Sprendimas eksponuoti neapdailintas betonines sienas, grindis ar kolonas daugeliui žmonių iki šiol žadina neužbaigtumo įspūdį. O pats betonas laikomas pilka, šalta, agresyvia medžiaga. Visgi ir architektai, ir užsakovai pamažu atranda stipriąsias nepretenzingo betono savybes, o pastatų, kurių interjere ar eksterjere panaudota ši medžiaga, gretos gausėja.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybų fakulteto Statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos katedros prof. Gintautas Skripkiūnas pabrėžė, kad, kokybiškai atlikus betonavimo darbus, paviršių apdailinti – slėpti po klinkerio plytelėmis ar tinko sluoksniu nebereikia.
Natūralių medžiagų šalininkams patrauklus dekoratyvus, funkcionalus, nesikartojantis betono vaizdas. Žiūrint pragmatiškai, betonas itin atspari ir tvirta medžiaga, puikiai tinkanti ir pastato viduje, pavyzdžiui, pertvaroms, laiptams, ir išorėje. Betonas, jei kokybiškai pagamintas ir išlietas, priešingai nei mediena, atsparus drėgmei, temperatūrų kaitai, yra ilgaamžis.
Sukietėjęs betonas nekeičia savo savybių, į aplinką, kitaip nei plastikas, neskleidžia kenksmingų medžiagų, yra lengvai valomas ir prižiūrimas. Anot pašnekovo, toks, kokio tikimasi, betono paviršius neišgaunamas dėl darbininkų kvalifikacijos stokos, netinkamos betono sudėties, jo gamybai naudojamų medžiagų, betonavimo technologijų, armatūros projektavimo ir jos gausumo.
Norėdami išgauti „suglamžytą“ betono tekstūrą ar nuotraukas bei meniškus vaizdus (pavyzdžiui, akmens, medžio imitaciją) jo paviršiuje, architektai naudoja faktūrinio betono paviršiui suformuoti skirtas matricas. Pasitelkus pigmentus, sukuriami dar ir įvairių spalvų betono paviršiai. Dekoratyvūs užpildai pasitarnauja šlifuojamiems paviršiams, pavyzdžiui, įrengiant mozaikinio betono grindis.
Neseniai pristatytas permatomas betonas, tinkamas pertvaroms, pro kurias galima matyti neryškų vaizdą (jos permatomos maždaug 20 proc.) ar įsileisti šviesos.
Monolitinis betonas leidžia išbetonuoti įvairiausių formų konstrukcijas, taigi, architektai gali įgyvendinti novatoriškiausias idėjas – vietos natūraliam betonui gali atsirasti kone kiekviename projekte. Šiuo metu įvairioms betono formoms išgauti naudojami metaliniai, plastikiniai, pripučiamieji, pneumatiniai klojiniai.
Betoniniai gali būti ir baldai ar indai bei papuošalai. Dažnai betono gamintojai, įsirengdami biurus, klientus kviečiasi prie betono pasitarimų stalo ar sodina ant betoninių kėdžių. Taigi, betono panaudojimo spektras platus: nuo laikančiųjų konstrukcijų, pamatų, tiltų iki baldų – kavos staliukų, praustuvų, stalviršių.
Anot VGTU mokslininko, betonas savo savybėmis gali prilygti plienui. Masyvioms konstrukcijoms nebūtinas itin stiprus betonas, jo stiprumas aktualesnis nedidelėms specifinėms konstrukcijoms, smulkiems gaminiams, pavyzdžiui, vazoms, detalėms ar naudojant jį nepalankiomis sąlygomis.
Jei betoninės grindys anksčiau laikytos pramonės objektų atributu, tai dabar jos vis dažnesnės ir visuomeniniuose objektuose ar individualiuose namuose. G. Skripkiūnas patvirtino – per pastaruosius metus gerokai pakito betonuojamų grindų reikalavimai. Jei prieš kurį laiką naudoti buvo tinkamos nelygios betoninės grindys, tai šiuo metu reikalavimai kur kas griežtesni jų lygumui, paviršiaus stiprumui ir kietumui. Atstumas tarp siūlių – iki 30 metrų, t. y. gaminamos besiūlės grindys, kad neatsirastų papildomų paviršiaus defektų ir plyšių.
Komentaras
Betono interjere galimybės itin plačios. Turbūt būtų lengviau pasakyti, kur jo negalima naudoti, nei apibrėžti jo panaudojimo ribas. Betonas netinka klasikiniuose – istoriniuose interjeruose. Nors ši medžiaga intensyviai buvo naudojama dar romėnų, ji labiau asocijuojama su industrine era. Taip pat nereikia pamiršti, kad betonas puikiai atspindi garsą, tad jo kiekis interjeruose, ypač, kur aidėjimas nepageidautinas, turi būti ribojamas arba kompensuojamas akustiškai aktyviomis medžiagomis. Pavyzdžiui, bendrojoje darbo salėje nereikėtų palikti tik betoninių lubų ir sienų, jas reikėtų maišyti su minkštesnėmis, garsą sugeriančiomis medžiagomis.
Dėl gyvesnio interjero dažniausiai naudojamus vienspalvius neutralius paviršius derinu su įdomesniais raštuotais paviršiais. Taip sukuriu išskirtines zonas, kur žmogaus akis gali užtrukti analizuodama, ką mato. Tradiciškai populiariausi natūralūs gamtos raštai. Pavyzdžiui, akmuo, marmuras, granitas, smiltainis ar įvairios medžio rūšys. Prie jų įrašau ir betoną, kurį galime priskirti prie dar vienos akmens atmainos – dirbtinio akmens.
Šių laikų architektūra be betoninių dalių neapsieina. Tad, man atrodo, natūralu pagerbti šią unikalią medžiagą ją parodant tiek interjere, tiek eksterjere. Taip dažniausiai ir integruojamas betonas į interjerą: paliekant neapdailintus konstrukcinius elementus: kolonas, perdangas, sijas… Galima betonui suteikti ir naujų formų bei funkcijų, pavyzdžiui, kuriant iš jo gaminius: šviestuvus, baldus, dekoro elementus, nors tai ir nėra tradicinė medžiaga jiems.
Vis daugiau užsakovų pripažįsta betoną ne tik konstrukcine, bet ir apdailos medžiaga. Turiu ne vieną klientą, prašiusį nedengti betono elementų interjere, ką mielu noru darau. Šaltas industrinio betono paviršius itin smagiai kontrastuoja su natūralaus medžio tekstūra, jaukiomis, šilto spektro lempomis ar minkštomis baldų apmušalų medžiagomis, kurdamas šiltą namų ar biuro atmosferą. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad, palikdami atvirą betoną interjere, klientai dar ir sutaupo.
[/su_note]
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 lapkritis.
