Europos Komisija, metų pradžioje nusprendusi prieš Lietuvą pradėti pažeidimo procedūrą, pirštu bedė į vandentvarkos ūkį: esą dalis Lietuvos gyventojų vis dar neprisijungė prie centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tinklo, nors tam buvo skirta nemažai Europos Sąjungos investicijų. Kodėl susidarė tokia situacija ir kaip jos buvo galima išvengti, vandentvarkininkai ir Aplinkos ministerija pateikia skirtingus argumentus. Pirmieji, šiandien jau sulaukę ministerijos reikalavimų grąžinti milijonus eurų, tikina, kad lengvai ginklų nesudės, tačiau sykiu atvirai kalba ir apie tai, jog susiklosčius prasčiausiam scenarijui šios situacijos iešmininkais taps paprasti vartotojai.

[su_box title=”forumas / 1″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

2006 m. priimtame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme konstatuota, kad gyvenamosios šalies vietos, kurios turi daugiau kaip 50 gyventojų, turi būti aprūpintos centralizuotomis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslaugomis.

Asociacija Aplinkos ministerijos prašė investicijų prioritetu laikyti esamos infrastruktūros atnaujinimą, modernizavimą, sąnaudų mažinimą, o jau kitu žingsniu numatyti sąmoningą, pasvertą, racionalią plėtrą. Tačiau mums buvo labai aiškiai atsakyta: prioritetas – plėtra. Iki 2015 m. pabaigos 95 proc. Lietuvos gyventojų turėjo būti suteikta centralizuoto geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslauga.

Visos savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės buvo įpareigotos parengti plėtros planus, kad tai būtų įgyvendinta. Įmonės pasirašė sutartinius įsipareigojimus, kad pagal patvirtintas plėtros programas turės prijungti atitinkamą skaičių gyventojų. Į projektus buvo įskaičiuota ir būsimų gyvenamųjų kvartalų plėtra, nebaigtos statybos teritorijos. Tačiau nuo 2007–2008 m. iki šių dienų situacija labai ryškiai pasikeitė, ir tam įtakos turėjo objektyvios priežastys: emigracija, statybų sektoriaus, investicijų pasikeitimai ir kt.

Keitėsi ir Aplinkos ministerijos reikalavimai. Iš pradžių vandentvarkos įmonės buvo įpareigotos įrengti tik nuotekų, vėliau – ir vandentiekio tinklus, paskui atsirado pakeitimų, kad reikia prijungti ne gyventojus, o būstus. Nukeltas metams ir galutinis prisijungimo terminas – iki 2016-ųjų pabaigos.

Kita be galo reikšminga aplinkybė ta, kad įmonės negali priversti prisijungti teršėjo (o mes sakome, kad tas, kuris turi išgriebimo duobę, yra potencialus teršėjas), nes jos neturi tam jokių juridinių instrumentų. Tuo metu valstybė privalo kontroliuoti, kur gyventojas pila savo nuotekas, jis privalėtų atsiskaityti už tai Aplinkos apsaugos agentūrai. Tačiau kam samdyti nuotekų vežėją, kai gali pasinaudoti kita alternatyva? Naktį įmeti siurblį į išgriebimo duobę ir kažkur išpumpuoji. O dabar išvis tapo patogu, nes prie kiekvieno sklypo, kur žmonės nesijungia, atvestas nuotekų šulinys, į kurį nuotekos ir išpumpuojamos.

Tad šiandien situacija tokia, kad 24-ios vandentvarkos bendrovės į valstybės biudžetą privalo grąžinti milijonus eurų. Antai „Šakių vandenims“ paskaičiuota suma siekia faktiškai 92 proc. metinių pajamų, maža to, beveik 1,1 mln. eurų į Aplinkos ministerijos sąskaitą bendrovė turi grąžinti per 90 dienų. „Vilkaviškio vandenims“ tai yra 84 proc. metinių pajamų, arba 1,2 mln. eurų. „Vilniaus vandenims“ pateikta 4 mln. eurų „sąskaita“, o tai yra 10 proc. bendrovės pajamų.

Tai tokia yra valstybės politika mažinant atskirtį tarp regionų ir miestų? Ir iš kur įmonėms gauti tokių lėšų? Šią sumą jos turės įskaičiuoti į savo paslaugų kainą. O tai yra socialiai neteisinga, nes turės sumokėti tie gyventojai, kurie yra prisijungę prie centralizuoto tinklo.

Kol kas susiklosčiusią situaciją laikome nesusipratimu ir tikimės, kad teismai įvertins Aplinkos ministerijos reikalavimus, kurie yra nepagrįsti nei morališkai, nei juridiškai.

[/su_box] [su_box title=”forumas / 2″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Kaip jau ne kartą esame akcentavę, mūsų įmonė įvykdė visus savo įsipareigojimus: nutiesė vandentiekio, nuotekų ar abu tinklus kiekvienam vartotojui iki sklypo ribos. Tuo mūsų kompetencija ir baigiasi. Kalbant apie vartotojų prisijungimą – mes jų to padaryti priversti negalime.

Teisės aktai, kuriuos parengė Aplinkos ministerija, o po to ir Seimo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas vartotojų jungtis prie centralizuoto tinklo neįpareigojo. Nepaisant vandens tiekėjų nuomonės ir raginimų, kad įstatyme turi atsirasti tokia nuostata. Dabar, kai Aplinkos ministerija rengia įstatymo pakeitimą, jau atsiranda reikalavimas, kad vartotojas prie tinklo privalo prisijungti per devynis mėnesius. Jei tai būtų buvę įteisinta anksčiau, šiandien mes neturėtume tokios problemos.

Taip pat tenka konstatuoti, kad nebuvo tinkamo įsipareigojimų vykdymo iš Aplinkos apsaugos agentūros, kuri turi kontroliuoti, kaip vartotojai tvarko nuotekas, pusės. Dabar bandoma dangstytis argumentais, esą darbo krūvis labai didelis, agentūra tam neturi pajėgumų. Galiausiai Europos Komisija taip pat pradėjo tyrimą ne dėl to, jog gyventojai neprisijungė, o kad jie individuliai blogai tvarko nuotekas. Tačiau įstatyme jiems buvo leidžiama individualiai blogai tvarkyti nuotekas. Taigi, vėl viskas sugrįžta į Aplinkos ministeriją, nors situaciją bandoma pakreipti taip, kad dėl visko kalti vandens tiekėjai ir jie už tai turi susimokėti.

Dar vienas dalykas – Kaune susiklostė tokia situacija, kad du iš trijų projektų buvo užbaigti 2015 m. gruodį, tad gyventojų prisijungimui liko tik metai. Kalbant apie tūkstančius būstų, tai būtų buvę fiziškai neįmanoma. Prašėme ministerijos pratęsti terminą, kad tam būtų skirti bent treji metai, tačiau į tai vėlgi nebuvo atsižvelgta.

Tad šiandien turime aplinkos ministro įsakymą į biudžetą grąžinti lėšas. Tai įmonei yra labai didelė suma – 10 proc. nuo metinės apyvartos, arba 2,3 mln. eurų. Savo ruožtu „Kauno vandenys“ rengia ieškinį teismui, kuris ir nuspręs, kaip viskas baigsis. Jei teks grąžinti šias lėšas, vadinasi, įmonė turės arba atsisakyti kažkokių suplanuotų darbų, o vartotojai negaus atitinkamų paslaugų, arba peržiūrėti savo kainų politiką ir didinti paslaugų įkainius. Tad tiek vienu, tiek kitu atveju galiausiai nukentės vartotojas.

[/su_box] [su_box title=”forumas / 3″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Kai vandens tiekimo įmonės su paraiškomis kreipėsi į Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA), jos pasakė – štai mūsų projektas, paraiška, duokite mums tiek ir tiek pinigų, mes nutiesime tiek ir tiek kilometrų tinklų, prijungsime tiek ir tiek gyventojų. O kai atėjo atsiskaitymo metas, matome, kad vamzdžius įmonės nutiesė, o gyventojų neprijungė. Nes tikslas yra ne panaudoti pinigus, kas reiškia pakloti vamzdžius, o pasiekti rezultatą, o tai reiškia suteikti gyventojams kokybiškas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.

Vandens tiekėjai dabar apeliuoja į tai, kad esą tam buvo per mažai laiko. Jie turėjo tai padaryti iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau laikas buvo pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 dienos. Dar ilgesnis terminas neįmanomas, nes tai yra europiniai pinigai, už kuriuos reikėjo atsiskaityti iki šių metų kovo 31-osios. Taip ir buvo padaryta.

Kai buvo nusiųsta ataskaita, Europos Komisija paklausė, ar pateikti teisingi rezultatai ir ar nubausti tie, kurie neprijungė gyventojų. Kai APVA ėmėsi dar kartą skaičiuoti, kiek kas ko neprijungė, pritaikė įvairias lengvatas, įvertino visus pasiteisinimus, vietoj grąžintinų daugiau nei 40 mln. eurų liko 17,5 mln.

Suprantama, kad vandens tiekėjų lūpomis dabar kalba emocijos, jie skundžiasi Premjerui, Prezidentei, Seimui, tačiau tiesa paprasta – pažadėjai ir neįvykdei. Vandentvarkininkai sako, esą jie neturi svertų priversti gyventojų prisijungti? Tada kodėl jie ėjo ir prašė pinigų? Reikėjo planuoti ir skaičiuoti, o tada vamzdį tiesti ten, kur žinoma, kad gyventojai prisijungs. Visus mirusiuosius, išvažiavusiuosius APVA suskaičiavo kaip prijungtus. Dėl to ir suma smarkiai sumažėjo. Įmonės sako – taigi po 2016 m. gruodžio 31 d. dar prijungėme, dabar viskas gerai. Nieko panašaus.

Lietuvoje visi supranta krepšinį, tad galima pateikti paprastą palyginimą. Kai vandens tiekėjams buvo pasakyta, kad laikotarpis gyventojams prisijungti nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pratęsiamas dar metus, tai tolygu situacijai, kai krepšinio rungtynėse kamuolys išmetamas iki švilpuko, tačiau įkrenta po jo ir metimas įskaitomas. O jei įmonės prijunginėja gyventojus jau 2017-aisiais, tai yra tas pats, kaip išmesti kamuolį po švilpuko – nesvarbu, kad jis įkrito, tačiau taškai neįskaitomi.

Savo ruožtu galiu pasakyti, kad iš ministerijos pusės klaida buvo ta, kad finansavimas buvo pernelyg dosnus, paramos intensyvumas – per didelis, ir tai neskatino ekonomiškai planuoti investicijų. Be to, iš dar ankstesnio finansavimo etapo jau turėjome blogos praktikos, kai liko daug neprijungtų gyventojų, tačiau Europos Komisija tuo metu dėl to netaikė jokių sankcijų. O dabar reikalauja atsiskaityti, nes reikalingas rezultatas, o ne lėšų panaudojimas.

Vandentvarkos įmonės gali kreiptis į teismus, tai jų teisė. Tačiau ministerijos veiklą riboja įstatymai, įmonėms netaikyti sankcijų galimybių nėra. Tad bent pagal tai, kaip surėdyta teisė, nematau, koks dar kitoks galėtų būti dabartinės situacijos sprendimo variantas. Nebent kažkas imtųsi ją spręsti politiškai – tiesiog šias lėšas nurašytų.

[/su_box]

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.