Birželio mėnesį Lietuvos architektų rūmuose svečiavosi viešnia iš Belgijos Antverpeno universiteto – profesorė dr. Esther van Zimmeren, kuri skaitė viešą paskaitą apie autorių teisių reguliavimą įvairiose šalyse. Pasak profesorės, teismas turėtų būti vertinamas kaip kraštutinis įrankis savo teisėms ginti, o geriausias kelias jo išvengti – kalbėtis ir bendradarbiauti.
Kokias dilemas tenka spręsti kalbant apie autorių teises architektūroje?
Egzistuoja architektų turtinės ir neturtinės teisės, kurių reguliavimas įvairiose pasaulio šalyse skiriasi. Paprastai, jei kitas kūrėjas ar šalis pažeidžia architekto teises, pastarasis turi teisę kreiptis į teismą, tačiau dažnai tai kainuoja daug pinigų ir laiko. Taigi, pagrindinė dilema ta, kad architektas turi teises, bet apginti jas yra sunku. Taip pat kai kuriose šalyse galiojantys teisės aktai turi daug apribojimų.
Kaip sprendžiami atvejai, jei, rekonstruojant arba pritaikant naujai funkcijai kito autoriaus darbą, su juo nėra tariamasi dėl planuojamų sprendimų?
Esant tokioms aplinkybėms, architektams gana sunku įrodyti savo teises. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose architektams tai pavyksta tik išskirtiniais atvejais. Kitose šalyse viskas priklauso nuo aplinkybių. Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje teisėjui palikta daug erdvės sprendimui, kurios besiginčijančių šalių teisės konkrečiu atveju yra viršesnės. Jis turi daugiau laiko įsigilinti į kiekvienos šalies, tarp jų ir visuomenės, jei tai visuomeninės reikšmės pastatas, interesus. Kai yra žinoma, kad teisėjas iki smulkmenų įsigilino į bylą, tuomet ir pralaimėjusiai pusei lengviau susitaikyti su teisėjo sprendimu. Žinoma, norint apginti savo teises, ne visuomet būtina kreiptis į teismą, kartais užtenka pasišnekėti. Architekto, kuris atlieka adaptaciją, pareiga yra susisiekti su pastato architektu ir padiskutuoti, o gal net pasiūlyti bendradarbiauti, kuriant adaptacinį dizainą. Taip automatiškai yra gaunamas pirmojo architekto patvirtinimas. Tačiau, jei su architektu nebuvo tariamasi, jis turi galimybę kreiptis į etikos komisiją, arbitražą arba mediaciją. Tai kainuos pigiau nei kreiptis į teismą. Vis tik teismo praktika yra gana dažna.
Kaip susijusios statybos ir intelektinės nuosavybės teisės? Kuri yra viršesnė?
Tiesą pasakius, tai dvi labai skirtingos sritys. Statybos teisė labiau susijusi su fiziniu turtu, intelektinės nuosavybės teisė – su intelektine kūryba, dizainu. Tačiau, mano manymu, čia negalioja jokie prioritetai. Šios teisės gali konfliktuoti ar kitaip veikti viena kitą, bet kuri sritis turės prioritetą, priklauso nuo aplinkybių. Manau, kad turtinės teisės neturėtų būti viršesnės už neturtines.
Kaip architektų autorinės teisės užtikrinamos Europos šalyse?
Yra daug tarptautinių konvencijų, ginančių intelektinės nuosavybės teises. Dauguma jų labai senos, siekiančios XIX a. ir įtrauktos į Jungtinių Tautų pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijų nuostatus. Kaip jau minėjau, autoriai turi turtines ir neturtines teises, kaip, pavyzdžiui, teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą). Taip pat autorius gali pats nuspręsti, kada jis nori, kad jo kūrinys būtų pristatytas publikai. Ne mažiau svarbi ir integralumo teisė, kuri leidžia įsitraukti į objekto adaptavimo ar (ir) nugriovimo procesus. Tačiau daugumoje sutarčių, tarp jų ir nacionaliniuose teisės aktuose, architektūra iš pradžių nebuvo paminėta, mat neapsispręsta, ar architektūra yra meno, ar funkcinė sritis. Visgi, bėgant laikui, nuspręsta, kad architektūra apima daug kūrybinių išteklių, todėl jai pritaikytos intelektinės nuosavybės teisės. Džiugu, kad daugumoje Europos šalių architektų teisės yra gana stiprios. Deja, kaip supratau viešnagės metu, Lietuvoje architektams šiek tiek sunkiau, mat jų teisės yra labai „įrėmintos“ į autorių teises beveik nereaguojančiomis statybos normomis. O štai Belgijos autorių teisėje architektai priskirti menininkams ir jiems visiems galioja bendros taisyklės. Mano nuomone, šis antrasis variantas yra geresnis, nes teisėjas gali geriau įvertinti situaciją, jei jam palikta daugiau erdvės apsispręsti pačiam.
Ar išties sudėtinga įrodyti pastatų ar architektūrinių idėjų kopijavimą?
Kopijavimą įrodyti nesudėtinga tuomet, kai matome du identiškai panašius objektus ir net neaišku, kuris iš jų yra originalas, tačiau dažniausiai tai nėra taip paprasta. Dažniausiai plagiate būna panaudoti tik kažkokie skirtingi kitų objektų elementai. Kai kuriose šalyse teisėjai vertina visą vaizdą ir sprendžia, kiek jis yra panašus į originalų objektą, o dar kitur gilinamasi į detales ir, jei objektas turi per daug panašių detalių su originalu, jis gali būti pripažintas plagiatu.
Ar dažnai architektai autorystę gina teisme?
Tai taip pat priklauso nuo šalies. Skandinavų šalyse bylų pasitaiko nedaug. O Belgijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje bylų pasitaiko dažniau, tačiau sunku spręsti, kodėl vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau. Kai kurios bylos sprendžiamos Arbitražo teisme, todėl apie jas nieko negirdime. Kai kuriose šalyse architektai turi tiek daug suvaržymų, kad net nesivargina kreiptis į teismą. Taip pat daug architektų, užuot konfliktavę, tiesiog ieško būdų bendradarbiauti. Manau, tai geriausia išeitis, nes du savo darbą išmanantys architektai galės pasiekti dar geresnį rezultatą adaptuojant ar plečiant objektą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.
