Objektas: Erudito licėjus
Vieta: Vilnius, Aguonų g.
Vystytojas: „Orion Wealth“, „Mūsų ateities investicijos“
Architektai: Gintautas Natkevičius, Andrius Braškys, Adomas Rimšelis, Eglė Savodnikaitė („Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“)
Konstruktoriai: „Inhus“, „Sagoma“
Generalinis rangovas: „YIT Lietuva“
Objekto plotas: 6500 m2
Rekonstrukcijos metai: 2022
Nuo rugsėjo mėnesio sostinėje pradėjo veikti moderni švietimo įstaiga Erudito licėjus, kapitališkai suremontavus anksčiau ESO (valstybės valdomai įmonei „Energijos skirstymo operatorius“) priklausiusias patalpas Vilniaus senamiestyje. Darnios miesto plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“ ėmėsi šio pastato kapitalinio remonto projekto, o architektūrinė dalis patikėta architektui Gintautui Natkevičiui. „Tai nėra kažkokia švelni mokykla, kur ant sienų nupiešti kiškiukai, drambliukai ir saulytės, o atvirkščiai – čia išryškinti varžtai, betonas, metalas, kuris suteikia lyg rokerišką pojūtį. Tai mokykla, kuri smagi, kieta ir kuria vaikai galėtų didžiuotis, kad būtent tokioje mokosi“, – sako projekto autorius.
„Tai buvo mūsų bandymas netiesiogiai pasipriešinti tradiciniam įvaizdžiui, kai vaikas yra perdėtai saugomas, jam liepiama kalbėti tik gražius žodžius, dainuoti pozityvias dainas, o tėvai visur jį lydi, nuo durų iki durų. Mes norėjome sukurti tokią mokyklą, kuri ugdytų savarankišką, savimi besididžiuojantį žmogų, tai lyg priešprieša konservatyviam mokykliniam etiketui, taisyklėms ir įvaizdžiui“, – teigia G. Natkevičius, architektūrinio projekto vadovas.
Pirmoji Erudito licėjaus mokykla duris atvėrė dar Kaune 2016 m., jos įkūrėjas ir vadovas – buvęs ISM rektorius Nerijus Pačėsa. Tai tarptautinė dvikalbė mokykla, formuojanti unikalų ugdymo turinį 0–12 klasių mokiniams pagal nacionalinę bei akredituotas tarptautinę Kembridžo ir Tarptautinio bakalaureato (IB) diplomo programas. Poreikis steigti Erudito licėjų Vilniuje vis augo, tad nuo šių metų, rekonstravus pastatą Aguonų g., Vilniuje, kur anksčiau buvo įsikūrusi ESO, pažangia ir šiuolaikiška mokykla gali džiaugtis ir sostinės mokiniai. Šį pastatą įsigijo Mariaus Jakulio Jason šeimos turtą valdantį bendrovė „Mūsų ateities investicijos“ kartu su „Orion Wealth“ partneriais.
Visgi mokykloje, kurioje ugdymo procesas orientuotas į bendradarbiavimą, bendruomeniškumą, komandinį ir projektinį darbą, šios vertybės turėtų atsispindėti ir pačios mokyklos interjere. G. Natkevičiaus architektų komandai teko projektuoti ne vieną mokymosi įstaigą, todėl architektams tai buvo puiki proga pristatyti sukauptą patirtį ir žinias bei priimti iššūkį projektuojant šią išskirtinę mokyklą.
Nuo tradicinių mokyklų išsiskiriantis įvaizdis
Erudito licėjus net ir savo vieta senamiestyje skiriasi nuo įprastinių tradicinių mokyklų, dažniausiai projektuojamų laisvesniuose sklypuose, kur galėtų tilpti ir didesni stadionai, ir užželdinti plotai, kur būtų daugiau erdvės. „Miestų centruose projektuoti mokyklą yra sudėtinga, ji negali turėti savo aplinkos, reikia koncentruotis į tam tikrą mokyklos nuotaiką, sukurti ją pačiame pastate, mažoje erdvėje. Be abejo, tikslią programą gavome, jos gi visos būna panašios, visur reikia klasių, valgyklos, bendrų poilsio erdvių, skiriasi tik detalės, niuansai. Visgi mūsų tikslas – praplėsti mąstymo būdą ir padiskutuoti su dabartiniu susidariusiu socialinių tinklų burbulu, kuriame vyrauja įvairūs „teisuoliai“, „neigėjai“ ir kitokie perdėtos moralės visažiniai. Daug kas turi nusistatę tam tikrus standartus, kurių neva privaloma laikytis: vaikas negali mokytis, jeigu yra juodos spalvos interjere arba jei matosi į sieną įsukti varžtai ar yra aštrių kampų. Tai mes šioje mokykloje norėjome ne tik sukurti išskirtinį įvaizdį, bet ir išprovokuoti diskusiją su šiais visuomenės žinovais, pasislėpusiais už socialinių tinklų. Ir tik su laiku pamatysime, sužinosime iš vaikų, tėvų, investuotojų, ar mūsų vizija pasiteisino, ar mes nesuklydome“, – savo patirtimi dalijasi projekto architektas G. Natkevičius.
Pats pastatas yra šešių aukštų su rūsiu, sklypo beveik nėra, o anksčiau jis buvo skirtas administracijai – planinis išdėstymas gana netvarkingas dėl begalės įvairių pertvarų, peraukštėjimų. Nors struktūra atrodytų visai paprasta: koridorius, kabinetai šonuose ir funkciniai mazgai keliose vietose, vis dėlto saviraiškos galimybės yra gana apribotos. „Mokykla, turinti išskirtinį įvaizdį, tam tikrą savo charakterį, staiga turi tilpti į tokį persiuvamą seną kostiumą. O juk tai nėra tik gerai nudažytos sienos, teisingas šviestuvų išdėstymas ir kokybiški radiatoriai, mokykla – tai dar viena dimensija, tai vaikai, nuo pat mažens turintys tikslą, siekį tapti suaugusiais ir mes turime sukurti atitinkamą erdvę, kurioje jie po truputėlį tą tikslą pasiektų. Todėl mūsų mintis ir buvo maksimaliai išnaudoti esamą situaciją, įtraukti mažus mūsų atradimus pastate ne tik interjerui, bet ir bendrai nuotaikai sukurti.
Atkreipėme dėmesį, kad tai yra gelžbetonio karkaso sovietinis pastatas, kur yra kvadratinės gelžbetonio kolonos, laikančios specifines rėmo sijas, ir surenkamos perdangų plokštės – jis visas surenkamas kaip lego iš gelžbetonio gaminių. Aišku, tai sovietmečiu gamintos konstrukcinės detalės, kurių būklė buvo arti baisios. Įvertinę situaciją, nusprendėme kurti švarų, gražų, naują fasadą, kuriame įkomponavome didžiules aliuminio rėmo vitrinas ir langus. Taip pat suplanavome kokybiškas klases, kurias atitvėrėme, o esančias kolonas – eksponuojame, parodydami jų istorinį sluoksnį. Išvalę, sutvarkę palikome grubų betoną ir jame esančias metalines detales, ir ne todėl, kad betonas dabar tokia medžiaga tarsi ant bangos, madinga. Tai – kitas atvejis, kai, sukūrus interjerą, gražią aplinką, nuspręsta palikti tuos senus elementus, metalines detales, betonines kolonas ir staiga jie tuose koridoriuose pradeda atrodyti kaip skulptūros. Kiekviena iš šių detalių vis kitokia ir staiga jos virsta švaraus, naujoviško interjero dalimi, tarsi skulptūriški elementai“, – aiškina architektas.
Nestandartiniai erdvių sprendiniai: maitinimu rūpinasi žymus italų virtuvės šefas
Mokyklos teritorija minimali, todėl ten atsirado tik būtiniausios funkcijos – nedidelės sporto aikštelės ir laisvalaikio zona. Tačiau unikaliomis erdvėmis išsiskiria pačios mokyklos vidus, be šiuolaikines technologijas turinčių klasių, poilsio zonų, čia įrengta valgykla, atitinkanti aukščiausius standartus. Maitinimu rūpinasi žymus italų virtuvės šefas, taip siekiant pakeisti požiūrį į vaikų mitybą ir skatinant sveikesnį gyvenimo būdą. Tokio lygio virtuvės meistrui ir mokiniams, besidžiaugiantiems dideliu dėmesiu, skirtu mitybai, reikalinga jauki ir ypatinga erdvė, kuri suprojektuota cokoliniame aukšte su vitrinomis iš vienos fasado pusės. Ši salė yra universali ir gali būti pritaikyta įvairiems posėdžiams, spektakliams, renginiams ir kitoms mokinių sugalvotoms veikloms.
Ypatingas dėmesys skirtas ir sporto erdvėms. Mokykla gali pasigirti atnaujintu ir modernizuotu pastate buvusiu 30 kv. m ploto baseinu. Čia akcentuojama aktyvaus laisvalaikio svarba, mokėjimas plaukti, kuris užtikrintų mokiniams saugaus elgesio vandenyje pagrindus ir gerą nuotaiką. Taip pat 6 aukšte įrengta nauja sporto salė, kuri ne tik funkcionaliai išnaudoja mansardos aukšto erdvę, bet ir sukuria ypatingą estetinio grožio jausmą. „Įspūdinga erdvė, šiek tiek suteikianti bažnytinį įspūdį, atrodo šventvagiška būtų ir kamuolį atsinešti“, – komentuoja architektas G. Natkevičius.
Mokykla, kuria mokiniai galėtų didžiuotis
Pagrindinę koncepcijos mintį architektai perteikė per kultūrinę, laikmečio sluoksnių prizmę, kur mokykla nėra identifikuojama su vadovėliais, mokytojais ar namų darbų ruoša, veikiau tai demokratiškos aplinkos džiaugsmas, kur mokinys auga kaip žmogus ir veikėjas, vertinantis esamą, įgytą patirtį ir praeities įžvalgas. G. Natkevičius šiame projekte akcentuoja ir įvykusį pokytį, kurį mokiniai gali pajausti ir pamatyti: „Mes tarsi rodome vaikams, kurie neturi supratimo, kas tas sovietmetis ir kas tuo metu čia vyko, skatiname palyginti, kad istoriškai to pastato likusios eksponuotos detalės buvo tokios, o dabar mūsų lygis visai kitas, mokomės su kompiuteriais, naudojamės išmaniosiomis technologijomis ir turime modernias erdves – norėjome sustiprinti tą palyginamąjį įspūdį, palikdami tuos elementus. Projektuodami pertvaras panaudojome paprastą metalo skardą, tarp klasių įdėjome dideles vitrinas su durimis, per kurias būtų matomi koridoriai. Visa atmosfera sukuria tam tikras užuominas į fabriką ar dirbtuves. Taip norėjome papildomai prie demokratiškos nuotaikos suteikti mokiniams pasididžiavimo savo mokykla ir pasitikėjimo savimi jausmą.
