Kultūros paveldu, architektūros propagavimu ir dalyvavimu tarptautinėje veikloje rūpinasi Kultūros ministerija. Labai gaila, bet dažniausiai abi ministerijos architektūrą laiko podukros vietoje, dėmesį jai skiria atlikusios visus kitus darbus. Rezultatas – kultūros paveldu besirūpinančios įstaigos leidžia projektavimą reguliuojančius dokumentus, prieštaraujančius statybą reguliuojantiems dokumentams, nesutampa terminologija, atsiranda dviejų statybos leidimų poreikis: vieno iš kultūros paveldo struktūrų, kito – iš savivaldybių statybų priežiūros padalinių. Nors tikslai tokie pat (sukurti gerą produktą), veikiant atskirai gaištamas laikas, švaistomos lėšos.
Architektūros politikos dokumentus galima suskirstyti į:
• įstatymus (Prancūzijoje ir Švedijoje);
• visapusišką politiką apimančius privalomuosius dokumentus (BE Flandrija, Danija, Estija, Suomija, Airija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Škotija, Šiaurės Airija, Islandija, Norvegija);
• sektorinius architektūros politikos dokumentus (Kipras, Anglija, Velsas).
Seniausiai, dar 1977 metais, architektūros politikos dokumentus priėmė prancūzai. Tik po 14 metų tokius dokumentus priėmė Nyderlandai. Šių šalių pasiekimus architektūroje, požiūrį į aplinką seniai matome, iš jų mokomės. Tik 5 šalys, priėmusios architektūros politiką reguliuojančius dokumentus, juos patobulino, priėmė naujas redakcijas. Nyderlandai tokį patobulinimą atlieka kas 5 metus. Vadinasi, priimta politika vykdoma, ir įgyvendinus vienus punktus galima nusistatyti naujus uždavinius. Suomija nacionalinę architektūros politiką priėmė 1998 metais. Vienas išskirtinių šios šalies politikos bruožų – siekis, kad kiekvienas administracinis Suomijos vienetas turėtų savo architektūros politiką.
Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas priimtas 2005 metų gruodį. Nors priimant šį dokumentą buvo galvojama apie periodišką jo atnaujinimą, visos tezės aktualios ir šiandien.
Architektūros įstatymas vis dar nepriimtas. Jeigu tai ir bus padaryta, įstatymo redakcija nebus tokia, kokia turėtų būti norint veiksmingai tobulinti Lietuvos architektūrą, nes rengiant šį dokumentą nenorėta iš esmės keisti įstatymų, susijusių su statyba, savivalda, kultūra ir pan. To nepadarius trūksta prielaidų atsirasti kokybiškai architektūrai.
ES priėmus tvarios ir taupios statybos nuostatus, daugelis šalių pakeitė arba keičia savo architektūros politikos dokumentus, ieškodamos būdų integruoti naujus reikalavimus. Priemonės ir veiksmai, kuriuos vykdo Europos šalys sekdamos ES Tarybos rezoliucija dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje (2001/C 73/04) bei ES Tarybos išvadomis dėl architektūros – kultūros įnašu į tvarų vystymąsi (2008/C 319/05), vertinami nevienodai. Ataskaitose skaičiuojama, kad tik trečdalio šalių administracija aktyviai dalyvauja įgyvendindama minėtų ES dokumentų ir savo šalių architektūros politikos nuostatus.
