Netikėtai pasibaigusių konkursų, antrino T. Balčiūnas, pasitaiko ir užsienyje. Pavyzdžiui, Stokholmo bibliotekos priestato konkurso nugalėtojo – architektės Heike Hanados vadovaujamos komandos „Laboratory of Art and Architectur“ – projektas „Delphinium“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl diskutuotino naujų pastatų santykio su jautria aplinka. Nerealizuotas ir Mariboro miesto meno galerijos projektas Slovėnijoje. Architektas G. Čaikauskas prisiminė su kolegomis laimėtą tarptautinį konkursą Astanoje: Kazachų dramos teatro projekto likimas – iki šiol miglotas.
Architektų kolektyvų, dalyvaujant ir užsienio svečiams, pastangos Kauno pramoninių pastatų konversijos kūrybinių dirbtuvių etapuose kol kas irgi nedavė konkrečių rezultatų.
„Konkurso organizavimas ne visuomet užtikrina realizavimo galimybes. Labai dažnai tik pamatę projektų vizijas užsakovai, miestų vadovai, visuomenė pradeda suvokti, kuo visa tai gali baigtis. Prasideda svarstymai ir diskusijos – gerai tai ar ne, ką daryti toliau. Žinoma, kiekvienas konkurso laureatas tikisi, kad sunkiai iškovotą projekto pergalę vainikuos statybos, tačiau tai tikrai nėra taisyklė bet kurioje šalyje. Žinant būsimų investicijų mastą, dažnai konkursai rengiami naujoms idėjoms generuoti, investiciniams siekiams patikrinti ir galimų rezultatų paieškai, bet nebūtinai objektui realizuoti“, – apibendrino G. Čaikauskas.
T. Balčiūnas įsitikinęs, kad aktuali problema – ir susikertantys skirtingų institucijų interesai. Vienas bene daugiausia dėmesio sulaukusių pavyzdžių – Neringos kultūros informacijos centro „Agila“ konkurso nugalėtojo projektas, neįtikęs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Mat ši laikosi pozicijos, kad Nidoje gali būti statomi tik architektūrinį senųjų žvejų gyvenviečių ar vilų braižą atitinkantys pastatai. Panaši situacija susiklostė ir Anykščiuose. Anykščių regioninio parko direkcijos surengtame atvirajame lajų tako konkurse nugalėtoju pripažintas darbas „Žalčių takas“ vėliau sulaukė daug kritikos ir buvo realizuotas nemažai pakeistas.
G. Čaikauskas priminė, kad jei architektams abejonių kelia konkursų uždaviniai ar siūlomi konkurencijos metodai, juose visuomet galima atsisakyti dalyvauti.
„Manau, daugelis kolegų ignoravo prieš kurį laiką skelbtą kontroversišką konkursą – sukurti dangoraižį ant Šeškinės kalvos, nes tai prieštaravo esminei sostinės urbanistinės raidos koncepcijai. Dažnai neįmanoma dalyvauti konkursuose dėl nepakeliamų išankstinių reikalavimų: privalomos didelės įmonių apyvartos, pelno, sertifikatų, analogiškų projektų rengimo patirties, sudėtingų draudimo ir banko garantijų sąlygų. Jeigu tai sunkiai įveikiama didesnėms įmonėms, ką kalbėti apie jaunųjų architektų galimybes? Suprantamas užsakovų noras apsisaugoti nuo bet kokių rizikų, tačiau nereikėtų persistengti, dažnai užtektų tiesiog tvarkingų sąlygų formuluočių, – kalbėjo pašnekovas. – Laikai, kai konkursų tikslai būdavo suformuluojami labai primityviai – keletu sakinių, tiesiog įvardijant temą, o juose dalyvavo kas tik netingėjo, kūrė kaip suprato, baigėsi palyginti neseniai, o rezultatai būdavo visai neblogi. Matyt, esmė – ne vien konkursų sąlygos, bet ir užsakovų geranoriškumas, dalyvių nusiteikimas.“
Architektas D. Osteika architektūros konkursuose nustojo dalyvauti tuomet, kai suprato, kad juose įsigali vadinamasis automatizmo principas: „Konkursuose dalyvaudavau net ir tuomet, kai iki galo nebūdavo aišku, koks užsakovo tikslas, kam jam reikia to konkurso. Galbūt jis siekia pateisinti didesnio pastato statybą, galbūt projektu rūpinasi ne pats užsakovas, o jo pasamdyta komanda, kuriai galutinis rezultatas nėra svarbus. Paskutiniu lašu tapo suvokimas, kad net neieškome mums patiems patinkančio sprendimo, tiesiog vaikomės antrarūšių tikslų. Vienas architektas yra pasakęs: būna, nelaimi konkurso, tačiau žiūri į laimėtojo darbą ir pavydu, kaip gražiai sugalvota. O kartais žiūri ir nepavydu, nes jis nebuvo vertas laimėti.“
Naujuosiuose LAS konkursų organizavimo nuostatuose numatyta, kad architektūros konkurso organizavimu rūpinsis paskirtasis konkurso koordinatorius. Būtent jis bus pagrindinis asmuo, atsakingas už konkurso eigą ir jo kokybę. Tokia praktika, kai už procesus atsako konkretūs žmonės, o ne organizacija, populiari Vakaruose.
Viena pagrindinių verslo pradžiamokslio taisyklių, esą užsakovas visada yra teisus, kol kas galioja ir architektūros konkursuose, nes čia LAS deleguotų vertinimo komisijos atstovų turima balsų mažuma negali užtikrinti vertinimo komisijos sprendimų kokybės.
„Tiesiog atsitinka taip, kad jei konkurso tema pasirodo verta dėmesio, dalis į komisijas įprastai kviečiamų architektų stengiasi patys dalyvauti konkurse, tuomet iškyla vertinimo komisijos autoritetų stygiaus problema, dažnai kritikuojami patys vertintojai, jų recenzijos ir ekspertizės“, – paaiškino architektas G. Čaikauskas.
Architektas D. Osteika linkęs pritarti: šiuo metu komisijos dauguma dažniausiai – užsakovo atstovai, kurie nesivargina įsigilinti į pateiktus darbus ir teisinasi besivadovaujantys principais: „man gražu“ ir „dėl skonio nesiginčijama“. Todėl dažnai neįvertina ne tik kokybiškų, bet ir jiems akivaizdžiai naudingų sprendimų.
Konkurso nugalėtojai iki šiol rinkti suskaičiavus skirtų balų vidurkį. Toks vertinimo būdas, įsitikinęs D. Osteika, ydingas, mat dažniausiai pirmiausia atmetami ryškiausi darbai, o rungiasi vidutiniai. Architektai siūlo nugalėtoją rinkti priimant motyvuotus sprendimus, juos pateikiant ir paaiškinant visuomenei.
