Kūrybinis… konvejeris
Lietuvoje architektūros projektai vis dažniau pasirenkami rengiant viešuosius pirkimus. Tendencija aiški – dažniausiai laimi pigiausiai kainuojanti architektūra. Architektas T. Balčiūnas prisiminė pavyzdį, kai rengiant vieno miestelio bendrąjį planą už jį buvo sumokėta topografinės nuotraukos kaina.
„Kokį bendrąjį planą už tiek galima sukurti ir kaip tas miestelis bus plėtojamas?“ – replikavo pašnekovas. Konkurencijos tarybos atsakymas į panašius klausimus vienas: rinka laisva, kainos bus sureguliuotos savaime. „Kol kas jas reguliuoja architektai, dirbantys virtuvėse, naudojantys vogtas projektavimo programas“, – kalbėjo architektas.
Architektui G. Čaikauskui viešųjų pirkimų praktika irgi kelia nuostabą. „Daugelis pritaria, kad architektūra – menas, ir kartu pasiguodžia, kad naujovių, meninės raiškos ir originalumo kriterijai – labai subjektyvūs, todėl sudėtinga ir rizikinga atranką pagrįsti jų vertinimu, ginčų beveik neįmanoma išspręsti net pasitelkus juristus. Kurioziška situacija – meno kūrinių užsakymas siūlomas potencialiai pigiausiems autoriams, kurie pažada tai įvykdyti per nustatytą laiko terminą. Galbūt ateityje bus galima pateikti pigiai ir greitai sukuriamų paveikslų, skulptūrų, teatro ir muzikos kūrinių užsakymą“, – replikavo pašnekovas.
D. Osteika sakė, kad jų LAS suburta darbo grupė nagrinėjo ir šią problemą. Viešųjų pirkimų įstatyme nėra reikalavimo vadovautis tik mažiausios kainos principu. Bet kurio viešųjų pirkimų konkurso organizatoriai patys gali nuspręsti, kiek vertinant darbus svarbus kokybės kriterijus – panašiai elgiamasi ir kitose Europos šalyse.
„Tačiau kažkodėl viešąjį interesą turintys ginti asmenys to nedaro, vis tiek formaliai renkasi pigiausią produktą. Taip yra, matyt, todėl, kad pati visuomenė dar nesuvokia, kiek daug praranda ir kokias galimybes iš jos atima tokia valdininkų praktika“, – piktinosi pašnekovas.
Miestuose – skirtingos tradicijos
Architektūros konkursų tradicijos atskiruose miestuose skirtingos. G. Čaikauskas prisiminė konkursą, vykusį Klaipėdoje, kuriame kartu su kolegomis pasiūlė kontekstualų pastatą – užimta trečia vieta. Pirma ir antra vietos buvo skirtos kontrastingiems stačiakampiams tūriams, o realizuota būtent trečioje vietoje likusių architektų sumanymui artima koncepcija.
„Pasiteiravęs, kodėl viskas radikaliai pasikeitė, gavau atsakymą, kad dėl įvairių derinimo procedūrų laimėjęs aplinkai kontrastingas variantas buvo atmestas, o pirmą vietą užėmę autoriai realizavo savo sumanymui priešingą – kontekstualų projektą, motyvuodami, kad tiesiog neturėjo darbo. Kitame konkurse mūsų pasiūlymas buvo atmestas kaip neatitinkantis architektūros objekto sampratos, nors vėliau vykusioje parodoje tarptautinė komisija jį apdovanojo už idėjos novatoriškumą. Pasitaikė atvejis, kai konkursą laimėjo aukštybinių pastatų kompleksas ir vėlgi dėl įstrigusių derinimo procedūrų tų pačių nugalėtojų rankomis buvo suprojektuotas neaukštas pastatas“, – pasakojo pašnekovas.
Ar veikiančios įvairios architektūros tarybos, komisijos, etikos kodeksai tokiais atvejais nėra bejėgiai? Architekto teigimu, egzistuoja nuomonė, kad svarbu laimėti konkursą, o paskui bus realizuojama tai, kas pasirodys iš tiesų reikalinga. Tad neverta stebėtis, kad neatpažįstamai pasikeičia pastato architektūros koncepcija ir raiška. Konkurencija pasiekė tokias ribas, kad projektuojama bet kur, bet kas ir už bet kokią kainą.
Architektūros konkursas turi būti profesionalus ir kokybiškas, neabejoja LAS darbo grupė. Tad naujieji konkursų organizavimo nuostatai LAS suteiks ne tik daugiau teisių, bet ir daugiau atsakomybės. Abiem atvejais svarbu, ar nustatytų principų bus laikomasi.
Straipsnis iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ 2014/6
