Modernizuojant kvartalą sprendimus tenka derinti su kelių ar keliolikos namų gyventojais. Jonavoje procesą valdęs architektas, paaiškino Jonavos rajono meras, nesivadovavo principu, kad laimi tas, kuris garsiausiai rėkia. Pavyzdžiui, sprendžiant dėl daugiabučių namų fasadų spalvos, savivaldybės specialistas bendrijoms pasiūlydavo galimus fasadų spalvų variantus, o gyventojai išsirinkdavo priimtiniausią. Balkonus, anot pašnekovo, irgi stengtasi suvienodinti, nors teko išklausyti pačių įvairiausių įnorių: vieni pageidavo įstiklinto balkono, kiti – platesnio ir pan.
„Stengėmės, kad nebūtų namų išsišokėlių. Žinoma, nenorime būti pilkas miestas, kuriame butų pristatyta vienodų „chruščiovkių“. Tiesiog norime, kad fasadų spalvos derėtų. Juk svarbu, kad žmogus nepasiklystų eidamas namo“, – juokavo M. Sinkevičius.
Dėmesys vienam seniausių rajonų
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė siūlo pripažinti, kad šiuo metu daugiabučių namų aplinkos tvarkymas paliktas nuošalyje. Nors minčių eiti kvartalinės renovacijos keliu būta ir Vilniuje. Tam buvo pasirinktas vienas seniausių sostinėje Žirmūnų gyvenamasis rajonas. Dar 2006-aisiais renovuotas stambiaplokštis gyvenamasis namas (Žirmūnų g. 3) ir sutvarkyta jo aplinka.
Šiuo metu Žirmūnuose pradedamas įgyvendinti Europos regioninės plėtros fondo finansuojamas projektas „Re-Block“. Jo esmė – bendruomenės įtraukimas ieškant kompleksinio daugiabučių atnaujinimo sprendinių.
Dažniausiai šio mikrorajono gyventojų minimos problemos – viešųjų erdvių ir automobilių stovėjimo aikštelių trūkumas. „Mūsų – miesto planuotojų – interesas, kad mikrorajonuose esantys pastatai atrodytų vieningai ir nenukryptų nuo pirminio planavimo. Specialistai, siekdami išsaugoti bendrą estetinį miesto vaizdą, netgi parengė tipinių daugiabučių renovacijos projektų“, – paaiškino R. Matonienė.
Pasigenda gyventojų iniciatyvos
Sovietmečiu dvidešimčiai butų buvo skiriamos dvi automobilių stovėjimo vietos. Akivaizdu, tai nebeatitinka šiuolaikinio gyvenimo realybės. Tad automobiliai okupuoja ir kiemus, ir vaikų žaidimų aikšteles. Kai kurios bendrijos sprendimų ieško pačios: suformuoja sklypą, jį apsitveria ir tvarkosi. Ar toks kelias tinkamiausias daugiabučiams? „Vieno namo bendrija per maža, kad spręstų globalias problemas. Reikėtų, kad susivienytų kelios bendrijos: viename kieme būtų galima įrengti bendruomenės poreikius atitinkančią vaikų žaidimų aikštelę, o kitas erdves skirti automobiliams ar želdynams“, – siūlė R. Matonienė.
Parengus daugiabučių rajonų schemas, kuriose jų teritorijos suskirstytos galimais sklypais, bendrijos jau gali suformuoti sklypus ir tapti teisėtais aplink pastatus esančios žemės šeimininkais. Tuomet galimybė pirmuosiuose daugiabučių aukštuose įrengti nedidelius kiemelius taptų ne tik teorinė.
Neseniai vykusiame savivaldybės atstovų susitikime su Balsių bendruomene diskutuota apie jaunųjų architektų įtraukimą į daugiabučių renovacijos procesą. Jie galėtų tapti tarpininkais tarp savivaldybės atstovų ir gyventojų.
„Mes negalime koncentruotis į vieną miesto teritoriją. Tačiau jei gyventojai ateitų į savivaldybę konkrečias idėjas išdėstę ant popieriaus, diskutuoti ir rasti palankiausią sprendimą būtų daug paprasčiau“, – pabrėžė Vilniaus miesto savivaldybės atstovė.
Ne daugiabučių namų fasadai, įsitikinusi R. Matonienė, o viešosios erdvės – šiandien aktualesnė problema. Minėtame Žirmūnų kvartale taip pat gausu apleistų želdynų: „Nėra jokios sistemos, želdynai nehierarchizuoti, trūksta susibūrimo vietų. Tuomet iškyla saugumo, socialinių ryšių, bendravimo problemų. Jei dėmesio būtų skiriama ne tik fasadams aprengti, bet ir aplinkai sutvarkyti, senieji daugiabučių kvartalai įgytų kitą vertę.“
