Demokratijos griūtis Panevėžyje: mūšis dėl „Garso“ atskleidžia liūdną realybę

Iš tikrųjų, tai nei aš kada lankiausi „Garso“ kino teatre, nei esu kaip nors susijęs su šį kino teatrą išsaugoti besistengiančiais žmonėmis. Ir pačiame Panevėžyje lankiausi vos kiek daugiau nei dešimt kartų, tačiau susipažinus su šia istorija, buvo sunku patikėti, kas vyksta penktame pagal dydį Lietuvos mieste.

Daugiausiai aistrų ir susipriešinimo šiuo metu kelianti urbanistinė dilema Lietuvoje pasiekė savo apogėjų. Sausio viduryje Panevėžio savivaldybei pareiškus, jog netrukus prasidės „Garso“ griovimo darbai, o kino teatro veikla bus iškelta į profesinę mokyklą, naujasis Kultūros ministras Simonas Kairys pamėgino suvaldyti chaosą ir inicijavo viešą diskusiją, į kurią pakvietė abi konfliktuojančias puses, būrį architektų, kino ekspertų, politikų.

Diskusijoje virė aistros, tačiau į eilę svarių „Garso“ išsaugojimo argumentų ir siūlymų parinkti naujam meno centrui kitą vietą, Panevėžio savivaldybės atstovai – meras Rytis Mykolas Račkauskas ir administracijos direktorius, „klapčiuku“ internautų šaržuojamas Tomas Jukna atsakinėjo lakoniškai, teigdami, jog net nebesvarstoma apie „Garso“ išsaugojimą, esą susirinkta padiskutuoti apie būsimą Stasio Eidrigevičiaus menų centrą (SEMC). Geri ministerijos norai subliuško: pastato išsaugojimo šalininkai pasijuto „palikti ant ledo“, o demokratiška diskusija virto jos imitacija.

Visgi, buvo nutarta, kad bent iki kovo 15 d. griovimo darbai nevyks – tol, kol menininkas S. Eidrigevičius nepasirašys raštiško sutikimo naujam menų centrui suteikti jo vardą. Matydamas, kokio lygio aistros verda visuomenėje, vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų ne kartą skundėsi dėl netinkamo savivaldybės projekto vykdymo, kritikavo SEMC statinio projektą. Pernai jis atsisakė meno centrui suteikti savo darbų kolekcijas ir vardą, bet Kultūros ministerijos pastangomis buvo atnaujinta galimybė menininką grąžinti į procesą. Vasario 1 d. jis laišku kreipėsi į ministrą S. Kairį, rašydamas: „Pareiškiu, kad nenoriu turėti nieko bendro su šio projekto rangos darbų eiga, „Garso“ griovimu, politiniais užkulisiais ir pan.“.

Daryti poveikį – tikriausiai tai geriausiai moka daryti šio miesto meras, kitoje istorijoje laukiantis teisiamųjų suolo dėl kaltinimų prekyba poveikiu bei piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Dabar, panašu, kad visi įsitraukę į šią istoriją vėl sulaikė kvėpavimą ir laukia menininko ėjimo – ryšis susikompromituoti savo vardą kultūros bendruomenės akyse ar visgi pasitrauks iš šio absurdo teatro.

Po diskusijos, kurioje netrūko nepatogių klausimų merui bei administracijos direktoriui, savivaldybė savo veiksmais atskleidė būsimus ketinimus – eis va bank. Pastato viduje aktyvūs ardymo darbai buvo prasidėję dar sausio viduryje – jau tuomet buvo signalų, jog savivaldybės siekis – kuo greičiau nugriauti kino teatrą ir taip užbaigti visas diskusijas. Bėgant paskutinėms vasario dienoms, prasidėjo ir fasado ardymo darbai.

Galima ginčytis dėl sovietinio brutalizmo stiliaus, galima be išlygų nemėgti sovietmečio pastatų, žerti argumentus, reikia griauti „Garsą“, ar ne, tačiau ir kvailam aišku, jog Panevėžio kultūrai į naudą būtų tiek SEMC, tiek „Garso“ egzistavimas vienu metu. Toks projektas, kaip SEMC, net nepaisant įtarimų autoriams jį nuplagijavus nuo užsienio architektų, Panevėžiui būtų didelė kultūrinė paspirtis ir miestui suteiktų daug gyvybės, tik ne tokiomis sąlygomis, kokias diktuoja savivaldybė. Būtent tai nuo pradžių aiškiai deklaravo „Garso“ šalininkai – „mes ne prieš SEMC, mes už „Garsą“, bergždžiai siūlydami naujam projektui apleistas miesto teritorijas.

Jeigu „Garsas“ bus nugriautas ir jo vietoje iškils SEMC, vietoje dviejų skirtingų kultūrinių pastatų bus tik vienas, tačiau dar didesnis pralaimėjimas bus nuvilti ir supriešinti panevėžiečiai.‎‎ Jiems siūloma vietoje 700 vietų kino teatro turėti 80 vietų salytę ir sakoma, jog kultūros bus daugiau. Atrodo, jog tai paprasčiausi matematiniai veiksmai, tačiau jie niekaip neįkandami Panevėžio savivaldybės klerkams, kurios vadovai aukščiau visko iškėlė savo liguistą ego.

Tiesa, buvo, kam patiko Panevėžio savivaldybės „buldozeris“ ir polėkis griauti dešimtmečius kultūrą Panevėžiui nešusį pastatą. Tai – nežinia kokiais būdais ar paskatomis užhipnotizuoti, demokratijos procesų, Lietuvoje galiojančios Orhuso bei pasirašytos Faro konvencijų neišmanantys arba tiesiog į kontekstą neįsigilinę individai.

VIDEO: Virš 30 Europos kino teatrų išreiškė palaikymą kino teatrui „Garsas“

[su_youtube url=”https://www.youtube.com/watch?v=KbfR5xwxJjA”]

Ši savivaldybė jau pademonstravo žemiausią lygį, kai jos vadovai susireikšmino ir kovą su „Garso“ išsaugotojais priėmė asmeniškai. Į asmeniškumus – tai turbūt blogiausia, kur gali žengti viešojo sektoriaus atstovai. Tuomet prarandamas santykis su realybe, susikoncentruojama į konfliktą, bet ne į konstruktyvų darbą žmonių labui ir kas svarbiausia – prarandamas santykis su visuomene, kuri delegavo savo išrinktuosius. Šioje vietoje stipriai išsikreipia demokratija ir netrukus ji numiršta. Beje, šį reiškinį „visu gražumu“ galėjome stebėti praėjusioje Seimo kadencijoje.

Argumentų dėstymo šioje istorijoje per akis – jų abi pusės pažėrė tiek, kad jau galima leisti storą knygą. Tik klausant savivaldybės atstovų pasisakymų, visuomet neapsieinama be arogancijos ir išvedžiojimų. Savivaldybė įvairiais būdais menkino „Garso“ reikšmę miestui. Buvo bandoma įteigti, jog „Garsas“ tėra saujelės senyvo amžiaus, nostalgijos apimtų žmonių interesas, tačiau be peticijos su daugiau nei 4 tūkst. parašų, siekį išsaugoti šį kino teatrą išreiškė didelė dalis Lietuvos kino kultūros atstovų, už išsaugojimą pasisakė ir tarptautinės kino teatrų asociacijos „Europa Cinemas“ vadovas bei trisdešimt Europos kino teatrų iš įvairių šalių. Žmonių valia yra ignoruojama ir tai vyksta XXI a., ne kur nors Jekaterinburge ar Minske, o Europos Sąjungos valstybėje.

Yra skaičiuojama, jog vien 2019 m. nekomercinio kino iš Panevėžio ir viso regiono čia atvyko pažiūrėti apie 70 tūkst. žmonių. Bent šiek tiek prisilietę prie kultūrinių procesų kūrimo suvokia, jog viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo Panevėžio savivaldybei, kuri mano, jog kultūrą galima sukurti „iš oro“. Ji teigia, kad Panevėžyje bus daugiau kultūros, bet iš tikrųjų, tai jos bus mažiau ir dar kyla klausimas, kaip „Garso“ vietoje pastatyto SEMC perspektyvas įtakotų antikultūrinė jo prigimtis.

Kovai dėl kino teatro išsaugojimo mobilizavosi ir pats Panevėžys, tačiau miesto gyventojai, išskyrus pagrindinius aktyvistus, imliau reiškėsi, kaip įprasta šiuolaikiniam lietuviškam pilietiškumui – internete. Lietuviai kol kas dar tik nedrąsiais žingsniais mokosi reikšti pilietinę poziciją ir Panevėžio meras su savo ištikimaisiais bendražygiais puikiai naudojasi sunkiai bręstančios demokratijos spragomis bei karantino ribojimais dėl žmonių kiekio susibūrimuose.

Kaip atsaką kino teatro šalininkų peticijai, Panevėžio savivaldybė buvo sukūrusi savo peticiją, kurios siekis – nugriauti „Garsą“. Dar neteko girdėti, kad kuri nors savivaldybė inicijuotų peticiją savo projektui paremti. Kilo įspūdis, jog tam reikalui buvo sukurtas „trolių fabrikas“, kuris internete kaip įmanydamas siekė atsverti triuškinantį svarstyklių rezultatą.

Atėjus lemiamam šio ginčo etapui, Panevėžio savivaldybė per mokamas naujienų agentūras pradėjo skelbti pranešimus, kuriuose giriamas jos pačios projektas. Tam reikalui buvo nusamdyta viešųjų ryšių įmonė „PR Service“ – kad platintų spaudos pranešimus, koks nuostabus bus SEMC. Įdomu tuomet, tai kam tada savivaldybei komunikacijos skyrius?

„Garsas“ ir jo išsaugojimo siekiantys buvo palikti likimo valiai prieš laukinių metodais veikiančią savivaldybę. Aukščiausios šiuos procesus kontroliuojančios valstybės institucijos parodė, jog yra neveiksnios. Kaip ir daugelyje viešojo sektoriaus sričių, taip ir šiuo atveju, politinės valios trūkūmas atveria kelius „buldozeriams“ griauti demokratiją ir kultūrą. Netrukus paaiškės, ar naujasis Kultūros ministerijos kabinetas atras valios ir pajėgumų suvaldyti tai, kas vyksta Panevėžyje.

Nors Valstybinė paveldo komisija yra išreiškusi palaikymą „Garso“ įtraukimui į saugomų objektų sąrašą, dėl kompetencijų stokos nuolat paveldo sergėtojų kritikuojamas Kultūros paveldo departamentas šioje istorijoje demonstruoja savo neveiksnumą. Akivaizdu, jog šiuo metu Lietuvoje nėra suformuotos tiksliai veikiančios kultūrinio paveldo politikos. To įrodymas – vienas po kito griaunami istoriniai, kultūrinę reikšmę turintys pastatai, o po to tik stebimasi ir skėsčiojama rankomis.

VIDEO: Panevėžyje griaunamas kino teatras „Garsas“

VIDEO: Lietuvos kino bendruomenės kreipimąsis