Baroko ir klasicizmo bruožų turinti Pasvalio rajono Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, statyta 1794–1803 m., o vėliau daugybę kartu lopyta, vėl kaip nauja. Iš Daujėnų parapijos kilusio mokslininko ir verslininko vilniečio dr. Prano Kiznio iniciatyva ir rūpesčiu per kelerius metus naujam gyvenimui prikelta šventovė atjaunėjo, išgražėjo ir toliau džiugina tikinčiuosius.

[su_quote cite=”Dr. P. Kiznis”]Norisi, kad gimtosios parapijos bažnyčia tarnautų ilgai ir pasitarnautų dvasiniam tautos atsinaujinimui“.[/su_quote]

Tarsi molio dubenyje

12 km atstumu nuo Pasvalio pietryčių pusėje esantis Daujėnų miestelis, kur kepama kulinariniu paveldu pripažinta naminė duona, 100 m atstumu nuo bažnyčios yra garsioji Šventabala, o šventoriuje auga unikali valstybės saugoma Daujėnų liepa, išaugino daug iškilių žmonių. Technologijos mokslų daktaras P. Kiznis, kuriam suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas, – vienas jų.

„Nors Daujėnų bažnyčia stovi ant kalvos, ji buvo tikrai prastos būklės – atrodė, kad kitados iš degtų šio krašto molio plytų pastatyta šventovė ilgus metus būtų skalaujama vandens. Girdėjau, kad jai netgi buvo kilusi grėsmė susmegti. Gimtasis kraštas man labai brangus, todėl negalėjau leisti, kad ši bažnyčia tiesiog nyktų“, – prisipažino mokslų daktaras.

Ir išties – prieš rekonstrukcijos darbus Daujėnų bažnyčia atrodė apgailėtinai – apšiurusi, aptrupėjusi, nuo drėgmės šlapiomis sienomis. Tik stogas prieš kurį laiką buvo atnaujintas.

Ši bažnyčia, pastatyta derlingoje ir labai molingoje Pasvalio krašto žemėje, stovėjo tarytum dideliame molio dubenyje. Pastato sienos ir iš lauko, ir viduje nuolat drėko ir pelijo.

Panaudojus modernias technologijas ir nepigias technikos priemones, pirmiausia teko izoliuoti pamatus ir įrengti drenažą vandeniui nubėgti, tik vėliau vyko kiti remonto darbai.

Vertingų patarimų nestokojo šios šventovės remonto darbus prižiūrėjęs technikos mokslų daktaras, profesorius Česlovas Ignatavičius.

Pirmais bažnyčios atnaujinimo metais šviesiomis spalvomis nušvito maldos namų fasadas, o antraisiais gerųjų permainų sulaukė ir vidus.

Skambutis Daujėnų seniūnui

Mintis rekonstruoti miestelio bažnyčią kilo po neeilinio žymaus žinomo kraštiečio apsilankymo Daujėnuose. Tąkart verslininko iniciatyva ant bažnyčios sienos buvo iškilmingai atidengta pirmoji Lietuvoje memorialinė lenta, skirta 1919–1920 m. Daujėnų valsčiaus nepriklausomybės kovų savanorių atminimui įamžinti.

Tai buvo vienas pirmųjų renginių Pasvalio krašte ir Lietuvoje, pasitinkant mūsų valstybės šimtmetį.

Pasak tuomečio Daujėnų seniūno Vlado Vitkausko, apie akis badžiusį kontrastą – puošnią lentą su auksu tviskančiais elementais ir apsilaupusias trupančias maldos namų sienas – tuomet pirmasis prie kavos puodelio prakalbo pats dr. P. Kiznis.

Seniūnui paskambinęs verslininkas pranešė: „Mūsų aptarta idėja, rodos, taps kūnu, nes nutariau finansuoti ir po truputį pradėti bažnyčios išorės remonto darbus.“

Netrukus iš Vilniaus į Daujėnus atvyko būrelis žinomų statybos ekspertų. Kultūros paveldo atstovės siūlė, kaip atgaivinti autentišką bažnyčios fasadą. Kiti specialistai sprendė dilemą, ką daryti su apšiurusiu pastato mūru ir drėgmei laidžiais pamatais.

Iš didesnių ir mažesnių akmenų kalkiniu skiediniu sulipdytus pamatus nuspręsta sandarinti, kad drėgmė mūro „kapiliarais“ nebekiltų į viršų ir neniokotų sienų. Priešingu atveju jokie kiti bažnyčios remonto darbai būtų buvę tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

Pirmasis remonto etapas

Netrukus prasidėjo daugiausia lėšų pareikalavęs Daujėnų bažnyčios remonto darbų procesas. Pamatai buvo visiškai atkasti, iš šventoriaus išvežti kalnai žemių. Aplinkui bažnyčią šalia pamatų statybininkai paklojo drenažo vamzdį, kurį nutiesė į kanalizacijos šulinį, iškastą už šventoriaus.

Dalis vandens nubėgs, bet drėgmės vis tiek liks. Ką daryti? Tuomet buvo sumanyta imtis sudėtingos ir brangios vokiškos technologijos mūro sienoms impregnuoti. Virš žemės paviršiaus esančiame plytų cokolyje aplink bažnyčią buvo išgręžta tūkstančiai daugiau nei pusmetrio gylio skylių, kurių išdėstymas priminė diagramą.

Paskui modernia įranga aukštu spaudimu skylės buvo užpildytos specialiomis putomis. Plėsdamosi jos užsandarino visus mūro „kapiliarus“, kuriais kildavo drėgmė. Pastarajai visiškai sustabdyti nestabilūs pamatus apibetonuoti ir įrengta vertikali hidroizoliacija.

Likusi erdvė užpilta skalda paviršiaus vandeniui laisvai nutekėti į drenažo sistemą.

Šie darbai užtruko beveik visą vasarą. Vėliau buvo pašalintas išorės sienų tinkas iki langų apačios, o atsivėrusios plytos impregnuotos ir naujai nutinkuotos sanuojančiu tinku.

Specialistų parinktais dažais buvo perdažytas bažnyčios fasadas ir tuo išorės remonto darbai baigti. Tiesa, teko iš naujo atlikti tiek antžeminių, tiek įvairių fasado elementų skardinimą. Skardos profilių gamyba ir montavimas pareikalavo labai daug laiko ir išteklių.

Pirmajame remonto darbų etape taip pat įrengta aktyvinė žaibosaugos sistema.

Gimė naujas projektas

Įkūnyta puiki idėja visada skatina atsirasti kitą gerą mintį. Netrukus pradėta svarstyti galimybė atlikti ir bažnyčios vidaus remontą.

Mecenatui netiko, kad iš išorės šventovė graži, o viduje baisu – trupantys dažai byra žmonėms ant galvų, tad nutarė imtis antrojo rekonstrukcijos etapo. Juolab kad darbams jau atsirado prasmė – per gerą pusmetį sienos pasausėjo, viduje akivaizdžiai jautėsi pamatų sutvarkymo efektas.

Pasak tuomečio Daujėnų seniūno, bažnyčia buvo visiškai apversta aukštyn kojomis – inventorius išneštas, atidengtos sienos, pradėtas šalinti netinkamas tinkas. Net unikalios šventovės medinės durys buvo išgabentos į Vilnių ir profesionaliai restauruotos. Nelikus durų, žiojėjusi didelė anga užsandarinta skydais – paliktas tik įėjimas pro mažąsias šonines bažnyčios duris. Saugumo dėlei įrengus stebėjimo kameras ir signalizaciją, visiems tapo ramiau – ilgapirščiai į vidų nepateks.

Bažnyčios vidaus rekonstrukcijos darbus atliko sostinėje įsikūrusios statybų bendrovės darbininkai, jau turintys šio subtilaus darbo patirties.

Prieš maždaug 3–4 dešimtmečius prikalti gipso lipdiniai lubų skliautuose ir ant kai kurių sienų buvo pašalinti dar prieš rekonstrukciją. Net ir šiandien su šiurpu tikintieji prisimena, kaip surūdijus vinims gipso gabalai krisdavo žemyn.

Išsaugotos unikalios freskos

Iš pradžių manyta, kad vidaus sienas pakaks tik perdažyti, tačiau netrukus paaiškėjo, jog laukia rimtesni iššūkiai – prireiks kone kapitalinio remonto.

Kai statybininkai ėmė skusti seno tinko sluoksnius, pamatė didelius sienų įtrūkius. Teko juos šalinti, tvirtinti mūrą, impregnuoti plytas ir tinkuoti sienas iš naujo. Čia daug padėjo nuolatinės architektų restauratorių konsultacijos.

Nuskutus keliasluoksnį tinką, atsivėrė senosios freskos, kurios liudijo apie buvusią nuostabią sienų ornamentiką. Architektų ir restauratorių patarimu, šie unikalūs kūriniai rūpestingai išsaugoti.

Kasdien triūsę darbininkai stengėsi sienas dažyti itin atsakingai, kad nepažeistų senųjų freskų fragmentų, ypač jų kontūrų. Freskos buvo konservuojamos, siekiant išsaugoti jų autentiškumą. Šiuos darbus nuolat kontroliavo ekspertai.

Aukščiausios kategorijos architektė-restauratorė Audronė Kaušinienė, turinti ilgametės darbo su itin trapiomis kultūros paveldo vertybėmis patirties, parengė bažnyčios vidaus atnaujinimo projektą.

Čia ne kartą lankėsi bažnyčios remonto darbų idėjos rėmėjas vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kilęs iš gretimo Trajoniškių kaimo. Jo dėka iš mirties taško buvo išjudinti įvairūs formalumai, ne kartą strigę biurokratų kabinetuose. Įvairių patarimų sulaukta ir iš Panevėžio vyskupo Jo Ekscelencijos Lino Vodopjanovo.

Dalis praeities dvasios

Bažnyčios viduje nuolat ūžė karštą orą pūtę šildytuvai, kad dažais padengtos sienos išdžiūtų kuo greičiau ir laikytųsi kuo ilgiau.

Nuo lubų atšokusius niūrius dažus pakeitė balta spalva – to panoro ir papildomą finansavimą skyrė bažnyčios bendruomenė. Baigus dažymo darbus, bažnyčios sienos suspindo šviesiomis spalvomis – balta, dramblio kaulo, gelsva. Pasirinkti atspalviai išryškino piliastrus, kitus architektūros elementus.

Remontininkai, nesistengę maldos namų vidaus nugludinti tarsi veidrodžio, paliko dalelę ir prieš kelis šimtmečius čia dirbusių statytojų dvasios.

Nuo pamatų iki lubų restauruotoje bažnyčioje iš dalies buvo atnaujinta presbiterija, pagrindinis ir šoniniai altoriai, nors pirminiame projekte tai nebuvo numatyta.

Didžiojo altoriaus in corpore restauravimas nebuvo planuotas, o bažnyčios atnaujinimo rėmėjas kol kas to nėra numatęs.

Buvęs Daujėnų seniūnas prisiminė frezavęs kai kuriuos susidėvėjusius altorių ir durų apvadus, gaminęs karnizus, iš medžio tekinęs dalį altoriaus puošybos elementų. Bažnyčioje įrengti kondicionieriai.

Antrajame remonto darbų etape buvo įrengta moderni vidaus ir išorės įgarsinimo sistema.

Popiežiaus padėka

Baigus pirmąjį remonto darbų etapą buvo surengtos iškilmingos šv. Mišios, kurių metu dr. P. Kizniui už Daujėnų bažnyčios prisikėlimo finansavimą įteikta paties popiežiaus Pranciškaus padėka drauge su apaštaliniu palaiminimu.

Šį apdovanojimą perdavė Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas, apie darbų eigą ir pabaigtuves informavęs Apaštalų Sostą.

Vėliau, po antrojo statybų etapo, kai tikinčiuosius sukvietė naujumu tviskanti Daujėnų bažnyčia, remonto darbų iniciatorius ir rėmėjas buvo įvertintas Aukščiausiuoju Vatikano apdovanojimu „Už tarnystę bažnyčiai ir popiežiui“.Iškilmingoje atsinaujinusių Maldos namų atidarymo ceremonijoje dalyvavo Panevėžio vyskupai, Pasvalio rajono vadovai, tikinčiųjų bendruomenė ir dėkojo mecenatui, kuris džiaugėsi jam parodytu dėmesiu ir pasidalijo prisiminimais.

Daujėnų parapijoje gimęs mokslininkas ir verslininkas teigė čia gyvenęs iki 5 metų, vėliau kartu su tėvais Sibire ragavęs sprangios tremtinio duonos ir į Lietuvą pargrįžęs tik po 8 metų.

„Šią savo auką skiriu Daujėnų bažnyčiai, žmonėms ir Daujėnų ateičiai. Bažnyčia yra vieta, kuri pasitinka gimusįjį ir išlydi mirusįį, žmogų lydi per visą jo gyvenimą ir džiaugsmuose, ir negandose. Norisi, kad gimtosios parapijos bažnyčia tarnautų ilgai ir pasitarnautų dvasiniam tautos atsinaujinimui“, – išsakė savo širdingą norą geradaris.

Daujėniečiai iki šiol taria nuoširdų „ačiū“ už atnaujintą bažnyčią, kuri be šio kilnaus žmogaus iniciatyvos bei solidaus indėlio ir toliau būtų „kvėpavusi“ drėgme ir šalčiu žiemą. Beliktų tik už šią ypatingą dovaną padėkoti ant fasado pritvirtinus atminimo lentelę su mecenato vardu. Deja, kai kurie Romos Katalikų Bažnyčios hierarchai šiai minčiai nepritaria.

 RĖMĖJO TURINYS