Ilgą laiką sąvartynus nuklodavusioms betono atliekoms ne tik užsienio šalyje, bet ir Lietuvoje vis dažniau suteikiama dar viena galimybė: jos pakeičia dolomitą tiesiant kelius arba panaudojamos kaip antrinis užpildas betono gamyboje.
Betoninis kelias Lietuvoje – prastas pavyzdys
Nugriovus Lietuvos kino studijos pastatus, kurių vietoje iškilo daugiabučių kvartalas, betono atliekos panaudotos statant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ir tiesiant kelius. Šis pavyzdys, anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos katedros prof. Gintauto Skripkiūno, vienas pirmųjų, bet toli gražu ne vienintelis mūsų šalyje. Tik dauguma projektų nėra grandioziniai, taigi, plačiau nepristatomi.
Betono atliekos gali būti naudojamos mažesnio stiprumo betono gamyboje. Tik kol kas betono atliekos neklasifikuojamos, jos tiesiog priskiriamos prie atliekų, o tai reiškia, kad gaminant betoną susmulkintų atliekų prie įprastinių užpildų pagal dabartinius standartus galima pridėti iki 15 procentų. Beje, kaip betono užpildas gali būti panaudojamos ir susmulkintos plytos. Didžiausias betono atliekų kiekis, anot VGTU mokslininko, susidaro ardant senas statinių konstrukcijas.
Tiesiamų kelių pagrindui įprastai naudojama dolomitinė skalda, kuri, pašnekovo žodžiais, galėtų labiau pasitarnauti chemijos pramonėje, rišiklių gamybai, o ne nugulti ant kelių. Kol kas šios naudingosios iškasenos potencialas neišnaudojamas, nors ją ateityje tikrai galėtų pakeisti susmulkintos betono atliekos. Toks pagrindas tiktų mažesnio apkrovimo keliams.
Magistralinis kelias Vilnius–Utena – prieš daugiau nei 30 m. nutiesta 72,5 km ilgio betoninė atkarpa. Niekaip nerekonstruojama magistralė, atrodo, visiems laikams atgrasė Lietuvą nuo šios rūšies kelių.
Anot G. Skripkiūno, magistralinio kelio Vilnius–Utena pavyzdys neįkvepiantis. Tiesiant šį kelią naudotos senos technologijos, trūko patirties ir kokybiško betono. Esminė problema jį eksploatuojant – siūlės tarp atskirų plokščių. Anksčiau deformacinės siūlės būdavo įrengiamos gana dažnai (neretai joms naudotos netinkamos medžiagos ir technologijos), šiuo metu gaminamas betonas, kur deformacinės siūlės reikalingos tik kas 30 metrų, o ir jos užtaisomos pažangiomis elastingomis medžiagomis, galinčiomis susitraukti ar išsiplėsti.
Cementinio betono kaina mažesnė nei asfaltbetonio. Maža to, cementbetonio danga lygi, tankinama nevoluojant, klojama su specialiais klotuvais, dėl lygaus paviršiaus galimas didesnis automobilių greitis.
Vokietijoje magistraliniai cementbetonio dangos keliai vertinami dėl atsparumo didelėms apkrovoms ir ilgaamžiškumo. Nors cementbetonis nėra itin atsparus sušalimo ir atšilimo ciklams, naudojant papildomas įmaišas, įmanoma pasiekti ganėtinai didelį atsparumą šalčiui. Toks kelias didesnių remonto darbų išvengia pusšimtį metų ar ilgiau.
Kadangi kelininkai naudoja daug ir įvairios įrangos asfaltbetonio gamybai ir klojimui, cementbetonio keliai Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje ar kitose šalyse, nepopuliarūs, nors puikiausiai tiktų miestuose, autobusų stotelėse, greitėjimo atkarpose.
Kalbėdamas apie užsienio šalis, G. Skripkiūnas išskyrė Vokietiją – čia smulkinamos ir pakartotinai panaudojamos kone visos betono atliekos.
Aktualija – ne tik betonas
Gamintojų apsisprendimas pakartotinai naudoti betono atliekas, anot VGTU mokslininko, turėtų būti užfiksuotas dokumentuose: naudojamas betonas privalo turėti sertifikatą, jo savybes tikrina nepriklausomi ekspertai. Sudėtingas reglamentavimas – viena priežasčių, kodėl nauji statybos produktai rinkoje pasirodo palyginti retai.
Nors prieš keliolika ar keliasdešimt metų naudotas mažesnio stiprumo betonas, eksploatacijos laikas, G. Skripkiūno teigimu, jei nėra agresyvių sąlygų, betonui tik į naudą. Tiesa, praėjus dvidešimt ar daugiau metų, betono savybės keičiasi labai nedaug, tačiau per pirmuosius penkerius metus jo stiprumas padidėja kone dvigubai.
Betono savybės Lietuvoje nustatomos tik akredituotų laboratorijų specialistų, o betonas gaminamas, gabenamas, liejamas laikantis Europos standartų (LST EN).
Pašnekovo žodžiais, šiuo metu aktualios ne tik betono, bet ir biokuro deginimo, stiklo atliekos. Pasaulyje kaip betono priedas aktyviai naudojami šlakai, lakieji pelenai – tai pagerina šios natūralios medžiagos savybes. Lietuvoje mokslininkai ieško būdų panaudoti biokuro deginimo pelenus – jie galėtų tarnauti kaip rišiklis ir sumažinti reikalingą cemento kiekį.
Šiuo metu aktyviai diegiami saulės kolektoriai, taigi, netrukus į sąvartynus atkeliaus dar daugiau stiklo atliekų su kenksmingais sunkiaisiais metalais. Mokslininkai tyrinėja, kaip, susmulkinus tokį stiklą, jį būtų galima panaudoti betono užpildui.
„Nepatogi“ stiklo ypatybė – drėgnose sąlygose galima šarminė betono korozija, bet šį trūkumą puikiai išspręstų tokio betono naudojimas patalpų viduje.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 lapkritis.
