Tarp dabartinės Lukiškių aikštės ir Neries upės nuo seno plytėjo Vilniaus priemiestis, kuriame šeimininkavo totoriai. Čia veikė Vilniaus prekybos uostas, vėliau įsikūrė pirmoji ir didžiausia Vilniaus ligoninė, vienuolių dominikonų rūpesčiu veikė mokykla, vaistinė, prieglauda. Sovietų urbanistai čia kūrė tarybinio Vilniaus Naujamiestį. Ilgą laiką apleista ir primiršta teritorija šiandien pasirengusi naujam gyvenimui.

Ilgus šimtmečius teritorija aplink šiandieninę Lukiškių aikštę tebuvo didelis tuščias laukas, kol XVI a. pab. palei Nerį nuo dabartinio Baltojo tilto iki Geležinio Vilko tilto ėmė kurtis totoriai. Greitai plynę nuklojo „medinukai“ su šalia esančiomis daržų lysvėmis. Šioje vietoje ilgą laiką šeimininkavo žvejai, Vilniaus amatininkai ir prekybininkai, kontroliavę Neries uostą, kur klestėjo prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi.

Dar po šimtmečio į Lukiškes atsikraustė vienuoliai dominikonai, kurie pasistatė Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Kaimynystėje atsirado ir pirmoji Vilniaus miesto pasaulietinė ligoninė.

Ryškiausi architektūriniai pasikeitimai įvyko XIX a. pradžioje, kai besiplečiančiam Vilniaus miestui Rusijos carinė administracija pradėjo dėlioti naujus miesto plėtros planus. Dar taisyklingesnes tiesias gatves ir naujus mūrinius pastatus aplink sustatė sovietinė valdžia, kuri plėsdama tarybinio Vilniaus Naujamiesčio kvartalą šią teritoriją pakeitė neatpažįstamai.

Istorikės ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistės Indrės Baliulytės teigimu, šiame Vilniaus kvartale nuo XIX a. pabaigos intensyviai vyko pokyčiai: statyti nauji įvairios paskirties pastatai, griauti seni ir augant miestui keičiami jau esantys.

2003 m. uždarius Šv. Jokūbo ligoninę, ši teritorija apmirė ir daugiau nei dešimtmetį šmėžavo kaip vaiduoklis pačiame Vilniaus miesto centre. 2019 metais, įvykus tarptautiniam architektūriniam konkursui, atsirado galimybė šiai teritorijai atgimti ir atverti naujas erdves miestiečiams.

Detaliau pasklaidykime istorijos puslapius ir prisiminkime, kaip ši teritorija keitėsi per pastaruosius šimtmečius ir kokius skirtingų epochų ženklus galima pastebėti iki šių dienų.

Totorių kaimynystėje įsikūrė dominikonų vienuoliai

„Iš XVII a. viduryje gana profesionaliai braižytų Lukiškių priemiesčio planų matyti, kad aplink dabartinę Lukiškių aikštės teritoriją buvo gyvenama tik jos šiaurinėje dalyje, palei Neries upę už bažnyčios bei taip vadinamose Totorių Lukiškėse. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vienbokštės bažnyčios teritorija tuo metu buvo aptverta medine tvora, toliau palei Neries upę rikiavosi totorių namai“, – pasakoja istorikė I. Baliulytė.

Jos teigimu, šis priemiestis dažnai būdavo niokojamas siaučiančių gaisrų, maro ir kitų nelaimių, kurios vis atitolindavo Lukiškių integraciją į miesto struktūrą.

Nepaisant gausios islamą išpažįstančios totorių bendruomenės, 1642 m. Lukiškėse iškilo medinė vienbokštė bažnytėlė, kuri 1655 m. kazokams užėmus Vilnių, buvo sudeginta ir po 9 metų kartu su vienuolynu atstatyta, bet vėliau ir vėl degė. XVII a. pab. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia ir vienuolynas. Bažnyčios statybos baigtos 1727 m., o vienuolyno – 1759 m.

Kaip pasakoja istorinius šaltinius analizavusi I. Baliulytė, naujai pastatyta mūrinė Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (stovinti iki šiol) iškilo tarp dviejų pagrindinių kelių ir sankryžų pietryčių kryptimi ir buvo atsukta priekiu į senąjį Vilniaus miestą. Priešais bažnyčią nebuvo statomi namai, palikta atvira erdvė priešais pagrindinį fasadą, gatvių tinklas priešais ją dar nebuvo susiformavęs, tik savaime atsiradę keliukai, jungę Lukiškes su miestu.

Deja, tarybinio Vilniaus plėtotojai nepaisė vienuolių dominikonų samdytų architektų sumanymo ir šiandien Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios fasadas atsimuša į dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje esančius sovietinio mūro namus.

Daug metų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis veikė kaip gyvybingas traukos taškas – dviaukščiame vienuolyne buvo įsikūrusi mokykla, tačiau vienuoliai neapsiribojo vien tik bažnytinėmis paslaugomis.

„Įvairioms veikloms vykdyti vienuoliai palei Neries upę ir už bažnyčios buvo pasistatę papildomų ūkinių pastatų. Jie turėjo keltą, kuriuo keldavo į kitą upės pusę, už šią paslaugą imdavo mokestį. Žinant, kad per Nerį tuo metu tebuvo tik vienas tiltas – Žaliasis, keltas buvo labai reikalingas, nes kitoje upės pusėje veikė plytinės ir kalkinės – miesto statyboms skirtos paslaugos“, – istorine medžiaga dalinasi I. Baliulytė.

Pirmoji pasaulietinė Vilniaus ligoninė ir chaotiškos jos statybos

1799 m. prie Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios veikusios špitolės išmaldos prašantiems elgetoms vietoje buvo įsteigta pirmoji Vilniaus pasaulietinė ligoninė, pavadinta Šv. Jokūbo vardu.

Istorikės I. Baliulytės teigimu, kartu su ligonine kaimynystėje atsirado ir naujų medinių pastatų, kurie daugiausia tarnavo kaip Šv. Jokūbo ligoninės barakai.

1834 m. plane matyti, kad Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje veikė vaistinė, virtuvė, ledainė, buvo sodas ir reprezentacinis kiemas. Barakai, įvairūs mediniai pastatai tarnavo kaip skalbykla, sargų namai, ūkinei veiklai skirtos patalpos.

„Tuo metu bažnyčios ir vienuolyno teritorijos dalis, buvusi arčiau upės, naudota tik ūkiniams priėjimams, teritorija ribojosi su Neries krantu. Nesergantiems miestiečiams naudotis ligonine ir jos teritorija nebuvo jokio reikalo, o Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai tapus parapine, ji veikė savarankiškai. Ligoninė ir bažnyčia su vienuolynu veikė kaip visiškai atskirti ir tarpusavyje nesusiję ūkiniai subjektai“, – pasakoja istorikė.

XIX a. pradžioje Šv. Jokūbo ligoninė buvo perduota gailestingosioms seserims, turėjusioms gerą tvarkos palaikymo reputaciją. 1838 m. pradėta planuoti perkelti psichinius ligonius iš Bonifratų vienuolyno, tam suprojektuotas naujas korpusas, talpinantis 120 lovų.

Pasak istorikės I. Baliulytės, Šv. Jokūbo ligoninės vidaus patalpų planai buvo ne kartą keičiami ir pirminės senosios planinės pastato struktūros liko gana nedaug.

I-ojo pasaulinio karo metais, kai Vokietija okupavo Vilnių, dalis Šv. Jokūbo ligoninės patalpų naudotos karo belaisvių stovyklai. Tarpukariu ligoninėje buvo Vilniaus Šv. Batoro Universiteto klinikos neurologijos skyrius.

1928 m. Šv. Jokūbo ligoninė turėjo 250-300 lovų ir buvo didžiausia Vilniaus mieste. Joje buvo chirurgijos, vidaus ligų, pediatrijos, gimdymo, ginekologijos, otolaringologijos skyriai.

1944 m. ligoninės pastatai smarkiai apgriauti, o po II pasaulinio karo kartu su bažnyčia uždaryti. Bažnyčios patalpose buvo įrengtas vaisių ir daržovių, o vėliau – Operos ir baleto teatro sandėlis.

Ligoninės veikla buvo tęsiama. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ligoninė vėl buvo pervadinta Šv. Jokūbo vardu ir veikė čia iki 2003 metų. Apleisti ligoninės pastatai iki šiol yra užkaltais langais, vienas iš sovietinės statybos ligoninės pastatų nugriautas ir jo vietoje ilgą laiką veikė automobilių stovėjimo aikštelė.

Caro planus pertvarkyti miestą pratęsė sovietai

Istorikė pasakoja, kad XVIII a. ir XIX a. sandūroje buvo parengti Rusijos carinės administracijos Vilniaus miesto plėtros planai, uždraudus statyti medinius namus, griūvančių „medinukų“ vietoje pradėjo kilti mūriniai pastatai. Netrukus buvo parengtas reguliaraus užstatymo planas ir Naujamiestyje suplanuotos tiesios tvarkingos gatvės.

Šio buvusio Vilniaus priemiesčio integracija į miesto struktūrą prasidėjo nutiesus Gedimino prospektą – XIX a. antroje pusėje pradėjo formuotis Naujamiestis ir čia vienas po kito ėmė dygti mūriniai pastatai.

„Sovietų administracija ne estetikos žiūrėjo, o paprastumo. Tuomet Neries krantinę projektavę urbanistai čia planavo ištisinį užstatymą“, – teigė istorikė I. Baliulytė.

XX a. viduryje nutiesta ir A. Goštauto gatvė, kuri panaikino Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ryšį su Neries šlaitu, pratęsta J. T. Vaižganto gatvė, palei A. Goštauto gatvę pastatytas Mokslininkų namas, reemigrantų namai, turėję formuoti visiškai naujo miesto kvartalo – Naujamiesčio – centrą.

„Nutiesus Goštauto gatvę ir pristačius naujų mūrinių pastatų, buvo galutinai užstatytas pagrindinis vaizdas į Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią iš paradinės pusės. Visais amžiais tai buvo pats svarbiausias žiūrėjimo į šį barokinį kompleksą taškas – pagrindinis bažnyčios vaizdas, atveriantis puošnų barokinį fasadą su monumentalia sienų tapyba, o ne iš galinės – dabartinio Baltojo tilto – pusės. Sovietų urbanistai iš esmės uždengė daug metų atviru buvusį bažnyčios fasadą ir užstatė erdvę priešais jį“, – pasakoja istorikė I. Baliulytė.

Jos teigimu, per daugiau nei 300 metų ligoninės istorijos pokyčiai daugiausia vyko ir įvairūs pastatai nuolat dygo ir keitėsi iš galinės Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios pusės, palei dabarinę T. Vaižganto gatvę, nes ši sklypo dalis visuomet buvo laikoma savotiškais užkulisiais, barokinės bažnyčios „nugara“. Pagrindinis bažnyčios fasadas buvo orientuotas į miestą ir į upę, statytas ant pagrindinių iš miesto centro ateinančių kelių, kurių pagrindu nutiestos dabartinės Vasario 16-osios ir Lukiškių gatvės.

Pastatai vaiduokliai atgims naujam gyvenimui

2003 m. uždarius Šv. Jokūbo ligoninę, daugelį metų ši teritorija stovėjo apleista, vakarinėje dalyje stovėjęs masyvus sovietinės statybos ligoninės korpusas vėliau buvo nugriautas siekiant parinkti ir įgyvendinti harmoningą bei darnią teritorijos pritaikymo koncepciją. Nerandant sprendimo kaip vystyti šią teritoriją, vėliau ne vienerius metus ši erdvė tarnavo kaip automobilių stovėjimo aikštelė.

Šį pavasarį visuomenei pristatyta tarptautinį architektūrinį konkursą laimėjusi architektūrinė vizija, pagal kurią keturi šiuo metu apleisti buvusios Šv. Jokūbo ligoninės pastatai bus rekonstruoti, nedidinant jų aukštingumo, sutvarkytas ir miestiečiams atvertas vidinis sodas, o greta statomas dviejų korpusų viešbučio pastatas. Planuojama, kad investicijos į šį projektą sieks 45 mln. eurų.

Architektų studijos „DO Architects“ partnerė Gilma Teodora Gylytė pasakoja, kad rengiant Vasario 16-osios komplekso projektą nuolat konsultuojamasi su istorikais, kultūros paveldo specialistais, dominikonų vienuoliais, atidžiai laikomasi kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir specialiai šiai teritorijai paruošto individualios apsaugos reglamento.

„Kurdami komplekso architektūrinę viziją nuo pat pradžių vadovavomės pagrindiniu principu – bažnyčia kvartale griežia pirmuoju smuiku, todėl viskas, kas yra statoma šalia, turi groti antruoju. Nauji pastatai neviršija vienuolyno kraigo altitudės, šlaitiniai stogai derinasi prie kvartalo mastelio ir nuosaikaus jo charakterio, jungiamosios dalys tarp senųjų ligoninės pastatų projektuojamos vienaukštės, išryškindamos pramatomumą ir naujas perspektyvas į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštus“, – pasakoja architektūrinės idėjos autorė G. T. Gylytė.

Jos teigimu, architektūriniais sprendimais siekiama išryškinti komplekso istorines vertybes ir daugiasluoksniškumą, atverti teritoriją ir sudaryti galimybes vaikštant iš įvairių pusių matyti bažnyčią. Projekte pastatai susijungia principu „senas-naujas-senas-naujas“, siekiant architektūrine kalba papasakoti kvartalo istoriją.

„Kruopščiai nagrinėdami kvartalo užstatymo raidą pamatėme, kad šalia bažnyčios ir vienuolyno daugiau nei 200 metų veikusi ligoninė nuo pat pradžių buvo rytinėje kvartalo dalyje, orientuota statmenai upės, palei dabartinę T. Vaižganto gatvę. Tęsdami erdvinį kvartalo kodą, naujus viešbučio pastatus projektuojame ta pačia kryptimi, pastatus architektūriškai skaidydami, paliekant praregimumą į galinę bažnyčios apsidę“, – pasakoja architektė.

Senųjų kapinių vieta bus įprasminama

Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Lukiškių konvento narių priežiūroje buvo dvejos kapinės: prie pat Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, jos šventoriuje ir parapinės, oficialiai gyvavusios iki 1865 m. Istorikės I. Baliulytės teigimu, ilgainiui šventorius su kapinėmis buvo aptvertas mūrine tvora, o parapinėse, neaptvertose kapinėse, būdavo laidojami vienuolyno ligoninėje mirę miestiečiai.

2017 m. Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso teritorijoje buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Tyrimų metu rasti radiniai – 65 palaidojimai – tolesniems tyrimams buvo perduoti specializuotai saugyklai – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai. Tyrimai nebuvo vykdomi bažnyčios ansamblio teritorijos dalyje.

Archeologinių tyrimų rezultatai yra pateikti Kultūros paveldo departamentui (KPD) ir jai pavaldžiam Kultūros paveldo centrui. KPD pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba rėmėsi tyrimų rezultatais, tikslindama komplekso vertingąsias savybes. Visas reikšmingas aplinkybes ir tyrimų rezultatus įvertinusi KPD ir nustatė vertingąją savybę – tarp buvusių ligoninės pastatų esančių senųjų kapų vietą.

„Teritorija, kurioje nebėra žmonių palaikų bei kapų, nėra laikoma kapinėmis, o archeologinių tyrimų metu rastų žmonių palaikų perlaidojimas veikiančiose kapinėse po to, kai yra atlikti reikiami tyrimai, yra įprasta praktika. Įgyvendinant plėtrą komplekso teritorijoje vertingųjų savybių išsaugojimui yra skiriamas ypatingas dėmesys“, – teigė architektė G. T. Gylytė.

Archeologiniai tyrimai ir individualus teritorijos apsaugos reglamentas aiškiai parodo senųjų kapinių vietą rytinėje projektuojamos teritorijos dalyje, tarp senųjų ligoninės pastatų.

Pasak architektės, ši vieta nebus užstatyta, jai bus skiriamas ypatingas dėmesys: „Šioje vietoje nėra projektuojami nauji pastatai, visa kapinių teritorija bus specialiai įprasminama – išskiriama dangomis, apšvietimu, mažosios architektūros elementais. Šventoriuje esančios kitos kapinės yra vienuolynui priklausančiame sklype ir šiuo projektu jos niekaip nebus liečiamos“.

Atgimsiantis Vilniaus kvartalas – be užrakintų vartų

Kalbėdama apie atgaivinamo buvusios Šv. Jokūbo ligoninės kvartalo viešųjų erdvių koncepciją, architektė G. T. Gylytė atkreipia dėmesį, kad barokinės bažnyčios erdvės išliks saugomos ir neliečiamos, o dominikonų vienuolynui bus sukuriama individuali prieiga su privažiavimu iš Lukiškių gatvės.

Siekiant sutvarkyti ir plačiajai visuomenei atverti valstybės saugomą, tačiau ilgą laiką apleistą teritoriją, pasak architektės, per centrinę komplekso dalį suprojektuotas viešas pėsčiųjų takas.

„Buvusios ligoninės komplekso centre esantis jaukus vidinis kiemas bus atveriamas visuomenei, sukurta patraukli nauja viešoji Vilniaus miesto erdvė. Čia veiks sodas, sėdint ant įgilintų suolų bus galima klausytis bažnyčios karilijonų koncertų. Retas istorinis kompleksas atveria savo vidų visuomenei, o mūsų vizija nuo pat pradžių buvo, kad čia nebus užrakintų vartų“, – pasakoja G. T. Gylytė.

Ketvirtadalis viso komplekso sklypo ir aplinkos ploto bus apsodinta želdynais ir augalais, suformuojant naują kokybišką aplinką miestiečiams.

Pasak architektūrinio projekto autorės G. T. Gylytės, pirmajame naujai pastatyto viešbučio aukšte galės kurtis krautuvėlės, knygynai, kavinės. Palei J. Tumo-Vaižganto gatvę bus tiesiamas dvipusis dviračių takas, sujungsiantis Baltąjį tiltą su Lukiškių aikšte, sodinami medžiai ir krūmai. Jos teigimu, tai įneš gyvybės ir padės pritraukti žmonių į šalia Vašingtono skvero esančią miesto dalį.

„Tikimės įkvėpti gyvybės miesto atkarpai tarp Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, kuri dabar yra labai nyki ir nejauki. Taip pat ir Vasario 16-osios gatvės kampas liūdnas, todėl mūsų tikslas yra paversti šią gatvę vėl gyva su smulkaus verslo vitrinomis ir kavinių staliukais“, – vizija dalinasi G. T. Gylytė.