Daugiabučių kvartalai, jų kiemai gali būti jaukūs, kviečiantys juose būti, daugiau laiko praleisti lauke ar net pakelti nuotaiką. Tačiau viskas priklauso ne nuo taisyklingai sudėtų trinkelių, o nuo apželdinimo. Kuo geras želdinimas skiriasi nuo blogo? Kokią įtaką mums daro kvartalo žaluma? Apie tai pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė.

R. Baniulienė daugiabučių želdinimą skirsto į dvi kategorijas: senieji daugiabučiai ir daugiabučiai, statyti jau po nepriklausomybės atgavimo. 

„Senieji daugiabučiai mena mieste buvusias želdinimo tradicijas, kai būdavo kompleksiškai rengiami apželdinimo projektai, išsaugomi brandūs medžiai. Ryškiausias to pavyzdys – Lazdynų rajonas, jo gausų rūšių želdinių projektą parengė dendrologė, želdynų projektuotoja Valentina Šimukonytė (1932–2015) ir jos vadovaujama Miestų statybos projektavimo instituto Želdynų projektavimo grupė“, – pasakoja ekspertė. 

R. Baniulienė atkreipia dėmesį į šalia pastatytų daugiabučių išlikusius ir iki šiol rajoną garsinančius šimtamečius ąžuolus. Tarp jų yra ir vadinamasis Čekanausko ąžuolas  – šį medį išsaugojo rajono architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, kuomet į jį kreipėsi darbininkas, norėjęs ąžuolą nupjauti, kad būtų paprasčiau pakloti pėsčiųjų taką. 

„Mums yra ko iš to meto praktikos pasimokyti. Tačiau stebime ir tai, kad ano meto daugiabučių kiemai iki šiol ir liko be aiškios kiemas ir miestas ribos, be aiškaus šeimininko. Kiemai visų ir kartu niekieno. Tą mieste palaipsniui bandome keisti – daugiabučio kiemo šeimininkas yra ten gyvenančių žmonių bendruomenė, kuri kieme gali jaustis saugiai ir patogiai, vystyti jai svarbias veiklas, pavyzdžiui, auginti daržoves“, – sako ji. 

R. Baniulienės teigimu, dabartinių daugiabučių tendencijų yra labai įvairių. Nuo labai gerų: jaukios, želdynų gausios erdvės kiemo gyventojų laisvalaikiui, susibūrimams, žaidimams ar sportui. Iki labai blogų: plynos vejos lopinėliai, kur vietos liko, ant požeminės automobilių stovėjimo aikštelės perdangos, kiaurai perpučiama erdvė tarp pastatų ir nė vieno medžio.

„Pastarasis blogas pavyzdys taikytinas seniau statytiems daugiabučiams ir jau liko praeityje. Dabar projektuojant, bent jau Vilniuje, keliame aukštus erdvių suplanavimo kokybinius parametrus vystytojams siekdami užtikrinti gyvybingo, žalio ir jaukaus miesto gyvenimą daugiabučių  gyventojams, formuoti žalių erdvių tinklą ir plėsti miesto žaliąją infrastruktūrą“, – tvirtina ji. 

R. Baniulienė teigiamai vertina kieme įvairiarūšės žalumos ir augalų, kurie formuoja ir užpildo erdvę tarp pastatų, gausą – tada ten jauku būti, įdomu stebėti sezoninius gamtos pokyčius, kiemo želdynas kuria ekosistemą. Gerai, kai kiemo želdynas jungiasi su želdiniais gatvėje, o šie – su miesto parkais ir miškais, formuojama žalioji miesto infrastruktūra.

„Blogai, kai siekiama priklausomųjų želdynų procentą daugiabučio kieme išpildyti vadovaujantis tik minimaliais reikalavimais, apsiribojant tik veja ir keliomis kalnapušėmis. Taip neturėtų būti. Vystomų daugiabučių verslo plane turi būti atsakingai suplanuotas biudžetas kokybiškam kiemo želdynui įrengti ir schema, kaip tas želdynas bus administruojamas ir prižiūrimas. Be anksčiau išvardytų teigiamų aspektų kokybiškas ir pilnavertis želdynas leidžia mums jaustis laimingesniais gyvenant mieste“, – tikina pašnekovė. 

Kokius augalus reikėtų rinktis daugiabučių želdinimui? Ekspertės teigimu, nėra blogų ar negražių augalų, tik netinkamas jų parinkimas ar sukomponavimas. 

„Daugiabučio kieme reikėtų vengti labai nuodingų, stipriai alergizuojančių augalų – tokių, kurie kelia mums nesuvokiamą pavojų. Visa kita – susitarimo reikalas“, – pabrėžia ji.

R. Baniulienė rekomenduoja rinktis augalus, kurie tinka konkrečios situacijos aplinkos sąlygoms, formuoja kokybišką aplinkos erdvinę struktūrą (kieme privalo būti tinkamo dydžio medžių, krūmų bei gyvatvorių) ir bus sėkmingai prižiūrimi būsimo kiemo administratoriaus.

„Kvartalus želdinti reikia įvairiarūšiais augalais ir gausiai, nes mieste svarbu biologinės įvairovės palaikymas. Reikia modeliuoti lietaus vandens sulaikymo ir sugėrimo erdves, jas įkomponuojant į vaikų žaidimų zonas. Augalai ten gyvenantiems turi teikti komfortą ir džiuginti akį. Kieme vietą rasti turėtų ir miesto paukščiai, bitės, kiti gyvūnai.

Tokį želdinimo būdą kraštovaizdžio architektūros teorija vadina gamtiniu, natūralistiniu. Jis turi savo estetiką, nors kažkam atrodo netvarkingas. Toks želdinimo būdas atlieka daug funkcijų ir dabartiniams miestams su besikeičiančiu klimatu yra gyvybiškai svarbus. Grožis visada yra stebėtojo akyje – kuo daugiau suprantame, kodėl pasirinkti vieni ar kiti sprendimai formuojant aplinką, tuo jie mums darosi labiau priimtini ir estetiniu požiūriu“, – apibendrina R. Baniulienė.