Architektas V.J.Dičius: architektūros kokybė kenčia dėl riboto visuomenės ir užsakovų suvokimo (3)

Jokūbas Baltrukonis 2021 gruodžio 22 d.
Justinos Šuminaitės nuotr.Tik SA
Justinos Šuminaitės nuotr.

91 metų amžiaus architektas profesorius Vytautas Jurgis Dičius architektūros srityje išbandė pačias įvairiausias pozicijas. Jis projektavo bauhauzo idėjų įkvėptus pastatus, vadovavo Lietuvos architektų sąjungai, Lietuvos architektų rūmams ir ilgus metus dėstytojavo VGTU studentams.

Per ilgą savo karjerą jis paliko itin svarbų indėlį šalies architektūros raidoje, prisidėjo prie Lietuvos miestų augimo procesų ir stengėsi juos apsaugoti nuo peršamos stalinistinės architektūros.

Šiandien V. J. Dičius nepaliauja domėtis architektūra ir įžvelgia ne vieną opią problemą. Apie tai ir daugiau – pokalbyje su profesoriumi.

Didžiąją dalį Jūsų kūrybos sudaro bauhauzo dvasia alsuojantys pastatai. Kaip atradote šį stilių?

Bauhauzas – tai mokyklos pavadinimas, tačiau kartais apie jį kalbama kaip apie stilių. Ar stilius buvo architektūroje? Profesorės M. Drėmaitės nuomone, dizaino, architektūros istorikai sakytų, kad tokio stiliaus nėra.

Bauhauzas – tai idėjų rinkinys, mokykla, siekis suformuoti nuolat besikeičiančią aplinką. Tai ne tiek menas, kiek socialines problemas sprendžianti veikla. Formą, išvaizdą turi padiktuoti funkcija, paskirtis. Tai racionalizmo, utilitarizmo filosofija. Kartais bauhauzu vadinamas visas klasikinis modernizmas.

Studijų laikotarpiu (1949–1955 m.), dar ir po jo, oficialiai buvo pripažįstama tik stalininė, retrospektyvinė architektūra. Auditorijoje kartu dirbant, tarp bendrakursių, o ir baigus – tarp bendradarbių, vyko tarpusavio diskusijos, dalijomės neoficialiai gauta profesine literatūra, nors ir senais užsienio žurnalais, domėjomės Kauno tarpukario moderniąja architektūra, bauhauzas buvo nežinomas.

Organiškai atmetus studijų metų pirštą retrospektyvinį stilių, realiame projekte pagrindinis dėmesys buvo skiriamas funkcijai, kurią sprendžiant konkrečiam kontekste intuicija pasiūlydavo išraiškos formą. Taip ir atradau formulę „forma seka funkciją“.

Išskirti kurio nors iš savo projektų negaliu, nebent suderintą Dirbtinio pluošto gamyklos klubo projektinę užduotį, kurioje buvo numatyta 600 vietų žiūrovų salė su klubinėmis patalpomis, 25 m plaukimo baseinas ir sporto salė. Sugebėjau gamyklos vadovus įtikinti vietoj klubo projektuoti teatrą, 50 m baseiną, o vietoj sporto salės – maniežą. Vadovybė sutiko finansuoti naują projektą, kuris tarnavo ir gamyklai, ir Kaunui. Gamyklos jau seniai neliko, o visuomeninis centras ir toliau intensyviai gyvena. Profesiniu požiūriu esu patenkintas parduotuvės „Buitis“ Kaune įsirašymu sudėtingoje urbanistinėje situacijoje.

V. J. Dičius. Chamber of Commerce “Buitis”, Kaunas. 1969.

Architektas V. J. Dičius patenkintas parduotuvės „Buitis“ (dabar „Verslo centras 32“) projektu.

Ką manote apie Naująjį europinį bauhauzą?

Naujasis europinis bauhauzas – tai kūrybiška iniciatyva, erdvė, kurioje kuriamos ateities gyvenimo būdo ir gyvenamosios aplinkos kokybės vizijos, sujungiant meną, kultūrą, socialinę įtrauktį, mokslą ir technologijas. Žaliojo kurso įkvėpta naujojo europinio bauhauzo iniciatyva ragina kartu įsivaizduoti, kaip integruoti naujas idėjas ir technologijas, siekiant tvaraus vystymo, skatinti įtrauktį ir bendradarbiavimą bei atrasti patrauklius ir estetiškus sprendimus, siekiant naujos kokybės architektūros ir urbanistinės aplinkos. Nuostabi idėja, bet ar ji įveikiama Vilniui?

Kodėl Jums kyla abejonių?

Jau 30 m. tęsiasi Nacionalinio stadiono statybos. 2008 m. Nacionalinio stadiono statyba, panaudojus 33,6 mln. eurų (100 mln. litų), nutrūko dėl finansų trūkumo. Seimo posėdyje paklausus Vilniaus savivaldybės atstovo, kodėl nebaigus statybos imamasi naujų avantiūrų, atsakyta, kad senai statybai tęsti niekas lėšų neduos. Ciniškai pasielgta ir su stadioną projektavusiu kolektyvu. Algimantas Nasvytis, nusipelnęs Vilniui architektas, nuo psichologinės traumos neatsigavo iki mirties.

Valstybės kontrolė auditavo, kaip Vilniaus m. savivaldybė panaudojo gautas Privatizavimo lėšas statybai vykdyti. Gauti dokumentai dėl galimo turto iššvaistymo ir galimo viešo intereso buvo perduoti Generalinei prokuratūrai.

Pagaliau ši 2011 m. kovo 11 d. informavo, kad „buvo svarstytas tikslingumas skirti statybinę ekspertizę“, bet, įvertinus didelę jos kainą, ekspertizę skirti atsisakyta, nes tyrimą atliekanti institucija negali skirti tokių lėšų.

KTU Architektūros fakultetas

Ekonomikos fakulteto rūmų architektūra paremta minimalia estetika ir funkcionalizmu pagal principą „forma atitinka funkciją“. Vido Konstantinopoulos nuotr.

„Sėkmingai“ užbaigus Nacionalinio stadiono „statybą“, miesto valdžia sukūrė grandiozinį projektą visai Lietuvai – Daugiafunkcio sveikatingumo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo centrą – tipologiškai ir funkciškai tarpusavyje nederančių įvairios paskirties statinių konglomeratą, netelpantį savyje ir jam paskirtoje teritorijoje. Visas šitas „Potiomkino kaimas“ projektuojamas slapta, su projektu nesupažindintos nei Lietuvos architektų sąjungos (LAS) ar Lietuvos architektų rūmų (LAR) tarybos, juo labiau visuomenė. Pagal veikiančią tvarką tokios svarbos objektui turėjo būti surengtas projekto konkursas.

Grįžkime į laikus, kai dėstytojavote. Kuo skiriasi dabartiniai architektūros studentai nuo anų laikų?

Dailės institute tuo metu architektūros esmės suvokimo mokė Vilniaus senamiestis, kuriame rudenį ir pavasarį piešdavome ir liedavome akvarelę, o mokė docentas Simonas Ramunis, akcentuodamas tarpukario moderniosios architektūros tęstinumą. Oficialiai buvo pripažįstama tik stalininė, retrospektyvinė architektūra. 1953 m. S. Ramunis buvo atleistas iš dėstytojo pareigų, katedroje iniciatyvą perėmė atvykėliai iš „plačiosios tėvynės“ – profesoriai J. Kumpis ir V. Mikučianis. Jei J. Kumpis buvo užsiėmęs savo reikalais, nedarė didesnės įtakos, tai V. Mikučianis primygtinai diegė „stalininės“ architektūros formą, mums nemažai sugadino kraujo, švariai nubraižytą tušu brėžinį koreguodamas minkšto grafito 6B čekišku pieštuku piešė puošnius kolonų kapitelius.

Tai nedavė rezultatų, stengdavomės šią korektūrą greitai pašalinti… Dirbant kartu auditorijoje, tarp bendrakursių vyko tarpusavio diskusijos, dalijomės neoficialiai gauta profesine literatūra, nors ir senais užsienio žurnalais, domėjomės Kauno tarpukario moderniąja architektūra.

1970 m. perkėlus iš Kauno PI Statybos fakultetą ir VISI įkūrus Architektūros fakultetą, persikėlę dėstytojai, ypač vyresnio amžiaus, nekėlė sau problemų ir tęsė kaunietiškąją mokymo tradiciją, buvo akcentuojama tiksli architektūrinio sprendimo funkcija, formos ir konstrukcijos darnumas, orientacija į konkrečią praktinę architekto veiklą.

KTU Chemijos fakultetas

Kauno technologijos universiteto Chemijos technologijos fakulteto rūmai Kaune (1970) Igno Burneikos nuotr.

1985 m. Architektūros katedros vedėju išrenkamas R. A. Dineika. Jo iniciatyva buvo koreguojamos specialybės ir kitų disciplinų proporcijos studijų plane, keičiama studijų metodika: turėjo dominuoti kompleksinis projektavimas, integruojantis socialines, menines ir inžinerines architektūros problemas.

Šalia studijų studentai konkurso keliu Projektavimo ir konstravimo biure, vadovaujami dėstytojų, galėjo projektuoti atlikdami konkrečius užsakymus ir gauti atlyginimą. Vasarą trečią kursą baigę studentai atlikdavo poros savaičių pažintinę praktiką Lietuvoje ar kituose Sovietų Sąjungos miestuose, net trejus metus ir Vokietijoje, Veimare.

1983 m. įvyko pirmasis studentų idėjų konkursas SIKON, nuo 1990 m. tapęs kasmetiniu tarptautiniu renginiu. Atgavus nepriklausomybę, atsivėrė durys į Vakarus, galimybė pasinaudojus tarptautinėmis programomis išvykti studijuoti į užsienį. Senokai jau studentai projektuoja kompiuteriu, namuose, retkarčiais pasirodydami su nuveiktais darbais dėstytojams. Manau, kad dvejus metus studentas mokosi architektūros amato, o likusius studijuoja. Nesunku išmokyti amato, tačiau sunku surasti nuosavą raiškos stilių.

Daug metų vadovavote architektų organizacijoms – LAS 1999–2005 m. ir LAR (2007–2010), buvote vienas iš įkūrėjų. Kokie Jums tai buvo metai?

1999 m. LAS suvažiavime dėl man nesuprantamų priežasčių mane išrinko pirmininku, galbūt, kad dėl įvairių priežasčių niekas negalėjo ar nenorėjo. LAS organizacinis darbas tekėjo įprasta vaga: architektūros ir urbanistikos ekspertų posėdžiuose buvo aptariami Vilniaus miesto statybų projektai, organizuojami architektūriniai konkursai, veikė Architektų profesinio atestavimo komisija, vyko seminarai atestuojamiesiems, retkarčiais konferencijos.

Dar 1993 m. birželio 17–21 d. XIX Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) asamblėjos metu buvo ratifikuotas naujos sekcijos – Baltijos architektų sąjungų asociacijos (BAUA) prie UIA – įregistravimas. Nuo tada LAS tapo UIA nare. 2001 m. sausio 1 d. LAS priimta į Europos architektų tarybą (ACE) nare-stebėtoja; nuo 2004 m. sausio 1 d. tapo tikrąja Europos architektų tarybos ACE nare, o nuo 1997-ųjų – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nare.

LAS inicijavo ir parengė metmenis dokumento, kurį, pripažindama, kad architektūra yra vienos svarbiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, atspindintis estetinę, meninę, socialinę, ekonominę, techninę bei politinę ir ideologinę visuomenės raidą, 2005 m. priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ji priėmė nutarimą „Dėl LR architektūros krypčių aprašo“, o 2006 m. patvirtino jo įgyvendinimo priemones, apibrėžiančias nacionalinius visuomenės interesus, veiklos prioritetus ir ilgalaikius architektūros siekius.

Deja, iki šiol nesistengta įgyvendinti įvardytų nuostatų, jos lieka bevaisėmis deklaracijomis popieriuje, maža to, numatytos priemonės dažnai keičiamos, atsisakoma svarbių punktų, turinčių užtikrinti Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimą bei kokybišką architektūrinės ir urbanistinės veiklos plėtrą. Valstybinės institucijos – Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto bei Aplinkos ministerijos, kurioms skirtas šių socialinių ir kultūrinių, meninių nuostatų įgyvendinimas, neskiria tam pakankamai dėmesio arba kylančias problemas bando spręsti techniškomis priemonėmis, tenkinančiomis vienos suinteresuotų žmonių grupės poreikius.

Svarbiausios problemos brendo pačioje valstybėje, ypač aktyvėjant verslo, komercijos struktūrų įtakai. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad santykis tarp Lietuvos architektūros, urbanistikos nesubalansuotas, vyrauja prio-
ritetų painiava, reguliavimo ir administravimo sistemų biurokratiškumas, nenuoseklumas, skaidrumo ir proceso dalyvių atsakomybės stoka.

Matant, kad LAS, būdama visuomeninė kūrybinė organizacija, neturi jokių teisinių galių apginti savo narių, kartu ir architektų profesijos nuo valdininkų savivalės, buvo nutarta steigti Architektų rūmus. 2006 m. lapkričio 21 d. Seime Architektų rūmų įstatymas buvo priimtas, 2007 m. įvyko Architektų rūmų steigiamasis susirinkimas.

Pakalbėkime apie dabartinę architektūros būklę Lietuvoje. Kokių pastebėjimų turite?

Pradėkime nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų: didžiausias virsmas įvyko privačioje gyvenamojoje statyboje. Iki nepriklausomybės atkūrimo individuali statyba didžiuosiuose miestuose buvo uždrausta, ji leista tik rajonuose su provincijai būdinga tam laikotarpiui planine erdvine struktūra. To meto žinomi architektai individualių namų neprojektavo.

Atgavus nepriklausomybę pirmiausia prasidėjo individualių namų statybos bumas, ypač didmiesčiuose, kur tokia statyba iki tol buvo draudžiama. Pradžioje buvo tęsiamos senosios tradicijos – 2 aukštų namas su mansarda ir rūsiu, didžiulis bendras plotas, kadangi anksčiau buvo leidžiama ne daugiau 140 m2, tačiau nepraėjus keletui metų tokia statyba nepasiteisino nei funkciniu, nei ekonominiu požiūriu (dar ir dabar galima rasti soduose nebaigtų, baigiančių irti to laikotarpio statinių).

KTU Architektūros fakultetas

KTU Statybos ir architektūros rūmų architektūra paremta kontrastingu stiklo ir gelžbetonio konstrukcijų derinimu.

Tai buvo šansas jaunimui. Naujoji architektų karta pasiūlė šiuolaikinės architektūros racionalaus suplanavimo sprendimus. Didžiuosiuose miestuose dirbę architektai projektavo degalines, firminius automobilių salonus ir kitas užsienio įmonių parduotuves. Vėliau ėjo biurai, prekybos centrai ir masinė daugiabučių gyvenamųjų namų statyba.

Sugriuvus geležinei uždangai, daugelis architektų apsilankė užsienyje, kiti ten ir padirbėjo, todėl požiūris į architektūrą ir jos supratimas nesiskyrė nuo kolegų Vakaruose, supanašėjo ir estetika. Tam turėjo įtakos ir užplūdusios Vakarų įmonių statybos ir apdailos medžiagos.

Akropoliai, kiti prekybos centrai kėlė turistų iš Rytų susižavėjimą. Lenkų architektas J.Boruckis, rašantis apie Europos architektūrą, taip pat ir apie Lietuvos, apie 2000 m. apsilankęs Vilniuje sakė: „Aš jau jūsų neberandu, čia kaip visur.“ Jums spręsti, gerai tai ar blogai.

Kiekvienas daiktas, tobulai atitinkąs savo paskirtį, bus estetiškas, bet tai tik fizinė jo pusė. Architektūra priskiriama prie menų, o menas pagal Paulį Gauguiną yra plagiatas arba perversmas. Yra gera architektūra ir yra komercinė. Ir dar prasta, trečias lygmuo, kuri neatlaiko jokios kritikos – neprofesionali ir nesąžininga. Didelį poveikį architektūros kokybei daro ribotas visuomenės ir užsakovų architektūrinės urbanistinės ir istorinės aplinkos suvokimas.

Kadangi architektūra apima itin plačius visuomenės interesus, būtų tikslinga ir naudinga geresnį architektūros supratimą diegti visuose visuomenės sluoksniuose, visais jos švietimo lygiais, įvairaus amžiaus žmonėms, ypač vaikams ir jaunimui, jau nekalbant apie valdininkus ir… projektų vadovus.

Labai trūksta profesionalios objektyvios kritikos, atviros diskusijos su visuomene, kuriai iš esmės ir skirta mūsų veikla. Nuolatinė trintis tarp teritorijų planavimą ir architektūrą, paveldosaugą ir saugomas teritorijas kuruojančių institucijų nieko gero bendram reikalui neduoda.

Ką Jums reiškia žurnalas „Statyba ir architektūra“?

Iki nepriklausomybės atgavimo tai buvo vienintelis mokslo ir praktikos žurnalas, rašęs apie statybas, architektūrą, interjerus ir kitas architektams svarbias aktualijas. 1971 m. persikėlus iš Kauno į Vilnių, teko būti ne tik skaitytoju, bet ir dalyvauti redakcijos rengiamose diskusijose, tiek ir parašant to meto aktualiomis temomis.

Šiltai prisimenu to meto žurnalo redaktorių Juozą Stražnicką, Danutę Anuškevičienę, Alfonsą Lagunavičių, ypač daug kontaktų turėjau su Algimantu Poliu. Žurnalas tęsi senas tradicijas, auga, plečiasi problemų ratas, išeinant į platų pasaulį, kas anksčiau nebuvo įmanoma. Linkiu taip ir toliau.

Vytautas J. Dičius, žurnalo skaitytojas su 64 metų stažu.

Dėkoju už pokalbį.

Ilgiausiai Lietuvoje leidžiamas statybos ir architektūros raidos metraštininkas, žurnalas „Statyba ir architektūra“ 2022 metais minės statybų ir architektūros temoms skirtos periodinės žurnalistikos šimto metų istorijos jubiliejų.

Puslapyje sa.lt/100 leisimės į amžių trunkančią Lietuvos statymo istoriją.

Komentarai
  • Li

    2021-12-23, 16:10  

    Pakoregavimui – nuotraukoje su Perkūno skulptūra fakultetas yra ne Architektūros, o Elektronikos 😉

  • Gerbiu

    2021-12-23, 0:07  

    Prof. Dičių, žmogus kuris nevynioja žodžių į vatą ir kurį puošia puikūs darbai.

  • E

    2021-12-22, 23:11  

    Auksiniai žodžiai „Nesunku išmokyti amato, tačiau sunku surasti nuosavą raiškos stilių.“