslui nekyla grėsmė. Savininkams jų pastato gaisrinis saugumas yra tolygus jų interesų sėkmei.

Kaip tinkamai eksploatuoti dūmtraukius?

Remiantis praėjusių metų statistiniais duomenimis, gyvenamosios ir viešbučių paskirties pastatuose kilusių gaisrų skaičius yra apie 11 proc. mažesnis nei 2021 m., tačiau krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimai dėl kurių kilo gaisrai užima 2 vietą pagal skaičių (fiksuoti 1085 įvykiai) ir sudaro 12,9 proc. nuo bendro gaisrų skaičiaus. Pastebima, kad gaisrai dažniausiai kyla dėl neprižiūrimų – nevalytų ir įtrūkusių ar netaisyklingai sumontuotų dūmtraukių. Dūmtraukiai neretai įrengiami per arti medinių ar kitų degių medžiagų ir konstrukcijų, naudojami savadarbiai ar nesertifikuoti įrenginiai.

Lietuvos nacionalinės židinių-dūmtraukių montuotojų asociacijos Valdybos pirmininkas dr. Darius Ozarovskis sako, kad dažniausiai pasitaiko trijų pobūdžių klaidos/problemos, susijusios su dūmtraukiais: netinkamai parinktas dūmtraukis, netinkamai įrengtas dūmtraukis ir netinkamai eksploatuojamas dūmtraukis. Visos šios problemos gali sukelti skaudžias pasekmes – ar tai būtų gaisras, ar nuodingų dujų, anglies monoksido (smalkių) nuotėkis ir prasiskverbimas į gyvenamąsias patalpas.

Projektuojant šildymo sistemas būtina tinkamai parinkti dūmtraukio sistemą pagal paskirtį. Reikia žinoti dūmtraukių klasifikaciją, mokėti perskaityti dūmtraukių standartizuotą ženklinimą ir tinkamai parinkti bei sumontuoti dūmtraukį, atitinkantį paskirtį. Anot pašnekovo, dūmtraukiai klasifikuojami pagal temperatūros, slėgio, atsparumo kondensatui, korozijai, suodžių gaisrui klases. Kiekvienas dūmtraukio elementas turi būti paženklintas CE ženklu ir nurodyta paskirtis, t. y. nurodytos minėtos dūmtraukio klasės/charakteristikos.

Pasak pašnekovo, dūmtraukių gamintojai ar platintojai kartu su dūmtraukiais privalo pateikti ir montavimo instrukciją. Joje turi būti aiškiai nurodyti dūmtraukio įrengimo ir sandarinimo būdai, nurodyti saugūs atstumai iki degių medžiagų. Sumontuotas dūmtraukis turi turėti lentelę, kurioje nurodyti pagrindiniai dūmtraukio parametrai ir minimalus atstumas iki degių medžiagų bei dūmtraukį įrengusio meistro duomenys.

Kiekvienas dūmtraukis turi būti eksploatuojamas pagal instrukcijoje nurodytus reikalavimus. Draudžiama deginti buitines ir kitas atliekas. Dūmtraukis turi būti reguliariai valomas ir kartą per 1–2 metus patikrintas kaminkrėčio. Netinkama eksploatacija gali privesti prie dūmtraukio korozijos. Tokiu būdu dūmtraukis gali prarasti savo sandarumą. Netinkamai kūrenant šildymo prietaisą gali perkaisti, sutrūkinėti dūmtraukis, termoizoliacinės medžiagos gali prarasti savo izoliacines savybes, todėl dėl anksčiau išvardytų priežasčių ir gali kilti gaisras. Kietojo kuro šildymo sistemų dūmtraukiai turi būti atsparūs suodžių gaisrui, t. y. atlaikyti suodžių gaisrą dūmtraukio viduje ir neleisti liepsnai išplisti į išorę arba dūmtraukio įkaitusios konstrukcijos negali sukelti greta esančių degiųjų medžiagų užsiliepsnojimo. Gaisro metu suodžių temperatūra dūmtraukio viduje siekia 1000 laipsnių pagal Celsijų, todėl dūmtraukio izoliacija turi būti speciali, atspari tokiai temperatūrai.

Įvykus suodžių gaisrui dūmtraukyje būtina nutraukti kūrenimo procesą, stebėti dūmtraukį ir greta jo esančias degias pastato konstrukcijas, kol suodžių gaisras užges, o pats dūmtraukis su greta esančiomis konstrukcijomis atvės iki saugios temperatūros. Tokio dūmtraukio negalima toliau eksploatuoti, kol jo neapžiūrės kaminkrėtys ir neduos leidimo eksploatuoti toliau.

Išvengti nuostolių padėti gali izoliacinės medžiagos

Architektams, projektuojantiems pastatus, ir rangovams, atliekantiems statybos darbus, tenka atsakomybė dėl sprendimų, susijusių su pastato gaisrine sauga, įskaitant konstrukcijų ir statybinių medžiagų parinkimą bei sumontavimą. Nedegios statybinės medžiagos gali sumažinti atsakomybės riziką, tenkančią architektams bei statybininkams, rengiantiems projektą ar vykdantiems statybos darbus. Pastato draudimas grindžiamas rizikos numatymu, o draudiko sėkmė priklauso nuo atitinkamo rizikos ir įmokų dydžio proporcingumo. Nustatant didesnes draudimo įmokas pastatams, kurių statybai panaudota daug degiųjų medžiagų, galima padėti sumažinti gaisrų sukeltus nuostolius.

Tinkamas statybinių medžiagų parinkimas padeda ir ugniagesiams, nes kuo lėčiau plinta gaisras, tuo daugiau laiko ir galimybių turi gelbėtojai išgelbėti žmones, pastatą ir turtą, taip pat saugiai atlikti savo darbą. Nustatyta, kad naudojant nedegias medžiagas gaisras plinta lėčiau ir taip suteikiama ugniagesiams brangaus laiko.

Pasak bendrovės „ROCKWOOL“ techninio vadovo dr. Andriaus Buskos, siekiant mažinti šilumos nuostolius ir pagerinti komforto sąlygas, statyboje plačiai naudojamos įvairaus tipo šilumą izoliuojančios medžiagos. Šių medžiagų termoizoliacinės savybės dažnu atveju būna panašios, tačiau jos ženkliai skiriasi degumo (reakcijos į ugnį) savybėmis.

Rinkoje galima rasti daug skirtingų ir įvairių rūšių šilumą izoliuojančių gaminių. Plačiausiai naudojamos neorganinės ir polimerinės izoliacinės medžiagos. Neorganinės – tai mineralinė vata, kuri, priklausomai nuo gamybai naudojamų žaliavų, gali būti akmens ar stiklo. Polimerinės medžiagos – putos, kurios taip pat gali būti įvairių tipų: polistirolinis arba ekstruzinis putplastis, poliuretano ar poliizocianurato (PIR) putos ir pan. Be to, yra sukurta ir naudojama gamtinės kilmės šilumą izoliuojančių medžiagų – tokių kaip medžio vata, šiaudai, spaliai, kanapių pluoštai.

Dėl besikeičiančių technologijų, žemos savikainos ir kitų ekonominių veiksnių pastaraisiais metais naudojama vis daugiau polimerinių medžiagų, gaminių ir dirbinių. Dažniausiai tokie polimeriniai gaminiai naudojami ne tik kaip izoliacinės medžiagos, bet ir interjero ar apdailos elementams.

Anot pašnekovo, apdailos medžiagos paprastai nesukelia rimtesnių problemų (nes jų kiekis pastate nėra didelis). Norint, kad izoliacija atliktų savo funkcijas, ji turi būti sandari ir tolygiai, pakankamai storu sluoksniu dengti visą šiltinamų sienų ar stogų paviršių. O atsitikus nelaimei (pavyzdžiui, užsidegus pastatui) netinkamai parinktos ir sumontuotos medžiagos statybinėse konstrukcijose gali prisidėti prie ugnies plitimo visame objekte.

 „Labai svarbu ne tik izoliacinės savybės, bet ir saugos garantas. Akmens vatos plokštės ne tik gerai izoliuoja šilumą, bet ir yra priskiriamos saugiausiai A1 degumo klasei, o tai pasako, kad gaminys yra nedegus, nesudaro tirštų dūmų ir neišskiria degiųjų dalelių. Tai gaminys, kuris tikrai apsaugo ir greta esančias sienas, daiktus nuo per didelio įkaitimo“, – gaminio savybes komentuoja dr. A. Buska. Neužtikrinus tinkamos židinio ar dūmtraukio izoliacijos gali vykti per didelis greta esančių paviršių įkaitimas, prisilietus prie jo galima nusideginti.

Taigi svarbu užsakovams ar investuotojams, architektams, projektuojantiems pastatus ir rangovams, atliekantiems statybos darbus, naudoti aukštesnių degumo (A–B) klasių medžiagas arba žemesnės degumo klasės produktus dengti mažesnio gaisrinio pavojingumo statybos projektais, nes tokiu būdu sudaroma nuolat veikianti pasyvi priešgaisrinė apsauga, nereikalaujanti priežiūros ar einamojo remonto, neleidžianti gaisrui išplisti ir ribojanti gaisro plitimo galimybę į kitas patalpas.