„Prie daugybės privalomų profesinių žinių pridėjus neišvengiamai aukščiausią kompiuterinio raštingumo poreikį, daugybės galingų programų turėjimą ir jų valdymą, architekto profesija pasidaro itin sunki, o jos visuomeninis prestižas ir finansinis vertinimas rinkoje tampa visiškai neadekvatus, atsilieka nuo tarptautinių analogų“, – SA.lt portalui tvirtina studijos „Architektūros linija“ įkūrėjas, architektas, profesorius Gintaras Čaikauskas. Kaip keitėsi architekto vaidmuo per dešimtmečius, kodėl architektas ne visada gali išgelbėti projektą ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai, mintimis dalijasi vienas ryškiausių architektų, kartu su studija parengęs „Forum Palace“, „Teltonikos“ centrinės būstinės, gyvenamųjų kompleksų Raitininkų, Mokslininkų, J. Kairiūkščio g., lenkų kultūros namų ir kitus projektus.

Nuo kūrybos prie biurokratijos

Konstatuojant ryškų Lietuvos architektūros meno kokybės šuolį, tačiau objektyviai vertinant projektinės apimties ir sudėtinių dalių plėtrą, reikia pripažinti perdėm išaugusį projektų informacinės medžiagos ir reikalavimų perteklių, juridinio tvirtinimo proceso komplikuotumą bei sudėtingumą. Sprendinių lygmens bei projektinės medžiagos pateikimo reikalavimais mes jau daug kur lenkiame Europos šalis. Prie daugybės privalomų profesinių žinių pridėjus neišvengiamai aukščiausią kompiuterinio raštingumo poreikį, daugybės galingų programų turėjimą ir jų valdymą, architekto profesija pasidaro itin sunki, o jos visuomeninis prestižas ir finansinis vertinimas rinkoje tampa visiškai neadekvatus, atsilieka nuo tarptautinių analogų. Dažnai viskas grindžiama profesiniu atsidavimu, netgi savotišku fanatizmu, apeliuojant į asmeninę savigarbą. 

Suprantama, kad gyvename vis labiau besivystančioje teisinėje sistemoje, bręstančioje valstybėje, tačiau kai begalinis „popierių“ tvarkymas nusveria kūrybos procesų svarbą, o jų derinimo su vis daugėjančiomis instancijomis trukmė pranoksta statybos laikotarpį – tai jau atrodo neadekvačiai. Jeigu darbo pradžioje projekto derinimas ir statybos leidimo gavimas buvo skaičiuojamas dienomis, atskirais atvejais – savaitėmis, tai dabar dažnai tai trunka metų metais… Rimtas projektas praktiškai negali įvykti be atskiros vadybininkų įmonės dalyvavimo, o dažnai reikia ir advokatų paslaugų. 

Manau, kad lazda jau gerokai perlenkta. Projektavimo ir jo įteisinimo proceso plėtra neatitinka visuomeninės sampratos raidos, dažnai trukdo ekonomikos progresui. Procesų palengvinimo ir pagreitinimo pastangos dažnai apvirsta aukštyn kojomis, mažėja proceso dalyvių, drįstančių prisiimti atsakomybę, viskas kraunama ant projektuotojų pečių. Kūrybos procesas paskęsta juridinių ir techninių dokumentų jūroje, susidaro įspūdis, kad architektūra – tai ne kūryba, o kažkoks begalinis juridinių dokumentų forminimas. 

Statytojai dažnai nesuvokia šių priežasčių, nevertina atliekamo darbo apimties, taigi katastrofiškai mažėja architektų bei inžinierių prestižas.

Architekto auka

Prisidėjus viešųjų pirkimų sistemos netobulumui, sumišusiam su išaugusia rinkos konkurencija, kūrybos atrankos procesas visiškai išsikreipia. Pranašumu tampa mažiausia kaina, o geriausia kokybė kažkaip tampa niekam neįdomi, gal tik patiems autoriams. Ypač tai būdinga valstybiniams užsakymams – mokesčių mokėtojų pinigus projektavimo ir statybos metu labai dažnai atstovauja ne geriausi, bet pigiausi, netvarūs ir nepatvarūs sprendimai. Tai iš esmės iliustruoja liaudies išmintį – „skūpus moka du kartus“. 

Architektai, kaip ir visų sričių menininkai, daug ką aukoja dėl rezultato, savo ambicijų, bet realybėje ne daug ką galima pakeisti tik asmeninių pastangų dėka. Būtinai reikalingas atsakingas statytojo požiūris, konsoliduotos lėšos.

Kitą kartą pagalvoju – geriau visai nieko nestatyti, negu statyti bet kaip. Pavyzdžių – apstu. 

Kita vertus, dabar daug filosofuojama apie tvarumą, tačiau realybėje iškilus dilemai – rekonstruoti ar griauti – pasirenkamas pats netvariausias – griovimo – kelias, nes taip tiesiog paprasčiau pasiekiamas ekonominis verslo tikslas. 

Architektūra – pats brangiausias taikomasis menas, tačiau investicijose taip pat veikia ryškiai energijos tvermės dėsnis, tai reikia žinoti prieš vertinant turimą potencialą ir imantis statybos. Meninė vertė tikrai pakelia nekilnojamojo turto vertę. Didelis dėmesys šiam klausimui buvo skiriamas visais laikais, pagal tai mes net dabar identifikuojame istorines epochas. 

Koks architekto vaidmuo

Pastaruoju metu, išaugus privačių statytojų gretoms ir jų finansiniam pajėgumui, dažnai iškyla klausimas – koks architekto vaidmuo? Ar tai – savo srities meistras, kuris geriausiu būdu realizuoja investuotojo vizijas ir lūkesčius, sukurdamas pridėtinę meninę vertę, ar tik samdomas specialistas, kuris užtikrina būsimą finansinę naudą, išlaidų grąžą ir kuo didesnį pelną ir sutvarkantis reikalingus dokumentus. Žinoma, besivystantis visuomenės požiūris į statybos rezultatus, išaugę žmonių poreikiai verčia tobulėti ir verslo bendruomenę, taigi architektai turi mokėti balansuoti tarp visų suinteresuotų proceso šalių, stengtis surasti geriausius sprendimus. 

Trumpai tariant, architekto profesija darosi universalesnė, apima vis platesnius veiklos barus. Nors atsivėrė daugiau kūrybos ir raiškos galimybių, tačiau beribiai išaugo atsakomybė ir darbo krūvis. Įdomu, kaip šiuos procesus įtakos ir paveiks dirbtinio intelekto raida, tačiau, panašu, kad žmogiškasis kūrybos pradas nebus pranoktas niekada.