Tvarkant paveldo objektus, restauratorius neretai motyvuoja vietos bendruomenių ar bažnyčių kunigų palaikymas. Ne tik moralinis – bažnyčios išsaugojimu suinteresuoti veiklūs kunigai neretai patys renka lėšas altoriui ar kitam elementui restauruoti. Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansamblis – ne išimtis. Klebono pastangos ilgainiui virto reikšmingais darbais – šiuo metu pastoliai juosia vieną iš dviejų bažnyčios bokštų.

Suprato tvarkybos darbų reikšmę

Prieš šešerius metus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios vadovu tapus klebonui Miroslavui Grabovskiui, pradėti pirmieji maldos namų tvarkybos darbai. Visų pirma, restauruota šventoriaus tvora. Tuomet atėjo eilė vitražiniams bažnyčios langams. Jie restauruoti, tuomet, remiantis autentišku sudalijimu, sudėti antri nauji langai. Galiausiai sutvarkytas bažnyčios rūsys, kuriame per karą vykdavo pamaldos ir kur iki šiol išlikęs altorius.

2015 metais bažnyčios tvarkybos darbams skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto programos lėšų. Visų pirma, kaip ir pridera paveldo objektuose, atlikti būtiniausi konstrukcijų, mūro drėgmės užterštumo, architektūriniai, polichromijos, tinko ir lipdybos cheminiai-technologiniai tyrimai.

Stingant lėšų, prieš dvejus metus dalinai restauruota Šv. arkangelo Rapolo fasado skulptūra, po metų sutvarkyti įėjimo į rūsį laiptai. Šįmet eilė atėjo dviejų bažnyčios bokštų ir fasado tvarkybos darbams.

Anot maldos namų tvarkybos darbų projektą parengusios bendrovės „Vilniaus restauratoriai“ vadovo Sakalo Matuizos, restauratoriams nuo pat pradžių nerimą kėlė avarinė bažnyčios būklė. Pavyzdžiui, vėjo pučiami judėjo 4 m aukščio bažnyčios bokštų kryžiai. Bažnyčios bokštų fasadų tinko, kolonų, karnizų būklė taip pat buvo apgailėtina. Tvarkybos darbų projekte buvo numatyta bokštų kryžius restauruoti ir perdažyti. Visgi tik nuėmus kryžių paaiškėjo, kad šio elementai buvę auksuoti. Planuojama imtis kryžiaus elementų auksavimo darbų.

Iškilo jėzuitų pastangomis

Bokštų stogai – vario skardos, kurios, nuvalius storą dažų sluoksnį, bus restauruojamos, vietomis lopomos. Kol kas sudėtingiausias laukiantis darbas – sutvirtinti vertikaliai įskilusias 4,5 m ilgio bokštų kolonas.

Restauratoriai, pradėję valyti bažnyčios lipdinius, esančius dviejuose fasado tarpsniuose, išsiaiškino, kad ji buvo dažyta dvylika sluoksnių. Tą patvirtino ir dažų sluoksnių stratigrafija. Tuomet apsistota prie barokinės spalvos. Tik nuplovus fasadą paaiškėjo, kad spalva išties buvusi dar kitokia. Autentiškos spalvos fasado elementą ruošiamasi eksponuoti.

Nemenkas iššūkis tenka ir statybinių medžiagų gamintojui. Reikia parinkti originalias spalvas, išlaikant pastato autentiškumą, sykiu nauji dažai turi atitikti paveldosaugos reikalavimus – pasižymėti geru garų laidumu ir nesudaryti šiuolaikiškos dangos įspūdžio.

Fasado apdailai bus panaudotas drėgmei nepralaidus ir kvėpuojantis sanuojantis tinkas. Ši technologija paveldo tvarkyboje naudojama jau kone 15 metų. Statybos produktų kūrėjas ir gamintojas „Baumit“ siūlo sanavimo sistemas, atitinkančias WTA (WTA – Pastatų paminklosaugos ir restauracijos mokslo ir technikos sąjunga, veikianti Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir Čekijoje) reikalavimus. Jos ne tik užtikrina gerą garų laidumą, bet ir stabdo druskų skverbimąsi.

Dar vienas architektų laukęs atradimas – aplink skulptūras surastas dekoratyvinis rėmas. Viršutiniame tarpsnyje, jungiančiame du bokštus, surasti rėmai su apvadais. Svarstoma, ar surastus rėmus palikti ir restauruoti, ar eksponuoti fragmentiškai.

Bažnyčia dvibokštė, bazilikinė, simetriško stačiakampio plano, pereinamojo laikotarpio iš brandžiojo į vėlyvąjį baroką. Maldos namai pastatyti XVIII a. pirmoje pusėje jėzuitų pastangomis.

Bažnyčios fasadas, anot S. Matuizos, buvo tvarkomas pokario ar prieškario metais, mat išlikę daug cementinio skiedinio likučių, kurie bus pašalinti.

Ikonografinės medžiagos apie Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią išlikę fragmentiškai. Žinoma, kad joje buvo įrengtas ginklų sandėlis, 1860-aisiais bažnyčia remontuota. Daugiau duomenų sukaupta po 1975-ųjų, kai Paminklų konservavimo ir restauravimo institutas ėmėsi tvarkybos darbų (architekto Giedriaus Lauciaus parengtas projektas). Tuomet sutvarkyti bažnyčios čerpių stogai, dalis pirmo tarpsnio fasado. Beje, kompleksą sudaro Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas. Pastarajame sovietmečiu įsikūrė Paminklų restauravimo trestas, šiuo metu veikia Kultūros paveldo departamentas.

[su_quote]Fasado apdailai bus panaudotas drėgmei nepralaidus ir kvėpuojantis sanuojantis tinkas. Ši technologija paveldo tvarkyboje naudojama jau kone 15 metų.[/su_quote]

Produktai – ir paveldo objektams

Statybos produktų kūrėjų ir gamintojų „Baumit“ vardas Lietuvos rinkoje žinomas jau kone dešimtmetį. Bendrovė gali pasiūlyti senamiesčių ar kitų paveldo objektų fasadams reikiamų medžiagų kompleksinį sprendimą. „Baumit“ siūlo atskirą produktų grupę, skirtą būtent kultūros paveldo pastatams restauruoti – visi sanavimui skirti „Baumit“ produktai turi paveldo pastatų sanavimo sistemų WTA sertifikatus. Atliekant pastatų tvarkybos darbus, anot „Baumit“ techninio palaikymo vadovo Edvardo Labakojo, labai svarbu paveldo objektui nepakenkti daugiau, nei pakenkė pelėsis ar drėgmė, laikas ir patys žmonės. „Baumit“ pažymi, kad ypač svarbu nuosekliai laikytis technologinių procesų.

Visų „Baumit“ paveldo tvarkybos darbams skirtų produktų sudėtis yra labai artima toms medžiagoms, kurios buvo naudotos prieš keliasdešimt ar kelis šimtus metų. Žinoma, nors medžiagos labai panašios į naudotas anuomet, bet darbas su jomis yra daug paprastesnis ir spartesnis, o rezultatas – estetiška ir ilgaamžė restauruoto pastato išvaizda.

 RĖMĖJO TURINYS