Tekstas – Aidos Štelbienės

Architekto, priešingai nei kitų meno rūšių atstovų, kūrybai tiesioginę įtaką daro didelis žmonių ratas: pradedant užsakovu, baigiant statybininkais. Jau žengdamas pirmus žingsnius, jis turi atsižvelgti į kliento pageidavimus, įpročius, konstruktoriaus ir kitų inžinerinių sričių specialistų galimybes, statybininkų gebėjimus. Ir vis dėlto, tik jis – statinio architektas – turi teisę vadinti save autoriumi (tą numato Statybos įstatymo 48 straipsnis) ar, jei kūrėjų daugiau, bendraautoriu.

Dabar sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma visas šalies projektavimo paslaugas sutelkti keliose rankose – iškart kiltų klausimų dėl rinkos monopolizavimo. Sovietmečiu, planinės ekonomikos sąlygomis, veikė „centralizuota projektavimo sistema“, t. y. keletas skirtingose srityse besispecializuojančių institutų, kurių filialai buvo tolygiai pasiskirstę po Lietuvą. Jų pavadinimai byloja patys: Miestų statybos projektavimo institutas (trumpai – MSPI), Kolūkių statybos projektavimo institutas, Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, Pramoninės statybos projektavimo institutas ir kt.

Šie institutai buvo aiškiai struktūruoti. Pavyzdžiui, MSPI veikė keturi skyriai, kuriuose darbavosi grupės. Vienas jų buvo Tipinio projektavimo skyrius, kurio viena grupė projektavo tipinius gyvenamuosius namus, kita – tipinius visuomeninius pastatus (ligonines, parduotuves ir kt.). Originalius visuomeninius pastatus kūrė trečiasis MSPI skyrius.

Apie 600 darbuotojų turėjusiame MSPI egzistavo ir architektų hierarchija: jame dirbo instituto vyriausiasis architektas, skyrių vyriausieji architektai, grupių vadovai; pastarieji jau tiesiogiai parinkdavo jaunesnius kolegas, su kuriais kūrė konkretų objektą (o jei jaunasis kolega – talentingas ir ambicingas, pasitaikydavo, kad jis kurdavo veik savarankiškai, apsiribodamas tik vadovo patarimais).

Kaip prisimena architektas Kęstutis Pempė, iš pradžių dirbęs MSPI Tipinio projektavimo, vėliau – Visuomeninių pastatų projektavimo skyriuje, kol projektas atsidurdavo ant užsakovo stalo, „pereidavo“ nemažai patikrų. Pirmasis derinimo etapas vykdavo MSPI veikusioje architektūros taryboje, kurią sudarė skyrių vyriausieji architektai ir grupių vadovai (apie 25–30 žmonių). Tarybai vadovaudavo arba instituto vyriausiasis architektas, arba vyriausiasis inžinierius. Išimtiniais atvejais, kai buvo svarstomas svarbesnis objektas, dalyvaudavo ir instituto direktorius.

Pasirodo, šie posėdžiai galėjo būti ir teisinis svertas, sprendžiant dėl autorystės kilusius klausimus.

Neretai – kaip būdinga sovietiniam režimui – jautrių klausimų sprendimas tebuvo dūmų uždanga. Tuo galime įsitikinti, atsivertę žurnalo „Statyba ir architektūra“ 1983 metų 6 numeryje publikuotą poleminį dviejų autorių – prof. Eduardo Budreikos ir Sąjunginės autorių teisių agentūros Lietuvos skyriaus viršininko Jono Leikausko – straipsnį „Architektų kūrybos autorystė“. Iš esmės tai – dviejų dalių rašinys, savo pobūdžiu artimas rubrikai „klausiate–atsakome“. Mat redakcija pasirūpino, kad E. Budreikos tekste keliami klausimai neliktų „kaboti ore“ – kreipėsi į J. Leikauską komentaro.

Dingusios ar post factum įrašytos projektuotojų pavardės

E. Budreikos straipsnyje iškelti klausimai dėl gana padriko sovietmečio objektų autorystės fiksavimo patraukė dėmesį: „Juk iki šiol respublikoje nėra tokios įstaigos ar organizacijos, kur būtų kaupiami, sakysime, kad ir vien pokario metais pastatytų objektų duomenys. O praktikoje pasitaiko, pavyzdžiui, taip. Išsami dokumentinė medžiaga, gauta apie Vilniaus koncertų ir sporto rūmus Vilniuje (jų kampuose aiškiai išskaitomi visi autoriai). Tačiau oficialiai minimi yra ne visi ten pasirašę autoriai, o viena pavardė atsirado nauja.“

Profesorius abejoja teisingu Žemės ūkio statybos projektavimo instituto rūmų Kaune autorių įvardijimu. Taip pat jis klausia: „Kas gali išvardinti Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono projekto autorius? Juk Lenino premija už šio rajono projektavimą ir realizavimą apdovanota grupė architektų ir statytojų. Kurie iš jų tikrieji autoriai, o kurie prisidėjo kaip organizatoriai ir vykdytojai?“

Anot E. Budreikos, sovietmečiu neretai nutikdavo ir taip, kad viršininko valia tikrasis autorius anuliuojamas, nors konkretaus objekto jis nemini.

Tiesa, realiu pavyzdžiu galėtų būti konstruktorės, dalyvavusios projektuojant Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmus Vilniuje, atvejis. Neseniai išleistoje monografijoje „It sustingusi muzika: Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai Vilniuje“ jos sudarytoja ir vieno tekstų autorė Lada Merkejevaitė apie vieną vyriausiųjų konstruktorių, projektavusią teatro konstrukcijas nuo konkurso 1958 m. iki savo emigracijos į Izraelį 1972 m., rašo: „Ida Doktorskytė, nors ir skaudžiai nukentėjusi per Holokaustą, po emigracijos į Izraelį buvo „pamiršta ir ištrinta“ iš oficialių dokumentų.“

Polemika dėl kūrybinio darbo indėlio į konkretų kūrinį

Pasak į E. Budreikos priekaištus reagavusio J. Leikausko, autorystės klausimų kyla, kai „brėžinyje nėra nei autoriaus pavardės, nei parašo. O tai galėjo atsitikti dėl įvairių priežasčių: autorius nepasirašė, nes neužbaigė darbo, dėl tam tikrų asmeninių ar darbo sumetimų nenorėjo nurodyti pavardės ir pan.“

Praktikoje aiškumo, kas gali būti įvardinti projekto autoriais ar bendraautoriais, stigo. J. Leikausko teigimu, „kaip taisyklė, didesnių ar mažesnių objektų projektavimui sudaromas autorių kolektyvas, kuris įforminamas organizacijos vadovo įsakymu, būtinai sutinkant visiems kūrybinės grupės nariams. Taip pat turi būti įforminti ir visi darbo eigoje įvykę pasikeitimai: dažnokai pasitaiko, kad atskiri autoriai pasitraukia iš darbo ir vietoje jų ateina nauji“.

To meto architektams mažai rūpėjo administraciniai projektavimo proceso reikalai. „Greičiausiai, kad buvo surašomi direktoriaus įsakymai, bet mes jų akyse neregėjome“, – pokalbyje atskleidė K. Pempė. Todėl abejotinas atrodo J. Leikausko teiginys, kad, keičiantis autoriams, reikia pasitelkti „objektyvų“ autorystės nustatymo kriterijų: konkretaus kūrybinio darbo indėlio į konkretų kūrinį.

Abejonių kelia ne pats principas – konkretaus architekto konkretus indėlis į projektavo procesą (juolab kad pats J. Leikauskas siūlo vadovautis „ne įsakymais“), bet kaip tai nustatoma: „Projektavimo ir kitose organizacijose dažnai kyla klausimas, ar gali būti projektų bendraautoriais didesnio ar mažesnio rango vadovai. Čia taip pat būtina vadovautis konkrečiu kūrybinio darbo indėliu. Jeigu vadovas pagal tarnybines pareigas atliko bendrą vadovavimą, aptariant projektus ir kitą administracinį darbą, tai tas nesuteikia jam teisės į bendraautorystę. Tačiau jeigu projektų aptarimo metu vadovas sukūrimui pateikia konkrečių pasiūlymų, kurie fiksuojami aptarimų protokoluose ir įgyvendinami, tai reikėtų laikyti kūrybiniu indėliu ir pripažinti bendraautorystę. Taigi čia kūrybinio darbo indėlis turi būti vertinamas aukščiau kitų pareigų.“

Autorystė sovietmečiu de facto ir de jure

K. Pempė šypsosi išgirdęs svarstymus apie pamatuojamą, fiksuotą projekto vadovų indėlį į objekto projektą. Anot architekto, „pagrindinis kriterijus autorystei būdavo objekto reikšmingumas: jei aiškėja, kad objektas svarbus ir sulauks teigiamo įvertinimo respublikos ar net sąjungos mastu, prie jo neretai „prisirašydavo“ ir skyriaus bei instituto vadovai“.

Šioje šviesoje darosi akivaizdu, kad turėtume atsargiai vertinti sovietmečio objektų ikonografijoje fiksuotus autorių kolektyvus. Ypač jei jų sąrašas – ilgas.