Pramoninė ir šiuo metu ne itin patraukli Vilkpėdė ruošiasi renesansui. Buvusi intensyvios pramonės teritorija turi didžiulį potencialą tapti išskirtiniu rajonu, išlaikant jos pirminį identitetą – nebenaudojamus gelžbetoninių konstrukcijų kombinato pastatus pritaikius naujai paskirčiai. Kol Stanislovo Lemo herojaus Stalkerio „zoną“ labiau primenanti teritorija laukia žymių pokyčių, „DO architects“ komanda jau žengė ryžtingą žingsnį, savo biurą iš Vilniaus Senamiesčio perkeldama į šį, kol kas dar vilniečių ir miesto svečių neatrastą rajoną.

Objektas: „DO architects“ biuras

Vieta: Vilkpėdė, Naujoji Riovonių g.

Architektai: „DO architects“ – Andrė Baldišiūtė, Sabina Grincevičiūtė, Gilma Teodora Gylytė, Algimantas Neniškis, Kasparas Žiliukas, Kotryna Urbonaitė, Vytenis Stasiūnas, Olha Pietunova, Ieva Marija Malinauskaitė, Danielė Ąžuolaitė, Solveiga Buoželytė

Konstruktoriai: „NJ Optimal“, „INHUS Engineering“

„DO architects“ biuro plotas: 1100 kv. m

Betono fabriko pastato plotas po konversijos – 2600 kv. m

Statybų metai: 2021–2022

BETONO FABRIKAS

Naujas traukos centras?

Sprendimą įsikurti šioje miesto dalyje studijos architektai priėmė per karantiną, beveik prieš metus. „Kai viskas užsidarė prasidėjus pandemijai, mes daug važinėjome dviračiais po miestą ir, vieną dieną su kolegomis ir šeimomis važiuodami palei geležinkelio bėgius, netyčia užklydome į šią teritoriją ir supratome, kad ji gali būti labai perspektyvi. Nuo Vilniaus Senamiesčio yra nutolusi tik 6 km, apsupta gražios gamtos – netoliese teka Neris, iš kitos teritorijos pusės, už geležinkelio bėgių, prasideda Panerių miškas su išraiškingomis kalvomis. Viena pagrindinių miesto arterijų – Savanorių prospektas jungia Vilkpėdę ne tik su miesto centru, iš čia patogu išvažiuoti į Kauną, o ateityje didieji miestai gali tapti ir dvimiesčiu, – pasakoja architektė Andrė Baldišiūtė, studijos bendraįkūrėjė, viena iš kvartalo plėtros koncepcijos autorių. – Papildžius esamą teritorijos struktūrą, ji taptų nauju miesto traukos centru.“ „Todėl nutarėme nelaukti, kol kas nors ateis su paruoštu sprendimu, ir veikti patiems – nes, jeigu tiki savo sumanymo sėkme, reikia pačiam siekti jį ir įgyvendinti. Kaip tyčia nekilnojamojo turto skelbimų svetainėje aptikome šioje teritorijoje parduodamą didžiulį, beveik 20 tūkst. kv. m pastatą, kurio iš pradžių niekas nepirko, todėl jį nutarta sudalinti ir siūlyti įsigyti dalimis. Supratome, kad tai yra galimybė. Juolab kad mums, architektams, patinka keltis į naujas patalpas, taip iš naujo sužadinant vaizduotę. Įvertinę visus šios situacijos privalumus ir suvieniję jėgas kartu su kitais investuotojais, įsigijome šį pastatą“, – biuro istorijos pradžią prisimena studijos vadovė architektė Sabina Grincevičiūtė.

Atverti daugiau natūralios šviesos sukuriant erdvės pojūtį

Persikėlus į naujas patalpas, architektams atsivėrė didelės galimybės, lydimos ir didelių iššūkių – gamybai skirtas plotas, siekiantis apie 2600 kv. m, nebuvo panašus į jaukų, kūrybinį architektų braižą atspindintį biurą. Pokyčius įkvėpė aukštos lubos ir erdvios gamyklinės patalpos, savaime suteikiančios galimybę įsirengti ir papildomą aukštą – antresolę, panaudojus patalpose jau buvusias gelžbetonines konstrukcijas. Patyrinėję archyvus, architektai įsitikino, kad anksčiau šiose gamybinėse patalpose buvę dideli langai iki pat grindų buvo užmūryti, šaliai atgavus nepriklausomybę. Atkūrus buvusias angas, patalpoms suteikta ne tik pakankamai daug natūralios šviesos, bet ir sukurtas vizualinis ryšys su esama teritorija, pastatui suteikta pirminė išvaizda. Anot architektės, vienos biuro interjero autorių Ievos Marijos Malinauskaitės, pirmiausia pastato viduje buvo pašalintos menkavertės pertvaros, išgriauti kabinetai ir sandėliukai, išardyta rampos ir pakrovimo zona paliekant tik dengtą stogelį terasai. Tuomet, įrengus langus per visą patalpų aukštį, atsirado sąveika su išore. Sumontavus vidinius langus ir patalpas skiriančiose pertvarose, geriau tapo suvokiamas fabriko dydis, o didelės patalpos virto susitikimų, renginių erdvėmis. Dalyje šių patalpų šiuo metu įsikūrę nuomininkai jau pamėgo šį bendrumo pojūtį ir mielai bendrauja tarpusavyje bei su architektų studija. „Įstiklinimai lauko ir vidaus sienose suteikė daugiau natūralios šviesos, o panašiai įstiklintomis pertvaromis sudalinus ilgą gamybinę patalpą į kelias, sukuriamos proporcingesnės patalpos, neprarandant vizualaus ryšio tarp jų ir erdvės pojūčio“, – sako architektė.

Jai antrina ir kolega, vienas „Betono kvartalo“ galimybių studijos autorių, Kasparas Žiliukas: „Persikėlę į naujas patalpas, pakvietėme į įkurtuves kaimynus, kolegas, draugus. Pasigilinus į galimybių studiją, daugeliui atsivėrė akys ir šį kvartalą jie pamatė kitomis akimis, taip naujai pažvelgdami ir į jo potencialą.“ S. Grincevičiūtė priduria – „Open House“ renginio metu sulaukė nemažai klausimų, kada šioje vietoje bus įrengti ir gyvenamieji loftai, nes žmones įkvepia didelės, nestandartinės erdvės.

Prisijaukinti gamybinį pastatą

A. Baldišiūtė šypsosi prisiminusi, kaip studijos iniciatyva išasfaltuota palei biuro pastatą nusidriekusi vidinė gatvelė, priklausanti bendrai teritorijai, sukėlė kaimynų nuostabą – juk ji nėra studijos nuosavybė, taigi lyg ir neturi šeimininko. „Tačiau mūsų iniciatyva paskatino pasitempti ir kitus gamybinių patalpų nuomotojus – jau spėjome pagyvinti biuro prieigas augalais ir matome, kad kaimynai taip pat stengiasi neatsilikti – pavasarį dalyvavo talkoje tvarkant aplinką šalia pastato per akciją „Darom“, buvo surinktos daug metų čia trūnijusios padangos ir statybinių medžiagų likučiai“, – pabrėžia architektė. „Sklypo riba turėtų būti ne fizinė, kaip dauguma dabar mano, bet mentalinė – viskas, kas yra mano matymo lauke, yra svarbu ir aš noriu tai tvarkyti“, – antrina jai K. Žiliukas.

Studijos architektams teko prisidėti restauruojant ne vieną pastatą Vilniaus Senamiestyje ir centrinėje miesto dalyje, todėl į būsimas biuro patalpas pirmiausia buvo žiūrima per konservavimo, išsaugojimo prizmę, nes senieji pastatai būtent ir žavi savo istorija, daugiasluoksniškumu. Aptrupėjęs kampas, nelygi plytų siena, atviros konstrukcijos, atsidengusios pašalinus vėlesnius gipskartonio sluoksnius, atviri ventiliacijos vamzdynai ir sukuria tą ypatingą senojo pramoninio pastato dvasią. „Lankydamiesi įvairiuose Danijos, Olandijos architektų biuruose, jiems visuomet pavydėdavome didelių erdvių, įrengtų anksčiau buvusiuose dokuose ar kitokiuose gamybiniuose pastatuose aukštomis lubomis, net iki 9 metrų. Tik ten įsikūrusiuose biuruose mes matėme šias galimybes, o savo mieste iki šiol – kažkodėl ne. Čia apsilankę supratome, kad mūsų besiplečianti komanda taip pat turi šansą įsikurti panašiai, juolab kad neįsivaizduotume savo buvimo naujame, ką tik pastatytame ir visiškai įrengtame verslo pastate. Mes – ilgametis architektų biuras ir jau gebame įvertinti, kad galima sukurti įdomiai ir nenugriovus“, – sako A. Baldišiūtė.

Tvarumo aspektas

Pragmatiški, bet labai svarbūs motyvai, paskatinę rekonstruoti gamybinį pastatą, buvo ir patrauklios kainos šioje teritorijoje, taip pat tvarumo aspektas, kai rekonstruojami jau esami pastatai, mažiau skiriant lėšų naujoms statyboms, įrengimui. „Paskutinės krizės metu, 2009-aisiais, patyrėme, kaip pasikeitė vystytojų požiūris į senus pastatus. Iki krizės buvo manoma juos griauti, bet, prasidėjus krizei ir įvertinus galimybes, palyginus naujų statybų ar rekonstrukcijos kainas, pragmatiškumo požiūriu nusverdavo pastaroji, – tvirtina S. Grincevičiūtė. – Ir, svarbiausia, rezultatas būdavo įdomesnis ir patrauklesnis, nes buvo išsaugoma tos vietos tapatybė ir ypatinga aura, kuriama senųjų pastatų.“

Dabartinį didžiulį, 2600 kv. m. biurų kompleksą ketinama šaltuoju sezono metu šildyti tvariai – sumontuotas šilumos siurblys oras–oras, anot architektų, bus optimalus ir efektyviausias sprendimas didelėms erdvėms aukštomis lubomis.

BETONO KVARTALAS

Betono kvartalo teritorijos plotas ~15 hektarų

Autoriai: Andrė Baldišiūtė, Sabina Grincevičiūtė, Gilma Teodora Gylytė, Algimantas Neniškis, Kasparas Žiliukas, Kotryna Urbonaitė, Vytenis Stasiūnas, Olha Pietunova – „DO architects“

Teritorijos galimybių studija

Buvusius pramonės pastatus ar teritorijas konvertuojant į gyvenamuosius ar verslo kvartalus mūsų šalyje iki šiol vyravo praktika senąsias gamyklas griauti kaip nebetinkamas naudoti, tačiau vis labiau pasaulyje stiprėjanti tvarumo ir pagarbos istorijai samprata skatina atidžiau pažvelgti į nebenaudojamus statinius. Andrė Baldišiūtė prisimena, kad, būdama studentė, prieš kokį 15 metų vaikščiojo po gamyklos „Skiteks“ teritoriją Užupyje, bet tuo metu dar nebuvo patirties ir galimybių įvertinti užkoduoto teritorijos potencialo. „Tada atrodė, ir ne tik mums, bet ir daugeliui vystytojų, kad tereikia senuosius pastatus nušluoti nuo žemės paviršiaus ir tada sukursime kažką naujo, gerokai patrauklesnio, – sako architektė. – Tačiau pabuvojus kitose šalyse, supranti, kad naujam gyvenimui prikelti pastatai yra daug įdomesni, o pokyčiai, atskleidžiantys jų istoriją, labiausiai ir žavi.“ Įgyvendinę keletą konversijos projektų Vilniuje, Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietose („Ogmios“ miestas, Senatorių pasažas, „Farmers circle“, Preilos gelbėjimo stotis, Anteninė Klaipėdoje, „Auksinės kopos“ Nidoje ir t. t.), architektai sukaupė patirties šioje srityje ir įgijo kitokį požiūrį į autentiškus pastatus, kad ir kokio laikotarpio jie būtų.

„DO architects“ parengta galimybių studija – ne tik vizija būsimiems vystytojams, kaip žingsnis po žingsnio atgaivinti šią teritoriją. Tai tarsi architektų dovana kaimynams, potencialiems vystytojams ar miestui ir ateities perspektyva šiuo metu teritorijoje įsikūrusioms nedidelėms įmonėms tęsti verslą toje pačioje, tik jau patrauklesnėje ir sutvarkytoje aplinkoje. Siekiant rasti kuo daugiau originalių sprendimų, rudenį „DO architects“ suorganizavo keletą kūrybinių dirbtuvių, o patraukliausios idėjos sugulė į „Betono kvartalo“ galimybių studiją, kurioje numatoma ir esamų gamybos ir smulkiojo verslo įmonių integracija. „Kvartale yra pakankamai laisvos vietos papildyti jį naujais pastatais, negriaunant anksčiau statytų, bet suformuojant ir intensyvesnį perimetrinį Savanorių prospekto užstatymą. Tai numatydami, atsižvelgėme ir į Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius“, – sako architektas K. Žiliukas, daugiausia laiko skyręs urbanistinei teritorijos vizijai. Kūrybiškai ir taikliai pritaikę užsienyje matytus analogiškų kvartalų sprendimus, suradę atitinkamų sąsajų, „DO architects“ akivaizdžiai parodė, kad reikia tik šiek tiek pastangų, tarkim, įstiklinti esamus vartus ar pakeisti vieną kitą detalę, ir pastatas ar jo dalis įgauna kitokį įvaizdį. Todėl architektai siūlo teritoriją vystyti etapais, nuosekliai išdėstytais galimybių studijoje, taip siekiant atskleisti kvartalo autentiškumą. Žavesio yra ir čia, kad teritorijos pastatuose įsikūrę daug skirtingų veiklų įmonių, architektai gali draugauti ne tik su kitu panašiu biuru, o, tarkim, su metalo suvirinimo cechu, tortų kepyklėle ar akinių didmenine prekyba užsiimančiais kaimynais. Nes pramonė čia buvo nuo seno ir, panašu, svarsto architektai, dar kurį laiką tikrai bus, todėl galima atrasti labai netikėtų jungčių, pabrėžiančių šios vietos unikalumą. Dar vienas šio rajono privalumų – numatomi pokyčiai neišstums vietos gyventojų ar rajoną pamėgusių menininkų, kaip Užupyje, nes jų čia paprasčiausiai nėra. „Šioje ir aplinkinėse teritorijose nemažai pastatų priklauso vienai įmonei, pavyzdžiui, baldų gamyklai ar prekybos centrui, todėl pokyčiai gali turėti dar didesnį postūmį, jiems prisijungus“, – sako A. Baldišiūtė.

Patraukli strateginė padėtis

Pagal Vilniaus bendrojo plano (2021 m.) sprendinius, Vilkpėdės teritorija tampa perspektyvine plėtros zona. Vilnius turi šansą jau netolimoje ateityje atnaujinti vieną didžiausių – ne tik Betono kvartalo (15 ha), bet ir visos Vilkpėdės apie 300 ha teritoriją, išsaugant jos pirminį identitetą. Vieta yra strategiškai viena potencialiausių Vilniaus miesto plėtros teritorijų, turinti visą miesto infrastruktūrą ir įsikūrusi pakankamai arti svarbių miesto taškų. Neries, Vingio parko ir kitų žalių plotų apsupta Vilkpėdė turi daug galimybių tapti išskirtiniu rajonu, išlaikant jau esamą istorinį ir kultūrinį paveldą. Šią teritoriją galima pasiekti įvairiu viešuoju miesto transportu, ji yra prie vienos pagrindinių miesto gatvių – Savanorių prospekto, jungiančio Vilnių su Kaunu. Iš kitos pusės – geležinkelio atšaka, besidriekianti iki prekių stoties Naujojoje Vilnioje. Miesto plėtros numatyti dviračių takai netolimoje ateityje užtikrins tiesioginę teritorijos jungtį su kitomis miesto dalimis. Automobiliu nuo Senamiesčio čia galima atvažiuoti per 15minučių. Nedaug ilgiau užtrunka ir kelionė dviračiu.

Šiek tiek istorijos

Šioje teritorijoje 1958 m. veiklą pradėjusi Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla (GKG – 1), vėliau išplėsta ir tapusi Vilniaus namų statybos kombinatu. Prieš tai buvusi tuščia Vilkpėdė būtent šioje teritorijoje pradėjo formuoti savo pramoninį veidą. Industrinis peizažas ties įvažiavimu į miestą, dėkingoje gamtinėje vietoje turėjo reprezentuoti tuometinės santvarkos progresą, kai į miestą atvykstama jau nebe pro Aušros vartus, bažnyčių bokštus, o rūkstančius gamyklų kaminus, liudijančius netolimą šviesų rytojų.

Gamykla ir buvo statyta siekiant paspartinti gyvenamųjų namų statybą Vilniuje. Šiame statybų kombinate buvo gaminami gelžbetoniniai stulpai elektros perdavimo linijoms, elementai surenkamiesiems gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams (darželiams, prekybos centrams), perdangų plokštės, įvairios sijos, kolonos, sąramos ir kiti gaminiai. Taigi didžioji dalis veiksmo sukosi aplink betono maišymą, liejimą ir armavimą, betono gaminių montavimą ir transportavimą. Statybų tempas buvo išties įspūdingas – 1989 m. kombinate dirbo 3,5 tūkst. darbuotojų, zujo automobiliai, sunkvežimiai, bėgiais riedėjo vagonai. Buvusį naudojimo mastą iliustruoja išlikęs tankus bėgių tinklas.

Pokyčiai išsaugant identitetą

Po nepriklausomybės atkūrimo GKG teritorijoje liko apleisti įspūdingi gamybiniai pastatai, cechai, kėlimo konstrukcijos, turtinga gamta. Visa tai ir puiki padėtis mieste yra didžiulis potencialas „Betono kvartalui“ atgimti iš naujo, formuojant nebe pramoninį, o visuomeninį savo ir miesto veidą.

Palaipsniui atgimstant teritorijai, siekiama išlaikyti ir papildyti jos pirminį identitetą, pradedant „Betono kvartalo“ pavadinimu. Išlikę geležinkelio bėgiai, kuriais prieš keliasdešimt metų riedėjo vagonai, gabenantys statybines medžiagas ir pagamintas konstrukcijas, ilgainiui turėtų tapti apželdintu teritorijos parku. O įrengus analogišką parką kitoje Savanorių gatvės pusėje, būtų sukurtas šios miesto dalies ryšys su Neries pakrante ir atvertos jos prieigos. Vilkpėdė yra apjuosta bėgių, kurie šiuo metu nenaudojami ir gali būti skirti bėgių parkui formuoti. Architektai turi ir kiek netikėtą viziją – nebenaudojamus bėgius pritaikyti patogesniam susisiekimui tarp nutolusių miesto rajonų, tokių kaip Vilkpėdė ir Naujoji Vilnia, taip išvengiant automobilių spūsčių.