Azijoje miestų tankinimas – būtinybė, labiau padiktuota milžiniško gyventojų kiekio, nei siekio tvariau gyventi. Net tankiausi Vakarų šalių miestai neprilygsta savo gyventojų kiekiu Rytų šalių centrams: pagal 2021 metų duomenis, gretinant Londoną, Niujorką ir Honkongą, akivaizdu, kad pastarasis lenkia pirmus du megapolius gyventojų tankiu: tankiausiai apgyvendintoje Londono dalyje gyvena apie 16 tūkst. gyventojų viename kvadratiniame km, Niujorke – apie 27 tūkst. gyv./kv. km, o Honkonge – veik 65 tūkst. gyv./ kv. km.

Tačiau ir šiuose kraštuose kartais prisimenama estetika, ypač, jei žvilgsnis kreipiamas į ateitį. Apie tai savo paskaitoje pasakojo žmogus, gerai išmanantis Azijos architektūros lauką, nuo 2006 m. besidarbuojantis internetinėje platformoje „Chinese-architects“, veikiančioje kaip „world-architects“ padalinys Ciuriche. Šis žmogus – architektas, architektūros kritikas, kuratorius, hum. m. dr. Eduardas Kögelis, redakcijoje užėmė įvairias pareigas: buvo ir vadovas, ir redaktorius, o dabar veikia kaip projektų vadovas. Kadangi lektoriaus prašymu paskaita neįrašyta, šiame straipsnyje ją aprašome gan išsamiai.

Masių judėjimas į miestus

Kinijoje visuotinis kraustymasis iš agrarinių vietovių į miestus prasidėjo XX a. devintajame dešimtmetyje, politikams paskelbus, kad šalis turi urbanizuotis. Viena proceso pasekmių – gyventojų sklaidos Kinijoje disproporcija: dabar apie 94 proc. kinų gyvena miestuose, įsikūrusiuose šalies pakrantėse. Ir vos šeši proc. – likusioje šalies dalyje (turint omeny, kad Kinijoje gyvena virš 1,42 mlrd. žmonių, skaičius išties įspūdingas).

Sykiu šalies valdžia stengiasi įtraukti visuomenę į planavimo procesą, nes jie suprato, kad daug iššūkių kyla, jei veikiama prieš vietos gyventojų valią. Ypač, jei jie – kaimo bendruomenė, nes kaimo gyventojai gali viską blokuoti vien todėl, kad jiems priklauso žemė. Todėl Kinijoje dabar planuojant teritorijas, viskas vyksta iš tiesų demokratiškai – iš apačios. Kiekvienas miestas stengiasi išsinuomoti kiek įmanoma daugiau teritorijos, nes tai – bene vienintelės miesto pajamų šaltinis. Bet jei miesto valdžia sukonfliktuoja su vietiniais, tai veik neįmanoma padaryti, todėl geriau sutarti gražiuoju.

Kaip atrodo įprastas gyvenamasis rajonas Kinijos mieste?

Kaip ir pas mus, Kinijos megapoliuose mikrorajonai iš išorės supami magistralinių gatvių, o viduje rajono plyti vidinių gatvių tinklas su keliais išvažiavimais į skirtingas puses. Panašiai, kaip sovietmečiu, be gyvenamųjų namų, čia statomi ir mokyklos su vaikų darželiai, parduotuvės ir kt. Tad ir miegamieji rajonai panašūs į mūsų, tik… dešimteriopai didesni.

Žinia, yra statomi ir prabangūs kvartalai su ambicija į išraiškingesnę estetiką, neretai juose galima išvysti Europos miestų, architektūros stilių interpretacijas. Kaip įprasta, tai – uždari „miestai“ mieste, į kuriuos patekimas kontroliuojamas apsaugos darbuotojo. Vienas tokių yra 2000 m. statytas stambus Wonderland Shenzhen rajonas su itališka renesanso dvasia pastatytu akcentu – kampanile rajono centre. Kaip įprasta, jį supa jungiamoji gatvė, į kurią veda vidinės gatvelės iš kiemų, nekertant centrinio – pėsčiųjų – bulvaro. Teritorija užtverta, sargai tikrina norinčius patekti į teritoriją.

Linked Hybrid gyvenamasis kvartalas Pekine (2009, Stevenas Hollas). Steveno Hollo biuro nuotr.

Ir JAV architekto Steveno Hollo biuro suprojektuotame Linked Hybrid kvartale Pekine (2009) judėjimas yra kontroliuojamas: į kvartalą patenkama tik per kelis įvažiavimus, patekimą kontroliuoja apsaugos darbuotojai. Nors užstatymo intensyvumas nepalyginamai didesnis.

Tai segregacinis urbanizmas, atskiriantis gyventojus  pagal pajamas: čia butus įperka tik atitinkamų pajamų žmonės, vadinasi, šiame rajone gyvena panašių pajamų žmonės. „Todėl tokie rajonai socialiniu aspektu yra labai homogeniški“, – pastebi E. Kögelis.

Tankaus miesto koncepcijos

Yra įvairių bandymų konceptualizuoti tankaus miesto kūrimą. Europos modernistai trečiajame XX a. dešimtmetyje ieškojo idėjų, kaip galėtų atrodyti ateities miestai. Tai ir garsusis Le Corbusier Cité Radieuse Paryžiuje, ir iš Japonijos kilęs metabolizmas, ir žaliasis urbanizmas bei kiti miesto lygmens tankinimo principai.

1933 m. Le Corbusier sukurtas Alžyro miesto planas Obus of Algiers, kuriame įvairios paskirčių zonos „dėliojamos“ milžiniškomis struktūromis, kaip kad išilgai pakrantės plytintis gyvenamosios paskirties statinys.

Tiesa, vėliau Le Corbusier suradikalėjo: jei Cité Radieuse planuoti stambūs daugiabučiai su žaliuoju plotu aplink, tai 1933 m. kurdama Alžyro miesto planą Obus of Algiers, architektas suprojektavo skirtingų paskirčių masyvus, pvz., išilgai pakrantės gyvenamųjų butų milžinišką, ilgą struktūrą, į kurią būtų „įstatomi“ individualizuoti butai, tačiau kuri atkirstų miestą nuo jūros.

Metabolizmo architektūra kaip urbanistų instrumentas

1960 m. Japonijos architektūroje gimė avangardinis judėjimas – metabolizmas. Grupė jaunų architektų parengė manifestą – „Metabolizmas: pasiūlymai naujajam urbanizmui“ („Metabolism: The Proposals for New Urbanism“). Visose jame pristatomose koncepcijose matomi pastatai yra urbanistinės megastruktūros, kuriomis architektai siūlė pasauliui ne gyvenamųjų kvartalų, o miesto lygmens užstatymo sprendimus.

Kiyonori Kikutake „Vandens miestas“ (Marine City), 1963.

 

Būtent tokie yra Kisho Kurokawos „Žemės ūkio miestas“ (Agricultural City) ar Kawazoe „Medžiaga ir žmogus“ (Material and Man), taip pat Kiyonori Kikutake „Vandens miestas“ (Marine City) – sumanymas, turėjęs padėti susidoroti su teritorijos stygiumi sausumoje.

Vienas 1972 m. pastatytų manifesto objektų yra gerai žinomas Kisho Kurokawa suprojektuotas Nagakin bokštas (Nagakin Capsule Tower) Tokijuje, kurį 2022 m. japonai nugriovė, nes nebetiko naudoti. Jame kiekvienas apartamentas buvo labai technologizuotas (o juk technologijos itin greitai keičiasi!), kiekvienas žingsnis – suplanuotas, ir pačiam žmogui veik nėra galimybės eksperimentuoti, šią gyvenamąją aplinką pritaikyti sau. Tačiau ir šiomis dienomis – ypač Azijos šalyse – apstu vadinamųjų kapsulinių viešbučių, kurie iš tiesų yra K. Kurokawos suprojektuoto Nagakin bokšto interpretacijos.

Kairėje – garsusis Kisho Kurokawa sukurtas Nagakin bokštas

Metabolizmo statiniai už Japonijos sienų

Paradoksalu, bet pačioje Japonijoje metabolizmo statinių buvo pastatyta nedaug. Užtat Pietų Korėjoje, Singapūre ir kitus gigantiški architektų-urbanistų užmojai prasiskynė kelią į gyvenimą: metabolizmo įkvėptas buvo Seulo senamiesčio pertvarkymas 1968 m. pagal Kimo Swoo Geuno projektą. Kimas idėjų sėmėsi Japonijoje, kur studijavo. Tad puikiai permanė metabolizmo idėjas bei siūlymus, kaip pertvarkyti miestų centrus. Pagal jo sumanymą, centrą su istoriniu užstatymu turėjo skrosti dvi gigantiškų statinių linijos, sudarydamos kryžių. Šie gigantiški gyvenamosios, komercinių paskirčių statiniai tebestovi Pietų Korėjos sostinėje šiandien, prieš kelis metus net pradėta juos renovuoti.

Seulo senamiesčio pertvarkymas 1968 m. pagal Kimo Swoo Geuno projektą: istorinį gatvių tinklą perkirto gigantiški statiniai-urbanistiniai dariniai.

Singapūriečiai Tayus Khengas Soonas ir Williamas Limas su kitais įsteigė architektų biurą SPUR ir 1964–1965 m. sukūrė Ateities Singapūro (Future Singpore) viziją. Joje kūrėjai paliko ant žemės gyventi daugiabučių gyventojus, o visas kitas miesto funkcijas (prekybos, kultūros, pramogų objektus, transportą ir kt.) „sukišo“ po žeme. Miestui-valstybei tai rodėsi visai priimtina vystymosi perspektyva. Žinia, savo mastu tokie statiniai prasilenkė su tradiciniu miesto užstatymu.

Kitas stambus, su metabolizmu siejamas objektas yra tų pačių architektų – Gano Eng Oono, Williamo Limo ir Tayo Kheng Soono – kurtas ir 1973 m. baigtas statyti „Auksinės mylios“ kompleksas (Golden Mile Complex) Singapūre, kuris įgyvendina japonų vertikalaus miesto koncepciją. Japonų architektas F. Maki atvykęs ir išvydęs šį kompleksą, buvo šokiruotas, kad Singapūre statoma tai, kas Japonijoje lieka architektų metabolistų brėžiniuose.

1973 m. baigtas statyti „Auksinės mylios“ kompleksas (arch. Gano Eng Oono, Williamo Limo ir Tayo Kheng Soono) – daugiafunkcė megastruktūra Singapūre.

Visai kitokia miesto tankinimo prieiga sutinkama Honkonge. Jų užstatymo politika ženkliai skiriasi nuo kitų pasaulio miestų dėl tokios paprastos priežasties kaip žemės stygius. Jei pažvelgtume į XX a. antroje pusėje statytus namus, pamatytume, kaip glaudžiai stovi vienas greta kito itin aukšti pastatai. Galima sakyti, kad tai – uždari klasteriai, menkai susiję vienas su kitu. Mūsų akims tai – tikras košmaras, bet tokia Honkongo realybė – visiška Singapūro priešingybė.

Ikoninių pastatų įkvėpta naujos estetikos banga

Pirmąjį privatų architektų biurą įkūrė Yung Ho Changas kartu su žmona Lijia Lu 1993 m. Pekine ir pavadino jį Atelier Feichang Jianzhu arba FCJZ (išvertus, „neįprasta architektūra“). Iki tol, o ir dabar nemažą dalį šalies objektų, teritorijų planavimą – kaip ir sovietmečio Lietuvoje – kuria valstybiniai Vietos projektavimo institutai. Tačiau privačių architektų biurų steigimo proveržis įvyko po 2000-ųjų, kai daug užsienio architektų buvo pakviesti projektuoti Kinijoje, Pekine, ypač artinantis 2008-ųjų Vasaros olimpinėms žaidynėms. Kviestinės žvaigždės-architektai suprojektavo nemažai ikoninių pastatų.

Jaunieji kinų architektai irgi įsiliejo į šį būrį – ėmė kurti naujos estetikos objektus, pvz., MAD architects iš Pekino, nemažai bendradarbiaujančio su architektų biuru MVRDV iš Nyderlandų). Ši naujos estetikos banga iš esmės atkreipė viso pasaulio dėmesį į Kinijos architektūros lauką. Jie įkūnijo naują Kiniją – atvirą Kiniją. Tai paveikė ir gyvenamąją architektūrą: MAD architects 2016 m. sukūrė gigantišką daugiabučių masyvą, pavadinę jį „Dirbtinėmis kalvomis“ (Fake Hills, Beihai), veik ant paties jūros kranto. Milžiniškas statinys užtvėrė jūros vaizdą užnugaryje likusių namų gyventojams. Žinia, čia gyventi ir mėgautis plačia jūros panorama gali toli gražu ne kiekvienas. Užtat tiek pagrindinis daugiabutis, tiek teritorijoje esantys mažesni statiniai pasižymi plastiškomis formomis.

MAD architects 2016 m. suprojektavo gigantišką daugiabučių masyvą, pavadinę jį „Dirbtinėmis kalvomis“. Plastiškas komplekso siluetas vargiai atperka žalą, padarytą užnugaryje likusiems namams.

Plastiškumas – naujoji architektūros banga, bent vizualiai sušvelninanti kaimynijų tankinimą megadydžio dangoraižiais. Pasitelkus specialų dirbtinį apšvietimą tamsiuoju paros metu, iš tolo šie statiniai atrodo it milžiniškos skulptūros. Pvz., Nanjing Zendai Himalayas biurų ir komercinės paskirties (parduotuvių, restoranų ir kt.) centras, kurį sukūrė MAD architects. Bet šis konglomeratas nepalaiko ryšių su aplinka: viena vertus, nuo kitų kvartalų jį skiria magistralės, kita vertus, pastatai orientuoti į kvartalo centrą, nugręžti nuo kaimyninių kvartalų. Tarsi megakaimas, izoliuotas nuo miesto.

Nanjing Zendai Himalayas biurų ir komercinės paskirties (parduotuvių, restoranų ir kt.) centras, sukurtas Kinijos architektų biuro MAD architects.

Tokie egoistiniai architektūros dariniai – išdava požiūrio, kad nekilnojamojo turto vystytojai gali statyti bet ką bet kur – visiškai nesvarbu, kokie tie pastatai ir kokia gamtinė aplinka: ar tai būtų Kinijos pietūs, ar šiaurė, istorinis miestas ar plynas laukas. Tad naujoji estetika grįsta masinio vartojimo visuomenės poreikiais, visuomenės, kuri neskiria šiaurės nuo pietų, neatsižvelgia į įvairių šalies regionų skirtingas gyvensenos tradicijas.

Savavališka architektūra

Honkonge egzistuoja išskirtinė erdvė savavališkos statybos statiniams – stogai. Ant legalių pastatų stogų (sutapdintų) statomos nelegalios lūšnos, patys žmonės, susinešę, ką gali, statosi būstus čia. Taip lūšnynai persikelia nuo žemės ant stogų. Ilgainiui susikuria lūšnynų bendruomenės. Žinoma, šie namai labai skiriasi nuo pastatytųjų įprastu būdu. Stogų užstatymas turi savo dėsningumus, rėmus, kuriuose egzistuoja. Kartais jie maži, kartais – didesni, besitęsiantys per kelių namų stogus, besijungiantys į vieną darinį.

Nelegalūs statiniai ant stogų Honkonge.

Jauni architektai Rufina Wu ir Stefanas Cangamas atliko Honkongo neformaliosios statybos ant stogų, juose gyvenančios bendruomenės analizę: kaip ji susidaro, kaip funkcionuoja. Žinoma, visi šie žmonės turi priežasčių, kodėl taip gyvena: vieni negali įpirkti būsto legaliai pastatytuose namuose, kiti mieste gyvena nelegaliai – jiems reikia vietos, nefigūruojančios valstybės registre.

Legendinis Kauluno aptvertasis miestas ir kinas

Iš visų šių neformalių statybų bene žinomiausias yra Kauluno aptvertasis miestas Honkonge (Kowloon Walled City). Tai – itin tankaus miesto užstatymo pavyzdys, vadinamasis anarchijos miestas. Koulunas buvo neįtikėtinai tankiai apgyvendintas 2,6 ha ploto miesto rajonas, kuriame squaterių teisėmis devintajame XX a. dešimtmetyje glaudėsi apie 50 tūkst. gyventojų.

Pasaulio ir kino legenda tapęs jau nebeegzistuojantis Kauluno aptvertasis miestas Honkonge.

1898 m., kai britai tarėsi su Kinijos imperija, tai tebuvo mažas, siena aptvertas miestas mieste, kuriame gyveno 700 žmonių. 1898 m. valstybė sutiko išnuomoti Hongkonge esančias Naująsias teritorijas 99-iems metams perleistas Jungtinei Karalystei, tad šis anklavas oficialiai nepriklausė Honkongui, kaip ir Kinijai. Po karo, per kurį japonai nugriovė šį uždarą miestą supusią sieną oro uosto statybai, tai tapo teritorija, kur galėjo apsigyventi pabėgėliai, nes nei vienos šalies administracija nesiėmė jos administruoti. Tad žingsnis po žingsnio ji galėjo išsivystyti į anarchijos klasterį, kur veikė ir stipri kinų mafija, tad teritorijoje veikė neformali valdžia, kaip ir įvairi nelegali veikla. Dauguma gyventojų – už visuomenės ribų atsidūrę žmonės, neretai atvykę iš žemyninės Kinijos nelegaliai, taip pat ir tie, kurie negalėjo užsiimti savo profesija legaliai Honkonge. Todėl jie steigdavo nelegalias, pvz., medicinos klinikas Kaulune. Į šį miestą patekdavo daug žaliavos, buvo perdirbama ir vėl eksportuojama į išorę – toks tikras ekonomikos hub‘as. Net daugelis maisto produktų, kuriais prekiauta Honkongo restoranuose, buvo paruošiami Kauluno mieste. Veikė čia ir maži restoranėliai.

Epogėjuje Kaulune vidutiniškai vienam gyventojui teko 3,7 kv. metro plotas. Suprantama, kiekvienas centimetras buvo išnaudojamas, ir ne tik statinių viduje, bet ir ant stogų; atstumai tarp namų dažniausiai siekė 1–2 metrus (natūrali šviesa nepatekdavo, tad čia dieną ir naktį švietė fluorescencinės lemputės. 1993 m. Kinijos ir Honkongo valdžios sutarė dėl Kauluno likimo ir šluote nušlavė miestą. Dabar vietoj jo įrengtas parkas.

Kauluno neliko, bet išsaugoti jo vaizdai leidžia atpažinti jį šių laikų filmuose. Pavyzdžiui, 1982 m. Ridley Scott filme „Bėgantis ašmenimis“ rodomas tankiai, didelių, aukštų dangoraižių užstatytas miestas. Ir lygia greta rodomas požeminis miestas, artimas Kauluno miestui, kur gerta vienas kito veikia smulkūs restoranėliai, parduotuvės, kita infrastruktūra. Maža to, šie distopiniai miestai dažniausiai vaizduojami naktį, tad dirbtinis apšvietimas tampa labai svarbiu šios bjaurumo – distopinės – estetikos dedamoji dalis. Tad galime sakyti, kad distopinis ateities tankus miestas asocijavosi su tokiais urbanistiniais dariniais kaip Kauluno aptvertasis mieste.

Žaliasis urbanizmas ir architektūra

Jauni Azijos architektai, reaguodami į pasaulines tendencijas, mūsų planetoje kylančias problemas, bando pasiūlyti naują miestų formavimo prieigą. Pavyzdžiui, dar 2001 m. architektų biuras Atelier Feichang Jianzhu pasiūlė sprendimą, kaip būtų galima išvengti visuomenės sluoksnių izoliacijos, homogeniškumo – sukūrė Vandens miestą su įvairių mastelių vandens atskirtais kvartalais Hangzhou. Deja, investuotojai nebuvo sužavėti šios idėjos.

Ypač aktuali yra miestų žalinimo tendencija. Pirmosios idėjos apie architektūros ir gamtos jungtį, kitaip – žaliąją architektūrą, Europoje pasirodė dar 1972 m. Azijoje architektas Kenas Yeangas devintajame–dešimtajame XX a. dešimtmečiuose ėmė vystyti bioklimatinių dangoraižių idėją (pietryčių Azija). Kalbama apie viešąsias erdves ir apie želdynus įvairiuose dangoraižių aukštuose, taip priartinant gamtą prie žmogaus.

Apželdinti stengiamasi įvairios paskirties statinius: visuomeninius, komercinės paskirties, gyvenamosios. Kartais želdynai veikia kaip inkliuzai, kartais apželdinimas suskamba kaip pagrindinė statinio architektūros tema. Atskira tema galėtų būti miestų parkai ir sodai – jau dabar miestuose gausu žaliųjų erdvių, kuriose natūrali gamta persipina su žmogaus sukurta žaliąja infrastruktūra.

Vienas tokių utopinių projektų įgyvendintas Singapūre – WOHA Architects 2013 m. sukūrė Parkroyal viešbutį, kurio visi balkonai gausiai apželdinti žolynais ir medžiais, o šiltas klimatas užtikrina jų vešėjimą.

Lee Kong Chian gamtos istorijos muziejus (autoriai – W Architects ir Tierra Design, 2015 m.), kurio pietinis fasadas „vibruoja“ terasomis, kuriose auga vešli augmenija. Tad nors visas pastatas gana uždaras, žalias plyšys teikia atgaivą praeivių akims, o lankytojams – galimybę pasėdėti medžių šešėlyje.

Ir socialinio būsto neaplenkia žalioji banga: 2009 m. Singapūre pastatytas megadydžio socialinio būsto kompleksas Pinnacle @ Duxton (aut. Singapore Architects, Louis Tan, Khoo Peng Beng, Belinda Huang, Sandy Ng, Lim Khim Guan ir ARC Studio Architecture  + Urbanism kartu su RSP Architects, Planners & Engineers (Pte) Ltd). Nors toks projektas verčia žmones gyventi itin tankiai, tačiau ir čia pasistengta integruoti žaliąją infrastruktūrą: ties viduriu ir ant stogo horizontaliai jį dalina atviros galerijos-tiltai su želdynais – didžiausiai parkais ore, siekiančiais 500 metrų. Beje, skirtingai nuo prabangesnių uždarų kvartalų, čia įeinančiųjų niekas nekontroliuoja ir galima tiesiog pakilti į aukštai esančią žaliąją viešąją erdvę, nuo kurios veriasi plačios miesto panoramos. Sykiu toks sprendimas kviečia apsvarstyti alternatyvas viešosioms erdvėms tankiai užstatytame mieste.

2009 m. pastatytas gigantiškas socialinio būsto kompleksas Pinnacle@Duxton (aut. Singapore Architects, Louis Tan, Khoo Peng Beng, Belinda Huang, Sandy Ng, Lim Khim Guan ir ARC Studio Architecture  + Urbanism kartu su RSP Architects, Planners & Engineers (Pte) Ltd). Supanut Arunoprayote nuotr.

Dar drąsiau žalioji architektūra vaizduojama futuristiniuose projektuose: nuo plastiškų, grybo formos statinių su viešosiomis žaliosiomis erdvėmis ant stogo, iki ištisų ateities miestų. Vienas tokių – WOHA biuro 2011 m. sukurta miesto utopija „Ateities miestas Azijoje 2100“ (Future of the City in Asia 2100), kurio tiek vertikalios, tiek horizontalios statinių plokštumos veik ištisai padengtos želdynais. Biuro kolektyvas supranta, kad klimato krizė – reali, ir vizijose siūlo palikti bent 50 proc. teritorijos neužstatytos, ją apželdinant ir taip užtikrinant bioįvairovę mieste.

WOHA architektų biuro sukurta miesto utopija 50/50 City – miesto, kuriame pusė teritorijos būtų neužstatyta.

Iš esmės, pati Singapūro valstybė rūpinasi, kad gyvenamieji būstai būtų kuo labiau apželdinti. Čia Valstybinė gyvenamojo būsto administracija (HDB, government housing administration) prižiūri, kad būtų įkurti sodai ant stogų – ji siekia apželdinti kuo daugiau visų socialinės infrastruktūros (darželių, mokyklų, prekybos centrų ir kt. gyvenamuosiuose socialinio būsto kvartaluose) stogų.

Tačiau kol kas realybė panaši į Vilnius pokarį: žmonės stengiasi išnaudoti erdves tarp pastatų daržovėms sodinti, kurias vėliau parduoda turguje. Taip pat ir ant stogų sodinami vaismedžiai, o vaisiai parduodami.

Taip pat vieši sodai (public gardens) Kinijoje naudojami ir vaikus mokyti, iš kur atkeliauja jų maistas, kaip reikia auginti daržoves. Mat, gimę po 1990-ųjų ir augę mieste, niekada nėra matę kaip auga daržovės, vaisiai ir kt. maisto produktai. Tad miesto valdžia ir vyriausybė stengiasi parodyti jiems pavyzdžius.

Miestietiškas kaimas (urban village)

Išskirtinis Azijos reiškinys – į miestą įsiterpęs kaimas, nors užstatytas daugiaaukščiais namais iki dešimties aukštų, bet išlaikęs urbanistinę struktūrą. Kalbama apie specifines miesto plėtros zonas – specialiąsias ekonomines zonas Perlo upės deltoje, Šendženyje (LEZ atitikmuo pas mus). Šendženis XX a. devintajame dešimtmetyje buvo „miegantis miestas“, primenantis kaimą, o dabar jis – vienas didžiausių metropolių Azijoje. Panašiai ir Honkongas – pradžioje stagnavęs, dabar vejasi Šendženį savo tankumu ir užstatymo plotu. Bet siena vis dar egzistuoja, ir Šendženis yra buferinė zona tarp Honkongo ir žemyninės Kinijos.

Palyginimui: urbanizuotos Šendženo ir Honkongo teritorijos 1984 m., ir – urbanizuotos teritorijos 2017 m.

Kaip minėta, savitas Šendženo fenomenas – į miestą integruoti kaimai, kurių kiekviename gyvena apie 20 tūkst. gyventojų. Tokių Šendženo regione yra 135 vienetai. Kiekviename buvusio kaimo sklype namai statomi veik sulig sklypo riba. Taip susiformavo itin glaudžiai sustatytų namų klasteriai. Nė viename jų nėra liftų, o statyti jie ūkiniu rangos būdu, be didelės mašinerijos.

Taip tankiai pastatyti daugiaaukščius namus buvo galima dėl pasikeitusios teisinės sistemos: pereinant nuo socialistinės ekonomikos link liberalesnės šiandieną, vadovybė nusprendė suteikti daugiau galių žemdirbiams patiems statyti pastatus jų sklypuose, o ne privatizuoti jų žemes. Nereguliuojami, jie nugriovė savo namus ir per visą sklypą pastatė daugiabučius, kurie stovi taip arti vienas kito, kad net praminti „rankos paspaudimo“ daugiabučiais. Mat, vieno namo gyventojas gali ištiesęs ranką per langą paspausti ranką kito namo gyventojui. Neretai tarpas tarp namų yra vos vieno metro pločio.

Tokiuose namuose gyvena pigi darbo jėga, vadinamieji migruojantys, „takūs“ gyventojai, kuriems nepasiekiamos valstybės teikiamos socialinio sektoriaus paslaugos. Tad čia veikia nelegalios klinikos, mokyklos, vaikų darželiai – visai kaip Kauluno mieste savo laiku. Ir šie kaimiškieji klasteriai reikalingi miestui, nes užtikrina pigią darbo jėgą, būtiną miesto plėtrai. Keletas tokių kaimų mieste yra visai šalia blizgaus Šendženo miesto centro, o valdžia ilgą laiką nesikišo į jų plėtrą. Šių ūkio būdu susiformavusių klasterių urbanistinė-architektūrinė estetika irgi savita, juk ręsti be architektų ar inžinierių pagalbos. Suprantama, dėl to kyla nemažai problemų: visų pirma – abejotina yra gaisro sauga, stinga natūralios šviesos, gryno oro ir pan.

Neformalios architektūros „gydymas“

Architektai iš Pekino ir Šendženo pasiūlė tokių kaimiškų oazių renovacijos schemas, visų pirma – pašalinti statinius iš šių kalsterių centrų, kad būtų užtikrintas prieinamumas ir saugumas gaisro atveju, o stogus sujungti ant jų įrengiant viešąsias erdves. Bet kol kas šie planai neįgyvendinti, užtat valdžia ėmė griauti buvusių ūkininkų suręstus namus.

Tiesa, vienas kitas renovacijos projektas skinasi kelią į gyvenimą. Tokį savavalės statybos kvartalų „gydymo“ kelią pramynė 2017 metų Miestų bienalėje architektų biuras Doffice, kurių dėmesio centre atsidūrė vienas miesto kaimų – Nantou. Bienalės metu jie „išdėliojo“ mažus inkliuzus – paviljonus, pademonstruojant, kaip būtų galima renovuoti šį klasterį. Vėliau sekė paviljonų renovacija į svečių namus (autoriai – Neri&Hu). Architektai pasiūlė daugiatūrį statinį iš išorės apjuosti tinklu, ir tai teikia jam tvarkingo statinio įvaizdį. Tinklu apgaubtas ir TAO (Trace Architecture Office, Hua Li) naujai suprojektuotas paviljonas greta šventyklos. Dabar paviljonas naudojamas parodoms ir kaip susitikimų vieta. Tai – visiškai kitos estetikos pastatai, nei senieji kaimo mieste pasidaryk-pats tipo namai.

2021 m. TAO (Trace Architecture Office sukurtas paviljonas istoriniame Nantou miestelyje, dabar – Šendženo centre.

Vėliau vienas po kito pasipylė projektai, siūlantys arba pavienių objektų rekonstrukcijas, arba – viso konglomerato pertvarką. Ir projektuoja juos ne tik vietos architektų biurai (Doffice,  Urbanus, Feichang Jianzhu ir kt.), bet ir vakariečiai. Antai, garsi architektų kompanija iš Nyderlandų MVRDV tame pačiame Nantou 2021 m. suprojektavo buvusio fabriko konversiją į Idėjų fabriką (Idea Factory) – biurų, daugiafunkcinių ir komercinės paskirties pastatą.

MVRDV 2021 m. Nantou kaimelyje sukūrė Idėjų fabriką. MVRDV nuotr.

2018 metais, architektų biuro Doffice  parengė Shui Wei kaimo renovacijos projektą. Jie visą buvusį kaimą priėmė kaip vieną darinį, vieną pastatą, ir struktūriškai jį pertvarkė: įvedė judėjimo kelių hierarchiją, centrus ir kt. Ant stogo numatė skalbyklos ir bendrabūvio erdves. Dabar čia veikia studentų bendrabutis.

Šiomis dienomis rekonstrukcijos Šendženyje labai perspektyvios, nes reikia daug nedidelių patalpų įvairioms kūrybinių industrijų įmonėms, tad jos rado čia vietos. Architektai nesistengė iš pagrindų pakeisti statinio – tik pridėjo kelis elementus, apželdino stogą, paversdami jį kūrybinės bendruomenės susitikimų vieta. Vienok, šios mažos intervencijos leidžia kalbėti apie pakitusią estetiką.

Visi renovacijų, rekonstrukcijų pavyzdžiai byloja, kad šiuos pastatus galima renovuoti ir kad nauja dvasia ima keroti šiuose miesto kaimuose. Ir ši nauja dvasia pamažu transformuoja visą miestą iš buvusio anarchijos, chaotiško, į labiau miestietišką, organizuotą, užtikrinantį kokybiškesnę viešųjų erdvių ir gyvenamąją aplinką.

***

Masinėje visuomenėje, kokios yra veik viso Azijos šalys, reikia turėti omeny ir  architektų stygių, tad čia veikia visai kiti principai. Kinai atidžiai tyrinėja ir perima idėjas iš Honkongo ir Singapūro, nes jiems atrodė, kad žemyninė Kinija gali perimti patirtį iš šių miestų. Žinoma, jie buvo šokiruoti, kai suprato, kad Singapūrą sudaro… socialinis būstas. Taip, tai komercinis miestas savo dvasia, bet sykiu – besirūpinantis savo gyventojais. Tai – visiškai kitokia prieiga, nei Honkonge, kurio pavyzdžiu Kinija ir seka – maksimalizuoti iš statybų gaunamą pelną. Ir todėl jie privatizuoja viską, kas tik įmanoma. turėtume vengti sekti pinigus. Pinigai – varanti jėga statybų sektoriaus visoje Azijoje, bet nebūtinai statoma tai ir taip, kaip palankiausia miestui ir jo gyventojams.

Straipsnis parengtas remiantis architekto, hum. m. dr. E. Kögelio paskaita „Aesthetics of Density“ („Tankinimo estetika“). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Subalansuotas miestų tankinimas”, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic“.