Šimtas metų, kaip Lietuvoje pradėta leisti periodinė spauda, skirta šalies statybos ir architektūros temai. 1922 m. Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariatas išleido pirmąjį žurnalo „Statybos menas ir technika“ numerį, ar kaip tada vadinta – sąsiuvinį. Leidinio užduotis: rašyti „apie viską, kas įvyko – padaryta ir dar bus daroma Lietuvoje statymo srityje“. Taip pat, be planuojamų darbų, žurnale buvo pateikiami ir „pavyzdingųjų trobesių projektai“. Ir nors vadinamieji sąsiuviniai leisti trumpai (iki 1923 m. pabaigos dienos šviesą išvydo vos penketas jų), tačiau pamatas Lietuvos architektūros refleksijai buvo paklotas. Jam pažymėti „Statyba ir architektūra“ gegužės mėnesį pristatys leidinį „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, o šiame straipsnyje kviečiu pažvelgti, kokie autoriai per pastarąjį šimtmetį rašė straipsnius aktualiais architektūros klausimais. Kitaip tariant, kaip klostėsi architektūros kritikos tradicija Lietuvoje.

Dvi pasaulinės architektūros kritikos ikonos

Užbėgdama už akių noriu aptarti skirtį tarp architektūros istoriko ir architektūros kritiko. Nors abu rašo apie architektūrą, tačiau jų misijos skiriasi: pirmojo pagrindinė užduotis ieškoti ir kaupti faktologines žinias apie istorinius urbanistinės aplinkos objektus; tiesa, solidus istorikas nepraleis progos kartu pasigilinti ir įkontekstinti vieną ar kitą objektą ar jo autorių, t. y. matyti bei parodyti platesnį konkretaus pastato paveikslą. Tuo istorikas priartėja prie architektūros kritiko, kurio misija yra reaguoti čia ir dabar į vykstančius pokyčius urbanistinėje aplinkoje, gilintis, analizuoti, prognozuoti ir, jei reikia, įvardyti pastebėtas klaidas ar ydingus sprendimus. Jis – it pilietiškumo šauklys: juk savo esme architektūros kritika yra visuomenės kritika.

Bene ryškiausias to pavyzdys yra garsi JAV architektūros kritikė Ada Louise Huxtable, kuri 1970 m. pelnė pirmąją Pulicerio premiją (The Pulitzer Prize), teikiamą JAV už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Daugelis A. L. Huxtable įvardija ne šiaip architektūros kritikos Šiaurės Amerikoje pradininke, o žmogumi, atvedusiu architektūrą į visuomenės akiratį. Ada baigė architektūros istorijos studijas Niujorko universiteto Vaizduojamųjų menų institute, stažavosi Italijoje. Gimusi ir mirusi Niujorke, ji daugiau nei 30 metų dirbo architektūros kritike dienraščiuose „The New York Times“ ir „The Wall Street Journal“. Lygia greta parašė per dešimt knygų. A. L. Huxtable ne tik formavo visuomenės skonį – ji aktyviai kovojo už istorinių pastatų išsaugojimą, kurių vertės tuo metu dar nebuvo suvoktos.

Tačiau apsirinka tie, kurie mano, kad apie architektūrą kažką prasmingo gali pasakyti tik architektūros mokyklų absolventai. Kita garsi JAV architektūros kritikė, Jane Jacobs, dvejus metus studijavo Kolumbijos universitete bendrąsias studijas, kur sėmėsi žinių apie pačias įvairiausias sritis: geologiją, zoologiją, teisę, politikos mokslus, ekonomiką. 1958 m. laimėjusi Rokfelerio fondo stipendiją, ji per trejus metus atliko tyrimą ir parašė knygą „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ (The Death and Life of Great American Cities), kuri iki šiol yra vienas įtakingiausių veikalų JAV urbanistikoje. J. Jacobs buvo kontrkultūros judėjimo Niujorke (vėliau – ir Toronte) priešakyje: jos ir bendražygių pastangomis pavyko išgelbėti Grinvič Vilidžą (Greenwich Village, Niujorkas) nuo magistralės tiesimo per jį. Tad ją drąsiai galima vadinti visuomenės „apačių“ (angl. grassroots) aktyvizmo pioniere, o svarbiausia – kartu su Lewisu Mumfordu – Naujojo urbanizmo pradininke.

Šios asmenybės moko mus dviejų dalykų: pirma, architektūros kritikas turėtų būti siejamas ne su įgytu išsilavinimu, o su veikla, kuriai būtini sąžiningumas ir erudicija, platus interesų laukas; antra, kritikos kultūra gyvybinga ten, kur ji palaikoma visuomenės ir turi erdvės plėtotis akademinėje erdvėje.

Lietuvos architektūros kritika šiandien

Kaip sekėsi ar sekasi ir vieną, ir kitą daryti Lietuvoje? Pabandykime atsakyti į šį klausimą apžvelgdami, kokie lietuvių autoriai formavo mūsų šalies architektūros kritikos lauką per pastaruosius šimtą metų. Ar galima teigti, kad ir tarp mūsų buvo ar yra asmenybių, kurių įžvalgos gelbsti mūsų aplinką ir formuoja publikos skonį?

Atsiremiant į šiandieną, pirma mintis – Audrys Karalius (pilotas.lt), daugeliui žinomas kandaus ir gyvo žodžio meistras, kurio mintys ir visuomeninis aktyvumas leis jam įsirašyti į pastarųjų trijų dešimtmečių architektūros kritikos istoriją. Šalia jo jau kelis dešimtmečius darbuojasi Almantas Bružas, patirties jo leidiniuose sėmėsi ir Rūta Leitanaitė, dabar rengianti radijo laidas „Reikia architekto“, Eglė Bazaraitė, Aida Štelbienė, kiti (nevardiju, nes šie žmonės arba grįžo į architektūrą, arba pasuko kitu profesiniu keliu). Savo pėdsaką architektūros kritikoje įspaudė ir VGTU prof. dr. Rimantas Buivydas su kolega Leonardu Vaičiu, įsteigę žurnalą „Archiforma“, kuris, R. Buivydo manymu, turėjo būti atviras visiems architektūros objektams, ne tik patiems geriausiems. Įdomu, kad dabar iš redaktoriaus pareigų pasitraukęs L. Vaitys išlaisvino savo plunksną – ėmė kur kas atviriau ir kritiškiau rašyti. Taip pat aštriai kurį laiką rašė architektas Andrius Ropolas, dabar kartu su kolegomis Justinu Dūdėnu ir Matu Šiupšinsku kuriantis įvairius architektūros lauko klausimus nagrinėjančias tinklalaides „Aikštėje“. Ryškiais pasisakymais, giliomis teorinėmis įžvalgomis įkvepia architektas-urbanistas dr. Tomas Grunskis, bet populiariojoje spaudoje ne taip dažnai jį sutiksi. Šie žmonės – šių dienų Lietuvos architektūrinės kritikos flagmanai, tačiau jų mažoka ir jų publikacijos labiau proginės.

Atskirai būtina paminėti dabartinius architektūrinės spaudos redaktorius, kurių didžioji dalis – architektės: žurnalo „Statyba ir architektūra“ redaktorės architektės Aušra Nyman (Narkeliūnienė) ir Agnė Tamašauskaitė, dabartinė žurnalo „Archiforma“ architektė Greta Trapikienė. Jos – bene vieninteliai žmonės, dirbantys nuosekliai ir atspindintys šių dienų architektūros naujienas. Be pirmiau išvardintųjų, yra ir daugiau įvairiuose leidiniuose rašančių žmonių, tačiau vargu ar galima sakyti, kad jie išsako kokią kritinę poziciją, juolab – formuoja visuomenės požiūrį (apie kelis aktyvistus dar pakalbėsime straipsnio pabaigoje). Tačiau drastiškas L. Vaičio kaip architektūros kritiko pokytis jam palikus žurnalą rodo, ko stinga šių dienų architektūrinei spaudai – tiesumo ir aštrumo.

Vis dar paauglystė?

Iš esmės Lietuvoje architektūros kritika gyvena savo paauglystės (jei ne vaikystės) amžių, nors švenčiame architektūrinės spaudos šimtmetį. Galima priežastis: per tuos dešimtmečius taip ir nesusiformavo kritikos tradicija, juolab – mokykla. Kiekvienas periodas (tarpukaris, sovietmetis, pastarieji nepriklausomybės dešimtmečiai) turėjo savo „rašytojus“ apie architektūrą, tačiau tai labiau pavienės asmenybės, netelkusios aplink save sekėjų ir neugdžiusių savarankiškų mąstytojų, tyrėjų. Bene ryškiausi sovietmečio metraštininkai buvo du: Vilniuje – prof. dr. Algimantas Mačiulis, Kaune – architektūros kritinę mintį vystęs architektas, architektūrologas dr. Jonas Minkevičius. Tačiau svaresnės mokyklos, sekėjų rato jie nesuformavo.

Architektūros kritikos misija tarsi buvo pavesta architektūrinei spaudai, tačiau sėkmingai startavusi tarpukaryje, kai pirmajam architektūriniam leidiniui vadovavo architektas Adolfas Kelermiteris, o vedamąjį straipsnį parašė VDU prof. architektas Mykolas Songaila, sovietmečiu padėtis pakito: pagrindinio straipsnius apie architektūrą publikavusio žurnalo „Statyba ir architektūra“ kolektyve dirbo veik vien žurnalistai (pavyzdžiui, žurnalo „Statyba ir architektūra“ redakcinėje kolegijoje nuo 1980 iki 2005 m. dirbo žurnalistiką baigęs Juozas Stražnickas), kuriems talkino retkarčiais nuo projektavimo atsitraukę architektai. Žinia, ir dėl laikmečio specifikos sunku būtų įsivaizduoti ką nors sovietmečiu nuodugniai analizuojant ar kritikuojant. Tad tuo laikotarpiu straipsnių autoriai labiau veikė kaip reporteriai, o ne kritikai.

Beje, architektų, rašančių apie kolegų darbus, tradicija tęsiasi iki šiol, ir galime tik spėlioti, kiek atvira yra jų kritika. Tiesa, yra keletas išimčių – aktyvių, kartu su visuomene veikiančių architektūros lauko atstovų, kurie atvirai smerkia planuojamas ar vykdomas statybas, pavyzdžiui, VGTU Architektūros fakulteto doktorantas Gintautas Tiškus ar architektūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė.

Aukštųjų mokyklų vaidmuo

Nors architekto ar architekto istoriko diplomas nėra būtina sąlyga, bet akademinio pasaulio paspirtis teigiamai veikia architektūros kritikos lygį teorinėmis žiniomis ir argumentų svarumu diskutuojant. Tad daug vilčių teikia R. Buivydo VGTU Architektūros fakultete 2002 m. įkurta Architektūros pagrindų ir teorijos katedra, kuri į architektūros lauką atvedė esamus ar būsimus humanitarinių mokslų daktarus: Liutaurą Nekrošių, Indrę Ruseckaitę, Juliją Reklaitę, Martyną Mankų, Aistę Galaunytę, Aušrą Černauskienę ir kitus. Beje, pastarosios disertacijos vadovas – architektas, dr. Vytautas Petrušonis, kuriantis ir siūlantis įvairius architektūros suvokimo ir interpretavimo metodus, kuriuos pats su kolegomis stengiasi naudoti praktikoje.

Čia tebedėstantis prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius – it tiltas architektams į tarpdiscipliniškumą: būdamas kultūrologu, menotyrininku, publicistu, eseistu, kartu jis yra ir kelių mokslo žurnalų vyriausiasis redaktorius bei žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus redaktorius: jo publikacijų apie architektūrą iš filosofinės, sociokultūrinės, ekonominės perspektyvų galima rasti įvairiuose šalies kultūros leidiniuose; būtų įdomu susipažinti su jo mintimis apie dabar statomus objektus.

Užtat architektūros istorijos mokykla, galima sakyti, jau susiformavo. Tokių asmenybių kaip Vladas Drėma, Stasys Abramauskas, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ir kitų paūksmėje iškilo šių dienų pagrindinės architektūros istorikų figūros: VU prof. dr. Marija Drėmaitė ir KTU Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Vaidas Petrulis, kurie su savo mokiniais (dr. Vilte Janušauskaite, dr. Matu Šiupšinsku, dr. Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu ir kitais) kol kas pildo esamas architektūros kritikos spragas, leisdami išvysti Lietuvos architektūros objektus istoriniame kontekste.

Apie urbanistikos kritiką

Kalbant apie urbanistikos kritiką, galime prisiminti stiprią urbanistikos mokslo mokyklą sovietmečiu, kurios pradininkas – prof. habil. dr. Kazimieras Šešelgis. Jų dėka pavyko išlaikyti miestų, miestelių decentralizaciją Lietuvoje, fiksuoti urbanistinę jų raidą, analizuoti konkrečių urbanistinių vietovių savitumus ir net kai kurias įtraukti į kultūros paveldo registrą.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, stojo metas, kai reikėjo integruoti Rytų ir Vakarų urbanistikos mokslo žinias. Tam tikra prasme tai buvo savamokslių metas, subrandinęs ne vieną įdomų mokslininką. Pamažu susiformavo urbanistikos mokslininkų branduolys, tačiau pakitusi socioekonominė-politinė šalies padėtis neleidžia jiems taip laisvai planuoti teritorijų, kaip tai buvo įprasta sovietmečiu: neretai jų darbas yra kompromisų padarinys. Kartu veik neliko erdvės urbanistikos kritikai. Ir tik palyginti neseniai plačioji publika buvo įtraukta į diskusijas apie planavimo problemas – iš esmės, sulig į Lietuvą grįžusiais kitose Vakarų Europos šalyse miesto planavimą studijavusiais lietuviais, kurie susitelkė į asociaciją „Lietuvos urbanistinių inovacijų tinklas“ (LUIT) ir aktyviai skleidžia žinias apie pasaulines urbanistikos tendencijas.

Aktyvizmas kaip kritika

J. Jacobs tapo architektūros kritike, nes buvo jautrus žmogus ir jai rūpėjo jos miesto, jos šalies aplinka. Ji – tikra aktyvistės architektūroje ikona. Mūsuose pastaraisiais dešimtmečiais irgi randasi tokių žmonių.

Kertinis atvejis, paskatinęs visuomenę įsitraukti į miestų aplinkos formavimo reikalus, – 2005 m. pradėtas projektas Pro-testo laboratorija,kvietęs išsaugoti buvusį kino teatrą „Lietuva“ Vilniuje. Projekto iniciatoriai Nomeda ir Gediminas Urbonai, J. Markevičienė buvo patraukti teisminėn atsakomybėn. Tai tebevyksta iki šiol – garsiai protestuojantys atsiduria teisme (pavyzdžiui, dėl naujo statinių komplekso buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje – Rasa Kalinauskaitė).

Jų aktyvizmas architektūros lauke vystosi keliomis kryptimis: vieni veikia, rašo urbanistinės-gamtinės aplinkos srityje, pasisako už viešųjų erdvių kokybės išsaugojimą (filosofė dr. Jekaterina Lavrinec, Elena Reimerytė, Tomas Marcinkevičius, geografė dr. Giedrė Godienė, sociologė dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska ir kiti), kiti rūpinasi kultūros paveldo išsaugojimu (be minėtų J. Markevičienės, R. Kalinauskaitės, Lina Leparskienė ir kiti). Pamažu valdžios struktūros ima suprasti tokios veiklos svarbą ir neretai ryžtasi dialogui.

Ko trūksta?

Reziumuojant, architektūros kritikų gretos auga, tik… ar jie užpildė turiniu šią ilgai vakavusią veiklos sritį? Pažvelgus atidžiau, daugeliui jų (jei ne visiems) kritika yra it hobis, daugiausia jie darbuojasi kaip pedagogai, mokslininkai, vadybininkai ar architektai.

Ar galime sakyti, kad trūksta architektūros kritikų? Ir taip, ir ne. Kaip ir kitose profesijose, įgūdžiai, profesionalumas auga veikiant. Kadangi architektūros istorikai jau subrendo ir net išugdė mokinių, visų jų pastangomis architektūros kritika iš istorinės perspektyvos sėkmingai gyvuoja.

Tačiau architektūros kūrinių analizės iš kitų perspektyvų: architektūros teorijų, filosofijos, sociologijos ar kitų dabarties aktualijų – vis dar stinga. Šiame lauke veikiantiems žmonėms reikalingos įvairiapusės žinios, kurios galėtų būti stiprinamos, talkinant akademiniam pasauliui. ​Tiesa, pavienių tokių iniciatyvų yra, ir ne tik rašto forma, bet labai trūksta nuoseklios refleksijos apie šiandienos Lietuvos architektūrą ir jos procesus.