Miegamuosiuose Vilniaus rajonuose, kuriuos taip kasdieniškai vadinamame, gyvena didžioji dalis sostinės gyventojų. Suprojektuoti pagal modernistinio planavimo principus, vyravusius XX a. antroje pusėje, šie rajonai per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų išgyveno eilę virsmų.
Pamažu nusidėvėjo infrastruktūra, suskilo šaligatvio plytelės ir paseno fasadai, tačiau užaugo medžiai ir vaikai. Sukurti kaip prisukami žaislai – vientisai suprojektuoti ir įgyvendinti, rajonai galėjo atitinkamai veikti, kai buvo centralizuotai prižiūrimi ir tvarkomi. Pasikeitus atsakomybei už rajonų priežiūrą, erdvės pabiro. Tapo nebeaišku, kam priklauso viešosios erdvės ir kas už jas atsakingi. Erdvė ėmė paklusti kitokiai logikai. Automobiliai užstatė žaidimų aikšteles, o pirmuose aukštuose atsivėrė odontologijos kabinetai ir kirpyklos. Šiandien kismai vysta toliau, savivaldybei imantis tvarkyti viešąją infrastruktūrą. Šiame kintančiame kontekste modernieji rajonai patenka į šiuolaikinių idėjų tinklą, kuriame akcentuojama viešosios erdvės bei bendruomenių dalyvavimo, bendruomeninių ryšių svarba. Pradedame suprasti, kad patrauklios viešosios erdvės yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis: galimybė ilsėtis, pasivaikščioti, sutikti kaimynus, pasikalbėti, žaisti vaikams ir megzti pokalbius jų tėvams ar seneliams.
Modernistinis miestų planavimas, ypač gyvenamųjų rajonų (apie tai liudija gyvenamųjų rajonų atsietų nuo miesto gyvenimo idėja) kuriamas orientuotai į privačius gyvenimus (ir tam tikrą bendruomeniškumą, kolektyviškumą). Viešajam miesto gyvenimui vietos nenumatoma, arba jis formuojamas kaip apibrėžta funkcija (apsipirkti, eiti į mokyklą, dirbti, gal sportuoti?) specifiškai tam skirtose erdvėse. Iš čia ir mūsų įprastas pavadinimas – miegamieji. Išvyksti veikti, grįžti tik miegoti. Šiandien apie miestą mąstome kitaip. Viešosios erdvės, tamprus ir tankus miesto gyvenimas vėl matomas kaip vertybė. Tad viešųjų erdvių kūrimas, atnaujinimas miegamuosiuose rajonuose – tai prasminga pastanga įnešti miesto gyvenimo ir kartu gerinti gyvenimo kokybę juose.
Kaip vieną tokio atnaujinimo pavyzdžių nutarėme išanalizuoti skverą Justiniškėse. Bendro Lenkijos instituto ir Vilniaus Justiniškių seniūnijos įgyvendinamo viešųjų erdvių gerinimo projekto metu 2017 m. atnaujinti du skverai. Skveruose šalia M. Biržiškos gimnazijos tarp Taikos g. 77 ir 69 ir tarp Taikos g. 60 ir 74 NO studijos iš Vroclavo architektai Magdalena Szwajcowska ir Michałas Majewskis neveikiančiame fontane bei ant seno betoninio amfiteatro sukūrė architektūrines instaliacijas. Šiandien instaliacijų ant amfiteatro nebėra, tad apžvelgsime skverą su neveikiančiu fontanu, kartu pažvelgdami ne vien į naująją instaliaciją, bet į skverą kaip visumą: kaip skveras veikia urbanistinėje struktūroje, koks socialinis gyvenimas jame vyksta, kaip jo planas, įrengimas ir naujai sukurtas architektūrinis akcentas ant seno fontano kuria prielaidas skvero naudojimui, ką galima pasakyti apie skvero architektūrinę estetiką.
Justiniškės – vienas iš paskutinių sovietmečiu suplanuotų ir pastatytų gyvenamųjų rajonų. Iš ankstesniuose rajonuose statytų serijų stambiaplokščių gyvenamųjų daugiabučių namų sukomplektuotame rajone buvo formuojami pusiau uždari stambiaplokščių namų masyvai, skirstantys rajono erdvę į pusiau uždarus kiemus ir viešąsias erdves. Pagal ankstesniuose Vilniaus rajonuose (Lazdynuose, Žirmūnuose, Karoliniškėse) pasiteisinusią schemą[i], čia visuomeniniai objektai dėstomi, formuojant rajonų centrus lengvai pėsčiomis pasiekiamu atstumu. Visuomeninius centrus („buitinio aptarnavimo“ kompleksus, mokyklas, darželius ir kt.) ir gyvenamąją funkciją talpinančius masyvus jungia pėsčiųjų promenados, kuriose buvo numatyta rekreacinės (kartais ir kitos, pvz., reprezentacinė) rajono funkcijos. Modernizmo estetikai būdingos vizualiai „neužterštos“, „švarios“ erdvių perspektyvos – betono tūrių kompozicinius masyvus pabrėžia laiptų linijos (kartais į niekur). Tokie principai ypač tiko ir visuotiniame nepritekliuje „dygusiems“ sovietmečio gyvenamiesiems rajonams. Nuosekliai išvystyti viešųjų erdvių infrastruktūros nebuvo siekiama – pagrindinis statybos tikslas buvo aprūpinimas gyvenamuoju būstu ir socialine infrastruktūra, o viešųjų erdvių infrastruktūra (vaikų žaidimo, sporto aikštelės, želdiniai) likdavo „antrame plane“. Statybos darbai vėluodavo, o ir teritorijos tvarkymas baigdavosi plotų padengimu kreivai suklotomis šaligatvio plytelėmis ir fontanu ar skulptūra centre, tą atspindi ir rodo Marijos Drėmaitės tyrimai[ii]. Šiose erdvėse infrastruktūra nebuvo įrengta arba buvo įrengta tik iš dalies. Atrodo, jog ir aptariama viešoji erdvė nebuvo baigta – nebuvo numatyti ir planuotai sodinti želdiniai (dažniausiai patys rajono gyventojai apsodindavo), trūko apšvietimo, lengvai prižiūrimų kietų dangų, ant kurių galėtų žaisti vaikai, suoliukų, pavėsinių ir t. t.
Promenada, kurioje yra aptariamas skveras, jungia Taikos gatvę su mokykla bei darželiu. Tačiau šie monofunkciniai pastatai nesukuria pėsčiųjų srauto visai dienai ir erdvė tampa lyg rajono „apendiksas“. Skverui stinga natūralius judėjimo srautus skatinančios integracijos urbanistinėje rajono struktūroje. Šis stygius yra erdvės naudojimą mažinantis urbanistinis veiksnys. Gerai naudojamos viešosios erdvės paprastai yra gerai integruotose miesto erdvėse – kur suteka judėjimo trajektorijos. Ši erdvė nors tarsi ir greta ar net viduryje judėjimo trajektorijų, tačiau iš tiesų iš jų išimta. Skverą supančių namų įėjimai yra iš kitos namo pusės, todėl natūraliai į skverą neišeinama. Per skverą vienintelis rastas prasmingas ryšys: stotelė ar tolesnis rajonas ir mokykla. Po pamokų skverą pereina mokinių srautas, tačiau jei prisėda – tai tik kelioms minutėms. Šis tranzitas yra trumpalaikis, įvykstantis konkrečiu dienos momentu – prieš pamokas, pasibaigus pamokoms.
Kas būdinga pačiai erdvei?
Iš pirmo žvilgsnio atsiveria palimpsestinis skvero charakteris. Čia sukloti kelių laikotarpių sluoksniai. Pirmas jų – sovietmečio: skveras atskleidžia to meto planavimo principus – tai dalis sovietmečiu suplanuotos pėsčiųjų ašies, einančios per rajoną. Jį matome ir apleistame fontane, ir amfiteatre skvero pabaigoje – dabar jau apirusioje kolektyviniam gyvenimui skirtoje struktūroje. Antras – šiandieninio miesto tvarkymo iniciatyvos: žaidimų aikštelės, suoliukai, treniruokliai, o trečiasis – 2017 m. įrengta architektūrinė instaliacija. Architektai iš NO studio, apklausę Justiniškių gyventojus , pastebėjo, jog teritorijoje trūksta vietos tarpusavio susitikimams bei bendravimui. Ant dubens formos fontano pagrindo buvo sumontuotos plieno lakštų konstrukcijos, horizontalią plokštumą formuojant iš terasinių lentų medinės dangos. Plane primenantys picos gabaliukus, jie lyg kviečia prisėsti, ir susėdus ratu stebėti buvusį fontano centrą. Autoriai teigia, jog elementai tinkami naudoti įvairiose pozicijose: sėdėti, gulėti ar stovėti.
Kaip šie sluoksniai sąveikauja? Ar jie prasmingai susilieja, papildo vienas kitą, ar prieštarauja? Ar objektai įkurdinti šiame skvere kuria prasmingas sinergijas? Ko galėtume pasimokyti iš šio skvero, kuris galėtų būti matomas kaip prasminga pastanga sieti skirtingus laiko ir materialumo sluoksnius, ir atverti erdvės viešajam ir bendruomeniniam gyvenimui „miegamajame“ rajone? Ar architektūrinė instaliacija ant neveikiančio fontano veikia kaip bendruomenės susibūrimo erdvė? Ar ji atgaivina šią erdvę?
Saulėta diena, popietė, skveras tuštokas. Pora moterų su šunimi sėdi ant suolelio, bendrauja, persimeta žodžiu su keliais praeiviais. Vėliau ant suoliuko prisėda merginų pora, pasikalba, išeina. Skveru praeina vienas kitas praeivis. Spėriai, žvelgdamas į telefoną ar nunarinęs galvą. Nesidairo. Vakaras, vaikai žaidžia ant treniruoklių. Du tėčiai kaip iš William‘o H. White‘o filmo „Socialinis mažų miesto erdvių gyvenimas“, sinchroniškai užkėlę kojas ant fontano krašto, šnekučiuojasi. Kita diena. Saulėtas šiltas vidurdienis. Grupelė moterų su vežimėliais prisėdusių ant fontano krašto šnekučiuojasi, žvilgčiodamos į ant treniruoklių besisupančius vaikus. Popietė, visame skvere viena senjorė sėdi ant suoliuko, žvelgia į neveikiantį fontaną. Skvere žmonių negausu, tačiau į jį užklysta įvairūs lankytojai: senjorės ir senjorai, tėvai su vaikais, vienas kitas jaunuolis. Skveras atviras naudotojų įvairovei, tačiau jame pritrūksta juos ilgėliau išlaikančio patrauklumo.
Skvere stinga sinergijos tarp objektų, kurie leistų patogiai jais naudotis. Sinergijos stoka veikia ir naudotojus – nes erdvė pasiūlo mums „ką daryti ir ko nedaryti“, mums apie tai net nesusimąstant. Kiekviena veiklos zona it izoliuota: vaikų žaidimo aikštelė įrengta toli nuo treniruoklių, esančių ties skvero pradžia, kur įrengti nuo gatvės į skverą besileidžiantys laiptai. Ant jų suaugusieji galėtų sportuoti prižiūrėdami vaikus. Tad nėra ryšio tarp aktyviai laiką leidžiančių suaugusiųjų ir vaikų. Žaidimo aikštelė atsieta ir nuo suoliukų. Tad nėra ryšio tarp žaidžiančių vaikų ir jų globėjų, kurie taip pat megztų ryšį tarpusavyje. Nes suaugusiųjų pokalbiai žaidimo aikštelėje ir kitose vietose, kur tokie pokalbiai užsimezga per vaikus – tai svarbi rajono socialinio kapitalo prielaida.
Tačiau netikėtos sinergijos čia taip pat susikuria. Treniruokliai įrengti arti prie apleisto fontano. Jie tampa papildoma žaidimų aikštele vaikams. Ir kaip naujoji žaidimų aikštelė užmezga ryšį su fontanu. Kol vaikai žaidžia ant treniruoklių, mamos ir tėčiai prisėda ant fontano krašto, atremia į jį vaikų paspirtukus, ir bendraudami tarpusavyje stebi vaikus. Fontano kraštas veikia kaip suolelis (galbūt tokia ir buvo fontanų autorių pirminė idėja) suaugusiems stebintiems vaikus žaidžiančius ant treniruoklių. Taip abi šios vietos ima veikti, nors ir neatlieka paskirtosios funkcijos, o „perima“ funkciją tų objektų, kurie skvere yra, tačiau jų išdėstymas yra toms funkcijoms mažiau patogius, kaip pvz., žaidimo aikštelė ir suoliukai, tarp kurių stinga sąsajos. Tai ne sąmoningai erdvės planuotojų pasiūlytas ryšys. Tai patogus ryšys, kurį atranda ir netikėtai panaudoja patys gyventojai. Žinoma, išlieka atviras klausimas: ar suaugusiesiems skirti treniruokliai yra saugi žaidimo aikštelė vaikams?
Suoliukai išdėlioti dideliais atstumais vienas nuo kito ir visa erdvė išsitęsia. Erdvė centruota, žvilgsniai orientuoti į centrinę ašį, ant kurios kaip centrinis objektas yra neveikiantis fontanas. Naujoji fontano funkcija – prisėsti ir bendrauti tarpusavyje. Žmonės, sėdintys šios instaliacijos centre, tarsi skirti ant palei pakraščius stovinčių suoliukų sėdinčiųjų stebėjimo objektu. Tai išties galėtų būti prasmingas ryšys. Kai centre stovi aktyvų veiksmą skatinantis objektas: nuo žaidimų aikštelės iki skulptūros, ant kurios galima karstytis ar važinėti riedlentėmis – galimas toks objektų ryšis. Bet kai centriniu objektu tampa suolelis, ant kurio žmonės tiesiog sėdi ir bendrauja, tai mažiausiai tikėtinas aktyvaus stebėjimo objektas (mažai tikėtina ir tai, kad žmonės norėtų sėdėti centre ir bendrauti, kad taptų reginiu).
Fontano virsmas suoliuku kelia platesnius klausimus apie fontanų nykimą mieste ir transformaciją į gėlių klombas ar kitus objektus. Ar apskritai tokie kismai Vilniaus mieste yra sveikintini – kai išlieka centrinė vieta, bet pakeista paskirtis. Nuo reginio, žvilgsnio objekto, prie sėdinčiųjų, prie intymaus pokalbio. O gal tai vieta debatams? Žmonės linkę sėdėti kraštuose. Juos traukia ribos. Stebėjimo metu nebuvo pastebėta, jog žmonės sėdėtų jame ir bendrautų. Tačiau jis veikia kaip vaikų žaidimo erdvė ir traukia vaikų dėmesį. Praeidami vaikai pribėgdavo iš tolo ir bėgdavo ratu. Šokinėdavo ant medinės dalies. Tad tai patraukli erdvė rizikingam vaikų žaidimui. Iš instaliacijoje likusių pėdsakų matyti, kad visgi tai tampa pasisėdėjimo erdve, tačiau erdvė nagrinėta dienomis, o pasisėdėjimai galbūt vyksta vėlesniu paros metu. Vyno kamščiai, sudaužyti stiklai, saulėgrąžų lukštai, susirašinėjimai ant paviršių ir sausainių pakuotės sufleruoja, kad vieta naudojama susibūrimams.
Ar šis papildomas sluoksnis sąveikauja su kitais? Socialiai – tai minimali sąveika ir ne tokia, kokia planuota.
Fontanas Justiniškių išplanavimo projekto autorių erdvėje buvo numatytas, kaip monumentalus erdvės kompoziciją baigiantis objektas. Teraco „dubuo“ kartu su skulptūrine kompozicija centre puikiai įkūnijo modernizmo estetiką. NO studio suprojektuota instaliacijai naudojamos medžiagos bei konstrukcija kuria laikinumo įspūdį – medžio lentos greitai susidėvi (vieno apsilankymo metu aptikome juose skyles, kito – lentos jau buvo pakeistos, bet siauresnėmis nei originalios, tad objekto estetika kiek subyrėjo), plieno lakštai jau dabar (praėjus dviem metams) prašosi remonto.
Autentiškus, anksčiau numatytus laikmečio ženklus derėtų apjungti, sulieti su naująja rekreacine infrastruktūra, taip išlaikant vieningą estetiką. Teraco estetika atgyja ir vėl aktuali šiuolaikiniuose projektuose – galbūt šis objektas atsiskleistų jį tiesiog nuvalius?
Užtenka pereiti gatvę į kitą – Sigito Gedos skverą, ir ten viskas veikia geriau: tarp suoliukų nedideli atstumai ir jų daug, intymus mastelis, kur gali apžvelgti akimis visus sėdinčius. Centre yra fontanas (taip, neįdomus, standartinis – tačiau tai yra vanduo, kuris kuria judesį, vėsą, jį galima liesti), ratu susėdę žmonės žvelgia į jį. Prisėsti žmonės renkasi kraštus, jie teikia saugumo, jaukumo, užnugarį, ir žvelgia į centrą. Ratas ir centras jame, kuriame kažkas vyksta yra gana natūralus žmonių būrimosi būdas. Vaikų žaidimo aikštelėje čia daugiau vaikų. Greta ant suoliukų šnekučiuojasi ir supa vežimėlius jų tėvai. Tolyn link amfiteatro besitęsiančioje promenadoje suoliukai išdėstyti salelėmis, apsupti žalumos. Architektūros estetikos čia nerasite, bet struktūriškai erdvėje išdėstyti objektai kuria palankią erdvę žmonių buvimui, veiklai, tarpusavio sąveikai, net kontempliacijai. Ryšį su skverą rėminančiais namais kuria į jį išeinančios laiptinės. Esama net įstaigų: kai kuriuose pirmo aukšto butuose siūlomos paslaugos, o tai dar labiau jungia skverą su aplinka. Per skverą galima keliauti tolyn į rajoną.
Visgi skvere sugulusiems laiko sluoksniams stinga jautrių sąsajų. Sovietinis sluoksnis išlieka sutrupėjęs ir toliau yrantis – kaip nykstantis amfiteatras, suplanuota, bet suirusi kolektyvumo vieta. Kritiškai nepermąstoma ir nereinterpretuojama. Šiuolaikiniai patobulinimai „geriau negu nieko“, tačiau jų standartinis charakteris – be tapatumo ženklų, architektūrinės inovacijos, dėmesio estetikai ir paviršutiniška dėstomi, netinkami erdviniai ryšiai pagerina erdvę tik šiek tiek, neišnaudojant potencialo. Ir galiausiai instaliacija ant fontano nors suteikia erdvei jaukumo akcento, tačiau nėra pajėgi re-aktyvuoti subyrėjusios skvero struktūros.
Rekonstruojant miegamųjų rajonų viešąsias erdves, reikėtų pažvelgti į platesnį kontekstą – spręsti ne „tvarkant“ pavienius objektus, bet į viešųjų erdvių tinklą rajone žvelgti kaip į sistemą. Visų pirma, konkrečioms erdvėms priskiriant funkciją, tinkančią įvairaus amžiaus erdvės naudotojams ir siekti jų tarpusavio sąveikavimo. Antra, siekti nedubliuoti funkcijų kiekviename skvere. Trečia, bendrauti ir stebėti erdvės naudotojus – ko jiems iš tikrųjų reikia, kaip jie čia įpratę gyventi? Dažnu atveju funkcija ir vėl atgimstanti estetika yra apgalvota bei užkoduota gyvenamojo rajono autorių. Atnaujinant reikėtų siekti veiksmų nuoseklumo ir sprendinių tvarumo. Dažnu atveju tereikia išspręsti želdinių ir nusidėvėjusių paviršių klausimus, papildyti apšvietimu, – ir erdvė iš naujo atgims naudotojams.
Straipsnį parengė soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska ir architektas Markas Grinevičius.
Straipsnis apie skverą šalia M. Biržiškos gimnazijos Justiniškėse, Vilniuje, parengtas Architektūros kokybės vystymo asociacijos iniciatyva kartu su partneriu – žurnalu „Statyba ir architektūra“ (localhost/newsa) įgyvendinant projektą „Straipsnių apie Vilniaus viešąsias erdves ciklas“, kurį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
