Tai, kad Kaunui reikia naujų ligoninių, suprato daug kas, tačiau buvo neaišku, kas statys, valdys ir kur objektas iškils. Organizuoti statybas buvo trys pretendentai: miesto savivaldybė, Sveikatos departamentas ir Lietuvos universiteto (1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo universiteto vardu) Medicinos fakultetas. Visi jie turėjo svarių argumentų ir reikalavimų.
1936 metų vasario 5 dieną Kauno miesto savivaldybės posėdyje pas burmistrą Antaną Merkį prof. V. Lašas aiškiai, pagrįstai, pateikdamas skaičiavimus išdėstė VDU klinikų viziją. Po sudėtingų derybų nutarta, kad jas statys Medicinos fakultetas, taip pat tai, kad jis bus statinio ūkio ir medicinos sričių šeimininkas. Reikėjo pinigų ir teritorijos statybai.
veterinarijos dr. Leonas Gogelis, med. m. dr. Petras Avižonis,
med. m. dr. Antanas Jurgeliūnas, gyd. Vladas Lašas (stovi kairėje) ir
farmacijos magistras Petras Raudonikis. 1922 metai.
1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausimą. Jis jau buvo iš anksto ruoštas ir buvo greitai teigiamai išspręstas. Remiantis preliminariais inžinierių skaičiavimais, 518 lovų ligoninei statyti reikėjo 3,5 mln. litų. Ministrų kabinetas nutarė klinikas pradėti statyti tais pat 1936 metais.
Aršios diskusijos dėl sklypo
Sklypo klinikoms klausimas sukėlė kur kas daugiau diskusijų. Siūlomų sklypų buvo daug, sakoma, kad apie 20: Žaliakalnyje Ąžuolyno prieigose, Vilijampolėje, Vydūno, J. Tumo-Vaižganto ir kitose gatvėse, P. Vileišio aikštėje, VII forte ir dar kitur. Ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės.
Sklypo vieta kėlė nemažai diskusijų. Dauguma norėjo klinikas statyti P. Vileišio aikštėje. Dekanui teko atremti daug kritikos, esą negerai, kad klinikos statomos užmiestyje, juk ligoniams bus sunku jas pasiekti. Kilo klinicistų ir miestiečių nepasitenkinimas, kad ligoninė statoma užmiestyje. Tačiau klausimas buvo išspręstas – Vyriausybės nutarimu suformuotas 12 hektarų ploto sklypas.
Tačiau tuomet dekanas V. Lašas suprato padaręs klaidą ir neapskaičiavęs, kad 3,5 mln. litų, skirtų statybai, gali neužtekti. Mat reikėjo sutvarkyti privažiavimus, pakloti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Be to, sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, tad šį klausimą irgi reikėjo spręsti. Visam tam reikėjo prašyti papildomų lėšų – klinikų statybas vykdant labai sėkmingai, jų ir buvo skirta.
Pirmą kartą panaudota naujovė
Išsprendus sklypo klausimą teko skubiai parengti kokybiškas statybos konkurso sąlygas. Buvo gauti 6 projektai, iš kurių du – užsieniečių. Pirmą vietą ir 10 tūkst. litų premiją komisija skyrė Paryžiaus architektams Urbainui Cassanui ir Elie’ui Ouchanoffui.
U. Cassanas turėjo stambią projektavimo firmą, brėžinių spaustuvę Paryžiuje ir daug ligoninių projektavimo patirties. 1936 metų pabaigoje abu architektai atvyko į Kauną, intensyviai dirbo ir diskutavo su klinicistais. Projektavimas vyko dalykiškai ir sparčiai Paryžiaus bazėje bei Kaune.
Kadangi sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, teko pasirūpinti specialiu drenažu, kad vanduo nutekėtų Neries link. Rangovai baiminosi, kad į tunelius ir cokolinius pastatų aukštus gali imti sunktis požeminis vanduo.
Prof. V. Lašas paprašė architekto U. Cassano sužinoti, koks cementas buvo naudotas Paryžiuje kasant metro po Senos upe. Tačiau visa esmė buvo ne cementas, o tai, kad betonas buvo tankinamas specialiais vibratoriais, dėl kurių pasišalina oras, medžiaga tampa kompaktiškesnė, tvirtesnė. Iš pradžių rangovai nepasitikėjo 3 tūkst. litų kainuojančiu prietaisu, tačiau išbandę įsitikino jo nauda ir tokių prietaisų įsigijo papildomai. Tai buvo betono vibratorių naudojimo pradžia Lietuvoje.
Asmeniniai prisiminimai
Labiausiai man įstrigo prisiminimai, kai tėvelis eidamas į klinikų statybas pasiimdavo ir mane. Žingsniuojant iš namų Aukštaičių gatvėje per Žaliakalnį pėstiems, daug iš jo sužinodavau, ypač apie tėvelio išmąstytas ir išpuoselėtas klinikas. Statybose jis atlikdavo būtinus darbus, man daug ką aiškindamas ir vaizdžiai parodydamas. Mano prisiminimai – tai klinikų statybų fragmentai, kurie tapo svarbia ir pamokoma gyvenimo mozaika. Pamačiau, kaip drenuojama teritorijos žemė, vaikščiodavau po dar neuždengtus tunelius, sužinojau, kad jie būna švarūs ir nešvarūs, tarpusavyje nesusisiekiantys. Mačiau ir tai, kaip pirmą kartą Lietuvoje naudojami betono vibratoriai.
