Vyriausybei svarstant idėją perkelti 8 ministerijas į vieną vietą sostinėje, pateikiamos 4 alternatyvos statyti ministerijų miestelį skirtingose Vilniaus vietose. Tačiau ar toks modelis yra geriausias pasirinkimas? Privačių ir pažangių valstybės įmonių pavyzdžiai bei užsienio šalių praktika rodo visai ką kita.
Vyriausybė šiuo metu svarsto pasiūlymą perkelti ministerijas ir joms pavaldžias įstaigas iš senų pastatų senamiestyje arba Naujamiestyje į vieną kompleksą sostinės centre. Planuojama statyti ministerijų miestelį, kuriame įsikurtų didžioji dalis šių institucijų.
„Mintis valstybei atsisakyti nekilnojamojo turto istoriniuose pastatuose yra teisinga, tačiau siūlomas planas statyti didžiulį naują kompleksą kelia nemažai klausimų. Visų pirma, tai reiškia dideles valstybės biudžeto išlaidas – kalbama apie 67 mln. eurų, nors labai abejotina ar valstybei pavyktų tai padaryti, nes dažniausiai valstybinės statybos pradedamos su vienu biudžetu, o baigiamos su gerokai didesniu. Be to, į šiuos skaičius neįtrauktos kasmetinės turto valdymo išlaidos, o, kaip rodo dabartinė praktika, kai viešasis sektorius valdo savo turtą, jis tai dažniausiai daro neefektyviai“, – idėją vertina Arvydas Avulis, UAB „Hanner“ valdybos pirmininkas.
Šiuo metu, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos duomenimis, institucijose vienam darbuotojui tenka 55 kv. m ploto, kai versle įprasta vienam darbuotojui skaičiuoti 10–15 kv. m.
„Šiuo metu 8 ministerijos užima 40 tūkst. kv. metrų plotą, o naujame komplekse planuojama joms palikti maždaug 24 tūkst. kv. metrų. Vis dėlto tai nebūtinai leis pasiekti maksimalų efektyvumą. Pavyzdžiui, kas nutiks, jei prisireiks smarkiai padidinti arba sumažinti valstybės tarnautojų skaičių? Pirmuoju atveju tektų imtis ilgo naujų statybų proceso, antruoju – turtas vėl būtų naudojamas neefektyviai“, – svarsto A. Avulis.
Pasak jo, nėra iki galo aišku, kodėl Vyriausybė nekalba apie pasiūlymą, kuris pirmiausia ateitų į galvą bet kuriam verslininkui – biurų nuomos.
„Visame išsivysčiusiame pasaulyje kompanijos, kurių pagrindinė veikla nėra susijusi su nekilnojamuoju turtu, daugeliu atvejų biurus nuomojasi. Praktika rodo, kad tai – ekonomiškiausias, lanksčiausias būdas. Prisireikus galima keisti nuomojamą biurą, galima susimažinti ar padidinti plotą, o vienkartinės išlaidos, skiriamos biuro įrengimui, yra labai nedidelės“, – teigia A. Avulis.
Pasak jo, jei Vyriausybė pasirinktų nuomotis patalpas savo veiklai, būtų didinamos, o ne mažinamos viešojo sektoriaus pajamos, nes nereikėtų investuoti į statybas, o pinigai, gauti už parduotus senus pastatus, papildytų valstybės biudžetą. Taigi, minėti 67 mln. eurų galėtų būti skiriami visuomenei svarbioms problemoms spręsti, tokioms, kaip socialinės atskirties mažinimas, švietimo kokybės didinimas. Nuoma taip pat skatintų skirtingas ministerijas ir joms pavaldžias įstaigas elgtis racionaliai ir ekonomiškai, nes patalpų išlaidas reikėtų nusimatyti kasmet ir akivaizdžiai matytųsi, kiek išlaidų tenka vienam valstybės tarnautojui.
„Šiuo metu Vilniuje yra nemažai investuotojų kurie galėtų pasiūlyti vyriausybei pastatyti ir išnuomoti ministerijoms reikalingas patalpas (angl. build-to-suit). Jeigu būtų paskelbtas toks konkursas, manau, kad vyriausybė sulauktų ne mažiau kaip 10 įvairių pasiūlymų su patraukliomis nuomos kainomis, o už numatytą išleisti pinigų sumą, matyt, galėtų nuomotis reikiamas patalpas 25 metus be jokių rūpesčių. Reikia suprasti, kad tokių gerų laikų, kaip dabar, visuomet nebus – pradėjus tokio komplekso statybas gali užeiti ir sunkmetis, o tuomet dar vienas grandiozinis projektas gali pavirsti ilgaamžiu pajuokos ir neūkiškumo simboliu, tokiu kaip nacionalinio stadiono statyba Vilniuje“, – perspėja A. Avulis.
Valstybės įmonių, Europos šalių patirtis
„Nuomą renkasi ne tik privatus verslas, bet ir pažangios valstybinės įmonės, net ir Lietuvoje turime tokių atvejų. Pavyzdžiui, „Lietuvos energijos“ grupė aukcione pardavė savo pastatus, o pati reikiamą plotą nuomojasi – kad ir iš tų pačių pirkėjų. Svarbiausia, kad bendrovė neužsiima turto valdymu ir koncentruojasi į pagrindinę veiklą“, – sako „Hanner“ valdybos pirmininkas.
Europos šalys, į kurias lygiuojasi Lietuva, taip pat renkasi nuoma paremtus sprendimus valstybės turto valdymui. Švedijoje prieš porą dešimtmečių valstybė perkėlė savo valdomą turtą į kelias agentūras, kurios kitoms institucijoms jį nuomoja rinkos sąlygomis, o pačios institucijos patalpas taip pat nuomojasi iš privačių bendrovių.
Vokietijoje veikia panašus principas, tik centralizuotai – Federalinė nekilnojamojo turto tarnyba teikia biurų nuomos paslaugą valstybės institucijoms ir, esant reikalui, patalpų taip pat ieško rinkoje.
„Lietuvoje labai dažnai skubame imtis grandiozinių statybos projektų, nors viešųjų pirkimų praktika rodo, kad paprastai tokie projektai ir daug kainuoja, ir nuvilia savo skaidrumu. Siūlau pažiūrėti į tai, kaip analogiškas problemas sprendžia verslas, pažangios valstybės valdomos įmonės ir gerąją valstybės valdymo praktiką taikančios Vakarų Europos šalys“, – sako A. Avulis.
