2014 metų paveldo dienų tema šiame kontekste – ypatinga. Ko gera nė vienas kitas Lietuvos istorijos laikotarpis nepasižymi tokia paveldo objektų funkcine įvairove. Apie XX amžiaus pradžią Lietuvos paveldo sąrašuose liudija ne tik bažnyčios, dvarų rūmai, reprezentaciniai administraciniai pastatai, tačiau ir iki šių dienų išlikusios etninės architektūros pavyzdžiai, vietos savastį atskleidžianti gyvenamosios aplinkos formų įvairovė, sparčiai modernėjanti miestų infrastruktūra. Pasaulio architektūroje šis laikmetis siejamas ir su antrąja pramonės revoliucija bei jos sąlygota sparčia statybos technologijų transformacija. Nors plačiai taikytos metalo konstrukcijos, o XIX a. pabaigoje patentuotos ir itin sparčiai paplitusios gelžbetonio formos, lietuviškajame kontekste tai atsiskleidė kiek kukliau, tačiau atidžiau pažvelgę atrasime ne vieną su pramone, geležinkeliais ar karyba susijusį inžinerijos paminklą, kuris žadina rūsčiojo, kartais vadinamo „tamsiuoju“, paveldo gerbėjų fantaziją.
Laikmetis turtingas ir architektūrinių formų raiška. Iš vienos pusės matome visą puokštę vėlyvojo carizmo laikotarpiu puoselėtų architektūrinių srovių. Jei romantiškasis modernas (kitaip dar vadinamas art nouveau) Lietuvos architektūros istorijoje paliko tik vieną kitą ryškesnį pėdsaką, tai „plytų stiliaus“ mūrai puošia ne vieną miestą ar miestelį. Gana platų stilistinių idėjų lauką į mūsų aplinką atnešė ir Pirmoji Respublika. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo, siekiant „lavinti gerą ir rimtą lietuvio sielą“, buvo pradėtos brėžti „tautinio stiliaus” gairės. Ne mažiau svarbi ir modernybė, naujosios architektūros idealu skelbianti „pigius, tikslius, higijeningus ir ugnies nebijančius trobėsius“.
Tad tik XX a. pabaigoje palaipsniui pradėtas vertinti carinio laikotarpio palikimas, „tautinis stilius“ bei modernizmas formuoja ištisą stilistinės ir estetinės minties paletę, kurios spalvomis tapytos tiek nuošalios Lietuvos gatvelės, tiek ir reprezentaciniai prospektai. Nors šis paveldas įvairiapusis, tačiau tuo pat metu lengvai atpažįstamas, pažymėtas vieningu kodu, kurį būtų galima apibūdinti viena fraze – „kelias modernios tautos link“.
Moderniosios Lietuvos susiformavimą, o vėliau, Pirmosios Respublikos metais, ir įtvirtinimą liudija ne vien materialus palikimas. Interpretuojant amžių sandūros procesus neišvengiamai tenka prisiminti ištisą plejadą procesų. Lietuvių tautinės savimonės konstravimas ir politinės minties raida, ryškios asmenybės bei naujosios inteligentijos susiformavimas, savarankiška Lietuvos ūkio politika bei tautinė pramonė, ekonominis augimas bei su šiais procesais vykusi miestų lituanizacija, moterų balsavimas bei tam tikros demokratijos apraiškos, atsiskleidusios per aktyvų visuomenės dalyvavimą įvairių politinių organizacijų bei tautinių bendrijų veiklose, sparčiai kylantis visuomenės švietimo, socialinio saugumo lygis bei socialiai aktyvių visuomenės sluoksnių susiformavimas – visa tai nubrėžia platų galimų reikšmių lauką ir suteikia puikias galimybes materialiuosius mūsų paveldo sluoksnius prisodrinti turiniu.
Tad 2014 metų Europos paveldo dienų renginiuose kalbėdami amžiaus pradžios paveldą, išplėskime ir sutvirtinkime savo paveldo bendruomenes, būkime kūrybingi pažindami kilmę ir suteikdami prasmę, pažvelkime ne tik į simboliškai svarbiausius objektus, tačiau ir kur kas platesnį, plačiai pasklidusį istorinių artefaktų lauką ir taip sukurkime aktualų bendrabūvį su istorine aplinka.
