Architektūros menas dažnam asocijuojasi tik su baroko, gotikos, klasicizmo, modernumo ar kitais istoriniais stiliais. Kodėl sunku įvertinti šių laikų architektūrą ir koks architekto vaidmuo derinant užsakovo, vartotojų bei bendruomenės poreikius nepamirštant meninės dalies? Apie tai kalbėjomės su architektu, KTU Statybos ir architektūros fakulteto docentu Gintaru Balčyčiu.
– Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai visuomenė pateikė 45 kandidatus tapti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais, tarp jų tik 3 architektai iš kurių vienas esate jūs. Kaip manote, kodėl sąraše tiek mažai architektų? Neturime gerų kūrėjų, ar tiesiog architekto darbai gerokai ilgiau kuriami ir sunkiau suprantami, nei dailininko, rašytojo ar atlikėjo?
– Viena vertus, vyraujantis diskursas apie šiuolaikinės architektūros tendencijas visuomenėje yra gana nepalankus. Jei kur apie architektūrą ir išgirsti, tai daugiausia su neigiamu atspalviu – pastatė ar suprojektavo netinkamą pastatą senamiestyje, numato užstatyti ar jau užstatė žaliąją miesto erdvę, „įgrūdo“ per didelį statinį į vieną ar kitą vietą ir t.t. Teigiamų pavyzdžių šiame kultūros ir meno lauke paprastai nesigirdi.
Gyvenimas šiandien juda labai greitai, visi siekia greito ir įmanomai pigesnio rezultato, o architektūra neatsiejama nuo užsakovo, didelių investicijų, daugybės suinteresuotų asmenų, įvairių interesų derinimo ir begalės kitokių klausimų.
Absoliuti dauguma šiandien Lietuvoje statomų pastatų yra komercinės ar gyvenamosios paskirties ir čia svarbiausias vektorius yra įdėtas investicinis euras ir gauta grąža iš jo. Todėl jei ir atsiranda vietos pokalbiams apie meną, kultūrą, tai tikrai nedaug. Labai dažnai dienraščiuose ar portaluose pristatant vieną ar kitą projektą akcentuojamas investuotojas, statybos inovacijos , o pastatą sukūręs architektas net nepaminimas, nors nuo jo intelektualinio indėlio priklauso viso projekto sėkmė.
Kita vertus, šiuolaikinės architektūros kūrėjai nenaudoja tokių puošnių ir atpažįstamų meninės išraiškos priemonių, kokius turėjo gotikos, baroko meistrai. Šiandien architektų kokybės įrankiai ir meninio įvertinimo kriterijai yra kitokie – užmanymo originalumas, sukurtos erdvės kokybė, santykis su aplinka.
Nėra taip paprasta tokius dalykus apčiuopti ir įvertinti, o tuo labiau sukurti taip, kad būtų galima jausti intelektualinį architektūros kūrinio užtaisą, menines ir kultūrines jo vertes. Gal todėl architektai šios premijos laureatais tampa ypač retai?
– Šiuolaikinės Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2019-2020” už Vilkaviškio autobusų stoties projektą gavote „1/5 metras“ apdovanojimą. Kaip manote, kodėl būtent jūsų projektas jo nusipelnė ir kuo pats labiausiai džiaugiatės šiame projekte?
– Žinoma džiaugiuosi pagrindiniu parodos apdovanojimu. Gal būt mano projektas atkreipė tarptautinės komisijos dėmesį savo santykiu su gamtine aplinka?
Sukūriau pastatą, kuriame sklype augantys seni medžiai yra integruoti į pastato struktūrą. Taip atsirado miestelyje nauja viešoji erdvė po stogu, kuri ne tik panaikina ribą tarp pastato vidaus ir jo išorės, bet ir suteikia šiai vietai daugiau funkcinių galimybių – ten gali vykti koncertai, vaidinimai, vietinių ūkininkų maisto degustacijos, veikti lauko kavinės.
Sudėtinga urbanistinė situacija ir sklype augantys medžiai paskatino sukurti pastato ir aplinkos funkcinį scenarijų, kuriame medžiai taptų neatsiejama pastato erdvės dalimi, pastatas susiliejo su sklype esančia gamta sukurdamas parką ir miestelio viešąją erdvę pastato viduje.
Džiaugiuosi, kad apsuptas žalumos ir demonstruojantis draugiškumą aplinkai, savo filosofija būdamas artimas rekreacinės paskirties pastatams šis mano projektas gerokai skiriasi nuo įprastų komercinių ar transporto infrastruktūros statinių standartų.
Juk ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse tokių projektų, kur medžių grupės išsaugomos ir tampa architektūros dalimi rasti galima labai retai. Tikiu, kad neįprasti, originalūs sprendimai gali keisti visuomenės supratimą apie šiuolaikinės architektūros galimybes iš esmės, kad išskirtinės architektūrinės kokybės pastatai yra kryptis, suteikianti galimybę provincijos miesteliams atgimti.
– Šiemet Vilkaviškio, prieš keletą metų Kauno autobusų stotis. Kokiais dar savo projektais didžiuojatės?
– Esu suprojektavęs įvairių pastatų – ir gyvenamosios paskirties, ir biuro pastatų, ir visuomeninės paskirties pastatų, tame tarpe ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų Kaune.
Projektas įdomus tuo, kad bibliotekai buvo skirtas 3 aukštų saugotinas XIX a. pabaigos pastatas miesto centre, kurį su kolegomis turėjome ne tik iš pagrindų pertvarkyti – įrengti liftą, stiklinį stogą, naujas komunikacijas, bet kartu ir juvelyriškai restauruoti, išsaugant visas vertingąsias savybes.
Dabar pastate ne tik kaupiama ir tiriama įvairi su Prezidento Valdo Adamkaus veikla susieta istorinė medžiaga – pastatas virto kultūros centru, kuris mielai lankomas studentijos, ten nuolat vyksta seminarai, pristatymai, parodų atidarymai.
– Stotis pastatyta, apdovanojimai įteikti. Koks jūsų, kaip architekto, ryšys su pastatu ir savo kūriniu, kurį jau pridavėte užsakovams?
– Nesu iš tų architektų, kurie nuolat eina į pabaigtus objektus ir žiūri ar nėra kas nors pakeista, sugadinta, ar viskas vyksta pagal numatytą planą. Pastatas pradeda gyventi savo gyvenimą, pasimato, ar tikrai viskas numatyta tinkamai.
Jei išties ten reikia kažką vėliau pakeisti – dažniausiai taip ir padarau. Arba, jei matai, kad keisti nereiktų, nors yra toks noras iš užsakovo – turi rasti tam įtikinamų argumentų. Paprastai užsakovai į juos įsiklauso ir supranta, kad neverta keisti to, kas tinkamai veikia. Nors turiu savo kūrybinėje biografijoje ir jau sunaikintų objektų, tačiau didelio graudulio dėl to nejaučiu. Architektūra vis tik yra funkcinis objektas, jei funkcijos nebelieka, ar jos nebereikia, tikriausia turi keistis ir pastatai.
– Architektas turi sutarti ne tik su užsakovu. Tikriausiai patys didžiausi kritikai – kiti architektai, kurie per projektų pristatymus kartais nevengia ir labai piktų žodžių. Koks šio ryšio vaidmuo?
– Vis tiktai užsakovo ir architekto santykis yra labai svarbus faktorius visame procese ir nėra taip lengva abiems pusėms rasti vieningą kryptį. Mano manymu, jie turi būti lygiaverčiai, panašiai mąstantys partneriai, nes jei viena kuri pusė užgožia kitą, gero rezultato pasiekti nepavyks. Architektai vieni kitiems „pavydi“ intelektualaus užsakovo, nes tai didelia dalimi lemia projekto sėkmę.
Projektų pristatymai tikrai nėra blogybė ir esu tikras, kad dauguma kolegų pataria ir pastabas išsako geranoriškai, nors jų nuomonė gali ir nesutapti su autoriaus. Svarbu mokėti išklausyti argumentus, suprasti kitokį požiūrį, atsižvelgti į motyvuotas pastabas, tačiau už pastato architektūrą atsako tik projekto autorius, todėl ir galutinis sprendimas turi būti paliekamas jam. Mano manymu, motyvuota kritika yra labai svarbi kūrybinio proceso dalis ne tik pačiam architektui, tai ir būdas visuomenės nuomonei formuoti. Todėl architektūros srityje profesionalios kritikos labai pasigendu.
Apmaudu, kad pastačius vieną ar kitą pastatą viešose informacijos priemonėse niekas profesionaliai nenagrinėja kokia to pastato meninė idėja, kodėl atsirado toks, o ne kitoks pastatas, kur jo stipriosios ir silpnosios pusės. Tai tikrai padėtų visuomenei suprasti architektūros meno procesus ir atskirti intelektualų produktą nuo banalios fasadinės architektūros. Juk teatro, muzikos ar dailės recenzijos po premjerų nieko nestebina, o architektūros srityje to nėra.
– Ar kolegų kritika vieni kitiems netampa savikontrolės savicenzūros įrankiu?
– Architektūroje, kaip ir bet kurioje meninėje disciplinoje, tiek savicenzūra, tiek ir narcicizmo apraiškos nėra svetimos. Mano manymu, netinkami, paveldą ar miestus darkantys pavyzdžiai atsiranda dėl tam tikrų komercinių priežaščių, nenoro ar nesugebėjimo atsižvelgti į vieną ar kitą situaciją, per menką autoriaus profesinį pasirengimą įvykdyti užduotį.
Vieši projektų pristatymai leidžia kažkiek būsimus procesus įtakoti, gal būt padeda išvengti nepamatuotų sprendimų. Tačiau miestas yra didelis organizmas, visko numatyti ar sukontroliuoti neįmanoma, todėl viskas priklauso nuo architektų, derinančių instititucijų, užsakovų sąmoningumo ir bendro mūsų visų išprusimo lygio.
Šioje grandinėje išskirčiau architekto darbą – mano manymu, pastatas privalo turėti vienokią ar kitokią idėją, savo scenarijų, pasakojimą kodėl jis buvo toks sukurtas. Architektas pastato architektūroje turėtų sutalpinti daug sluoksnių, kurie neatsiejami nuo aplinkos kultūrinio lauko, vietos etikos, urbanistinių tendencijų, šiuolaikinės visuomenės lūkesčių.
Nepakanka pastatui vien tik gražių fasadų, jis turėtų pasakoti savo istoriją, būti konceptualus architektūros meno kūrinys su savo funkcija, estetika, menine kalba bendrauti su aplinkos kontekstu. Architekto komercinių santykių su užsakovu aplinkybių čia nenagrinėsiu, nes tai jau nebe architektūriniai klausimai, turintys veikti architektūros kokybę.
– Dar viena itin svarbi architekto darbo dalis – bendruomenė. Matome kiek daug bendruomenių reakcijų sulaukia kai kurie „viskas pagal oficialius reikalavimus“ projektai. Kaip manote, kiek tai architekto, kiek užsakovo problema ir kaip išvengti ginčų ir nesutarimų?
– Tikriausiai situacijų būna įvairių. Suprantu ir pritariu bendruomenėms, kurios aktyviai dalyvauja projektų vystymo procesuose, siūlo sprendimus bei nesutinka su jiems nepalankiais projektais. Tačiau būna ir taip, kad niekam neįdomūs būna nei projektų pristatymai, nei kitos su tuo susijusios procedūros ir visuomenės reakcijos atsiranda tik tada, kai į statybos aikštelę atvyksta ekskavatoriai. Negali paneigti ir fakto, kad projekto vystytojai dažnai siekia didžiausio pelno, tačiau nuo tokio siekio juk architekto atsakomybė niekur nedingsta.
Mano manymu, architektas yra atsakingas tiek prieš užsakovą, tiek ir prieš visuomenę, nes jo darbo rezultatas išlieka ilgam ir daro įtaką ne vienai kartai, todėl savo darbą turi atlikti kaip įmanoma profesionaliau. Sprendiniai, kurie tinka tik vienai pusei vargu ar rodys brandžią architekto kūrybinę asmenybę, o tokie projektai vargu ar taps teigiamu pavyzdžiu jo darbų portfolio. Architektūra yra „sunkiasvoris“ vizualusis visuomenės gyvenimo atvaizdas, rodantis tam tikrą nueitą istorijos atkarpą.
Didelę mano kūrybinio proceso dalį užima interesų derinimas ir tinkamo taško tarp visuomenės, užsakovo, architektūros paieška. Turiu galvoje ne tiek juridinius interesų derinimus, kiek architektūrinius, meninius. Jūsų minėta savicenzūra taip pat nėra paskutinė šiame sąraše, nes jei jautiesi tik užduoties vykdytoju, tai bus vienas rezultatas, o jei aplinkos ir architektūros kūrėju – kitas.
– Ko mums, kaip visuomenei, dar trūksta, kad savo gyvenamas vietas kurtumėme darniai ir bendradarbiaudami? O gal ginčai reikalingi ir naudingi?
– Manau, kad dialogai visada yra naudingi, tuo labiau, kad kūrybinėse disciplinose nėra vieno teisingo kelio ar vienintelės tiesos. Miestų planavimo procesuose dalyvauja daug faktorių ir architektūra, kad ir svarbi, yra tik vienas iš jų.
Mano manymu, visuomenės misija yra suformuoti užsakymą, t.y. nurodyti kokius ji turi prioritetus ir lūkesčius savo aplinkai, kaip ji nori gyventi plačiąja prasme. Nors iš dalies tai jau atliekama per statybos techninius reglamentus, kitus juridinius aktus ir reikalavimus, tačiau manau, kad jei visuomenė reikalautų ir skatintų aukštesnės architektūros kokybės atsiradimą, tikriausiai rezultatas būtų geresnis.
Kokybiškos architektūros skatinimas ypatingai svarbus paveldo teritorijose ir tai yra labai jautri tema. Mano manymu, istorinėse vietose santykis tarp naujo ir esamo yra svarbus tiek menine, tiek ir bendruomenine prasme – esu įsitikinęs, kad negalima naujais statiniais pakeisti vietos identiteto, galima jį tik papildyti.
Čia ir išryškėja architekto kvalifikacijos ir meistriškumo svarba, nes nuo to, kaip giliai jis suvokia architektūros esmę ir jos prasmę, priklauso gaunamas rezultatas. Kiekvienas laikotarpis turi savo architektūros madas ir tendencijas, tačiau šioje vietoje vertinimo kriterijus tikriausiai turėtų būti kitoks – svarbiausia kiek ir kaip nauji pastatai papildo esamą turinį, kokį meninį intelektą jie su savimi atsineša.
Tikrai nemanau, kad tinkamas kelias būtų imituoti vienokį ar kitokį stilių arba visiškai drausti statybas paveldo teritorijose – architektūrinė kokybė šioje vietoje privalo būti pagrindinis prioritetas.
– Dėstote ir noriai savo mintis pristatote moksleiviams. Šį rugsėjį apie architektūrą ir įvairias koncertų sales pasakojote tarptautinio projekto „Design. Engineeer. Construct! Lithuania“ dalyviams. Kaip manote, su kokiomis žiniomis moksleiviai turėtų baigti mokyklą, kad sugebėtų suvokti architektūros svarbą?
– Taip, daugiau kaip dešimtmetį dėstau architektūrą KTU. Matau, kad dauguma jaunuolių, ateinančių studijuoti architektūrą, ją supranta kaip techninę, statybinę discipliną.
Mano manymu būtų puiku, jei baigę mokyklas jaunuoliai architektūrą vertintų per bendrakultūrinę prizmę, suprasdami, jog nuo mus supančios aplinkos ir jos meninių formavimo išraiškų labai priklauso ir visuomenės savijauta bei kūrybinis potencialas, kad architektūra yra valstybės kultūros, istorijos ir meno vadovėlis, kuris koduoja tiek buvusių, tiek esamų, tiek ir būsimų visuomenių gyvenimo vertybes.
Net ir vienas pastatas daro ilgalaikę įtaką visuomenės sąmonės formavimuisi, todėl ir vertinti architektūrą reiktų kaip kultūrinę discipliną, nes daugiaprasmė architektūros prigimtis tikrai yra daugiau, nei lėšos pastatui pastatyti.
