Portalo SA.lt redakciją pasiekė laiškas, kurį atsiuntė Architektų rūmų tarybos narys, buvęs Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Juozas Vaškevičius. Jis apžvelgė Lietuvos architektus vienijančių organizacijų veiklą. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su laiško autoriaus nuomone.
[su_divider top=”no” style=”dashed” size=”1″]Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 30 metų sukaktis paskatino pakelti, asmeniniame archyve besančius, paveldėtus rankraščius ir tais pačiais metais atkurtos Lietuvos architektų sąjungos dokumentų kopijas. Permąstyti tų dienų įvykius šiandienos šviesoje.
Prieš 30 metų Lietuvai pasirinkus valstybingumo atkūrimo kelią, atstatant 1939 m. svetimos jėgos panaikintą Lietuvos valstybės suverenumą, prasidėjo permainos ir kultūros bei visuomeninių organizacijų veikloje. Šalyje, po Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 dieną priimtų sprendimų, tvyrojo džiugesio nuotaikos, aišku ir su nerimo atspalviu dėl tolesnių įvykių eigos.
Tačiau jau 1990 m. kovo 16 dieną, kitą savaitę po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, Vilniuje, Moksleiviu rūmuose į suvažiavimą susirinko 411 architektų ir vienbalsiai priėmė sprendimą, atkurti Lietuvos architektų sąjungą (LAS), kuri tęs 1924 m. pradėtą ir 1940 m. nutrauktą Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos veiklą. Buvo priimti nauji organizacijos įstatai, išrinkti nauji valdymo organai. Tuo pačiu sprendimu buvo sustabdyta 1954 m. įkurtos Lietuvos TSR architektų sąjungos veikla.
Šiandien, kada greita komunikacija yra neatskiriama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, žiūrint į to meto dokumentus stebina tai, kaip prieš 30 metų naudotos komunikavimo priemonės, kada suvažiavimų protokolai rašomi ranka ir paskui surenkami spausdinimo mašinėle, siunčiami telegramomis ir, retai dar naudojamais, faksimiliniais pranešimais (telefoniniu faksu), nesutrukdė savalaikiai reaguoti į politines aktualijas. Tą pačią dieną, Lietuvos architektų sąjungos suvažiavimas telegrafu išsiuntė du pirmuosius savo kreipimusis. Vienas jų – sveikinimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir Tarybos pirmininkui Vytautui Lansbergiui, atkūrus Lietuvos valstybę, kuriame pareikštas pritarimas ir LR Aukščiausiosios Tarybos rėmimas, priėmus savalaikius, ypatingos svarbos Lietuvai dokumentus. Antras kreipimasis buvo skirtas SSSR Prezidentui M. S. Gorbačiovui išreiškiantis protestą prieš III-jo SSSR Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą panaikinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktus.
Atkuriamojo Architektų sąjungos suvažiavimo svorį parodo tą dieną priimtų nutarimų turinys. Statuto ir deklaracijos projektai buvo brandūs, gerai apgalvoti ir kokybiškai paruošti. Suvažiavimo deklaracijos „Dėl Lietuvos architektūros„ punktai ir po 30 metų išliko aktualūs ir šiandien įgauna dar didesnę svarbą Lietuvos architektūros raidai. Pavyzdžiui deklaracijos punktas – „Siekti, kad architektūros atnaujinimo procese aktyviai dalyvautų visuomenė, nebūtų atotrūkio tarp architektų kūrėjų ir architektūros vartotojų“ skamba kaip pastarųjų metų aktualija. Toks punktas kaip “Grąžinti architektūros (meno statyti) klasikinę sampratą, kai statybos užduotis – besąlygiškai realizuoti visuomenės poreikius atitinkančias urbanistikos bei architektūros programas“ manau įgaus dominuojančią reikšmę visai netolimoje ateityje.
Grįžtant į šiandieną, manau, jog organizacijos atkūrimo trisdešimtmetis – ne tik jubiliejus, šventė, bet ir tinkamas laikas įvertinti, koks nueitas kelias, kur esame dabar ir jei užtenka drąsos, prognozuoti tai, kas laukia artimoje ateityje.
Devyniasdešimtųjų Lietuvos architektų sąjungos ir architektų bendruomenės staigus suaktyvėjimas ir matomumas negalėjo atsirasti profesiniame ar visuomeniniame vakuume. Šeštajame dešimtmetyje visoje TSRS teritorijoje buvo priverstinai įstiegiamos respublikinės architektų sąjungos, TSRS architektų sąjungos filialai. Tokių profesinių organizacijų tikslas oficialiai buvo deklaruojamas kaip architektų profesionalumo ugdymas ir architektūros ideologinės reikšmės kėlimas. Realybėje šios organizacijos buvo naudojamos architektų veiklos kontrolei ir kaip mechanizmas, materialiai skatinantis tuos architektus, kurie viešai nereiškė kritikos esamai valstybinei politinei sistemai. Tik tapus LTSR architektų sąjungos nariu, architekto kūriniai ir profesinė veikla galėjo susilaukti oficialaus įvertinimo. Tik per architektų sąjungą buvo skirstomos kūrybinių dirbtuvių patalpos architektams bei suteikiama teisė išvažiuoti į užsienyje vykstančius architektūrinius renginius, ekskursijas užsienio šalyse. Panašus mechanizmas buvo taikomas visose to laiko meno kūrėjų organizacijose – dailininkų, kompozitorių, rašytojų ir t.t. Tačiau ši organizacija, skirta politiniam ideologiniam profesijos reguliavimui socializmo dvasioje, tapo tikru „Trojos arkliu“ sovietinėje sistemoje. Aktyviems ir laisvamaniams architektams ši organizacija virto aplinka kurioje, nors ir stebint budriai KGB akiai, atsirado galimybė Ezopo kalba pateikti kitokį naratyvą apie architektūros raidą ir tikslus Lietuvoje.
Tuometinėse architektų suvažiavimų ataskaitose, skirtose vertinti LTSR architektų sąjungos veiklą (1974-1980 m.) galima matyti, kaip buvo pradėti kurti pagrindai, leidę užgimti naujoms idėjoms, vedusioms prie šalies ir architektų organizacijos nepriklausomybės. Architektų sąjungoje, šalia privalomųjų kūrybinių komisijų, tokių kaip „Architektūros ir propagandos“, atsiranda naujos kūrybinės komisijos.
„Architektūrinio palikimo apsaugos“ komisijos (pirmininkas Jonas Glemža) darbu buvo pradėti rengti teoriniai pagrindai vėliau susikūrusiai paveldosaugos institucijų sistemai Lietuvoje. Šios idėjos rado tęsinį ir 1990 metais atsikūrusios Lietuvos architektų sąjungos darbe. Sąjunga aktyviai dalyvavo kuriant Kultūros paveldo globos tarybą, vėliau valstybines kultūros paveldo institucijas. Kadangi sovietmečiu, po istorinių paminklų apsaugos vėliava, formavosi naratyvas apie tautiškumo pamatus ir tautos gyvybingumo šaknis, tai tapo dar vienu, svarbiu šios komisijos netiesioginiu įnašu į to meto visuomenės tautinio identiteto formavimąsi, per kurį vėliau subrendo ir nepriklausomos Lietuvos idėja.
Ypatingą vaidmenį suvaidino „Darbo su jaunaisiais architektais“ (pirmininkas Gediminas Baravykas) komisija. Tuo laikmečiu, esant informaciniam badui apie architektūros raidą laisvajame pasaulyje, šios komisijos nariai jau 1978 m. sugebėjo parengti paskaitų ciklą „Šiuolaikinės JAV architektūros vystymasis ir prieštaravimai“ bei „Paryžiaus architektūra ir naujausios meno kryptys“, kiek vėliau japonų architekto Tekefumi Aida ir italo Aldo Rosi architektūrinių teorijų ir praktinės veiklos aptarimą. Sovietinės stagnacijos laikmečiu tai buvo neįtikėtina. Aktyviai šioje veikloje dalyvavo architektai Algimantas Alekna, Gediminas Baravykas, Česlovas Mazūras, Leonardas Vaitys ir kt.
Kitas įdomus aspektas, kad šių architektų pastangomis buvo pradėti rengti architektūriniai konkursai, skirti tik jauniesiems architektams. Pagal tarptautinę sampratą jaunųjų architektų kategorijai buvo priskiriami architektai iki 40 metų. Tuomet buvo manoma, kad profesionalas architektas – meno kūrėjas turi turėti net tik nemažai realizuotų darbų, bet ir būti pasiekęs tam tikrą gyvenimiškąją brandą. Šių konkursų laureatais tapę, į Architektų sąjungos veiklą įsiliejo tokie architektai kaip: Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis ir kiti. Pastarieji architektai ženkliai prisidėjo ir prie Lietuvos architektų sąjungos atkūrimo 1990 metais.
Dalyvavimas architektūriniuose konkursuose ir prizinių vietų laimėjimas imtas traktuoti, kaip kūryba, leidžianti pretenduoti ir gauti architekto – meno kūrėjo, architektų sąjungos nario statusą. 1976 m. Pabaltijo Komprojekto jaunųjų architektų darbų apžiūros prizininkai iškarto buvo priimti į Architektų sąjungos narius.
Tokioje prieštaringoje aplinkoje Lietuvos architektų bendruomenė sulaukė valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Architektų sąjunga, kaip organizacija buvo atkurta ir vystėsi tuo pačiu tempu ir pagrindais kaip ir naujai atkurta Lietuvos valstybė. Savo veiklą grindė 1990 m. steigiamojo suvažiavimo priimta deklaracija „Dėl Lietuvos architektūros‘‘. Nomenklatūrinius organizacijos vadovus pakeitė architektai profesionalai, turintys realų supratimą apie architekto profesinę veiklą. Daugelis garbiausių architektų praktikų, suvokdami atkurtos sąjungos veiklos svarbą, didelę dalį savo energijos ir laiko skyrė visuomeninei veiklai, kartais į antrą vietą nustumdami ir savo kūrybines ambicijas. Buvimas Lietuvos architektų sąjungos narių tapo profesinio prestižo reikalu. Organizacija įgavo svorį ir pasitikėjimą tiek visuomenėje, tiek naujai besikuriančios valstybės institucijose. Visuotinai buvo pripažinta, kad Lietuvos architektų sąjunga yra kompetentingiausia ekspertinė organizaciją architektūros srityje.
Tuo metu sąjunga nestokojo subrandintų sumanymų ir naujų inciatyvų. Turėjo narių, pasiryžusių šias inciatyvas įgyvendinti. Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės vadovaujami architektai ėmėsi Lietuvos architektų sąjungos projektuojančių architektų bendrijos steigimo. Šio proceso raidoje, buvo įkurta nauja architektų cecho organizacija – Lietuvos architektų rūmai (LAR).
To meto iniciatyvos gerokai pakeitė architektūros sektoriaus veiklą. Mano nuomone, daugmaž 20-ies metų periodas, nuo 1990 m. buvo pats sėkmingiausias organizacijoje. Vėliau sąjunga nustojo generuoti naujas idėjas, prarado savo veiklos pagrindinį vektorių ir egzistuoja tik dėl anksčiau sukaupto įdirbio ir moralinio autoriteto. Šiais laikais, naudojant rinkodaros priemones, galima vaizdelį ir pagražinti, bet realūs skaičiai parodo tikrąją padėtį.
1974-1980 metų periode į architektų sąjungą buvo priimti 105 nauji nariai. Maždaug 17 žmonių per metus. Organizaciją sudarė 543 nariai.
1990 metais Lietuvos architektų sąjungos steigiamajame suvažiavime dalyvavo 411 architektų, iš kurių 238 išrinkti suvažiavimo delegatais, juos delegavo 325 žmonės.
1990-2000 metų laikotarpyje per metus įstodavo vidutiniškai 12 naujų narių.
2017 m. organizacija vienijo 702 architektus meno kūrėjus ir 198 asocijuotus narius – viso 900 asmenų.
2013-2017 metų periode per metus įstodavo apie 3,5 naujų narių.
2019 m. organizaciją sudarė apie 700 architektų meno kūrėjų ir 260 asocijuotų narių. Per šiuos metus naujai įstojo tik 1 architektas.
Priežasčių, kodėl taip drastiškai mažėja norinčių įstoti į organizaciją skaičius yra ne viena. Naujai kviečiami stoti į organizaciją architektai nebemato dalyvavimo joje prasmės ir naudos. Ir tam iš ties yra nemažai priežasčių.
Ankstesniais laikais, priėmimas į architektų sąjungą atverdavo kelią tapti architektu, turinčiu meno kūrėjo statusą. Pasikeitus įstatyminei bazei, architektui, sukūrusiam išskirtinės kokybės statinių projektus, atsirado galimybė asmeniškai kreiptis į Kultūros ministeriją ir būti pripažintam menininku. Architektų sąjunga, kaip kompetentingas tarpininkas, tapo nebereikalinga.
Indikatorius, parodantis organizacijos gyvybingumą yra nario mokesčio mokėjimas. Kadangi nario mokestis šiuo metu yra ganėtinai mažas, tai prievolė susimokėti organizacijos mokestį, suvokiama kaip architekto deklaravimas, jog jis priklauso organizacijai ir mato prasmę likti jos nariu. Pagal šį rodiklį didžiausias Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyrius užtikrintai lyderiaują. Nario mokestį moka mažiau kaip 10% narių. Net 90% narių nemato prasmės mokėti nario mokesčio. Nors mažesniuose skyriuose, kaip Šiaulių, mokestis sumokamas pavyzdingai, tačiau susumavus, turime situaciją, kada didžioji Lietuvos architektų sąjungos narių dalis, nario mokesčio sistemingai nemoka jau daugelį metų.
Kitas indikatorius – visuomeninės organizacijos narių aktyvumas, kuris paprastai pasireiškia per ataskaitinius rinkiminius, suvažiavimus ar konferencijas. Lyginti dalyvaujančių statistiką su sovietinių laikų savanoriškai priverstiniu suvažiavimų aktyvumų gal nėra prasmės, tačiau į 1990 metų suvažiavimą susirinko 411 iš maždaug 600 narių. 2017 m. ataskaitiniame rinkiminiame suvažiavime dalyvavo 94 nariai. Organizacijoje tuo metu buvo 702 tikrieji nariai ir 198 asocijuoti nariai. Panašu, kad šiandien organizaciją realiai sudaro tik 10 % architektų nuo viešai deklaruojamų narių skaičiaus. Tokia statistika veda prie niūrių minčių ir kyla klausimas – ar tik organizacijos vadovai neina klasiko Nikolajaus Gogolio kūrinio „Mirusios sielos“ personažo Chichikovo keliu.
Tačiau būna, jog ne narių kiekybė lemia organizacijų veiklos kokybę, bet propaguojamos vertybės ir aktyvus strateginių tikslų siekimas. 2007 – 2015 m. Architektų sąjunga kas du metus rengdavo tarptautinį renginį skirtą architektūros aktualijoms. Vadovaujant Kęstučiui Pempei ir Gintautui Blažiūnui buvo organizuotos tokios tarptautinės konferencijos kaip „Architektūra – kultūros dalis“ ir „Rytai-Rytai“ konferencijos turėdavo aiškiai apibrėžtą savo tikslą ir aiškią žinią transliuojamą visuomenei ir profesiniam cechui. Pastaruoju metu Lietuvos architektų sąjunga nebepajėgi savo švietėjiškais renginiais, konferencijomis brėžti unikalios, šiuolaikiškos, architektų vertybėmis grįstos linijos.
Panašu, kad Lietuvos valstybė per 30 metų toliau sparčiai vystėsi, o Lietuvos architektų sąjunga prieš dešimtmetį įkrito į stagnacijos periodą. Kas skatina organizacijos degradaciją ir kodėl įvyko toks drastiškas pokytis? Greičiausiai, dėl to, kad organizacija nustojo generuoti naujas idėjas ir pradėjo labiau rūpintis vadovybės ramaus gyvenimo užtikrinimu, nei narių poreikių tenkinimu. Architektūros sektoriuje vis mažiau architektų profesionalų, kurie turėtų noro ir galimybių, bent dalį savo laiko skirti visuomeninei veiklai. Kūrybinės profesinės asociacijos tam ir kuriamos, kad konsoliduotu narių idėjas, lūkesčius ir surastų optimaliausią kelią jas realizuoti. Organizacija, kuri savo veikloje nustoja vadovautis principais ir teisės aktais, skirtais visuomeninių organizacijų misijai užtikrinti bei pradeda veikti kaip personalinė įmonė, anksčiau ar vėliau pasmerkta pražūčiai. Kūrybingiems žmonėms laikas yra didelė vertybė, tad natūralu, jog jie ieško aplinkos, kurioje jų veiklos rezultatai greičiausiai pasiekia tikslą ir būna efektyviausi.
Architektūros sektoriaus padangėje atsirado naujų, stiprių organizacijų, įtraukiančių aktyviausius architektus į visuomeninę veiklą. Po ilgo laiko Architektų rūmai įgavo normalią europietišką teisinę formą ir struktūrą. Ši organizacija apsiėmė kuruoti didelę dalį architektūrinio lauko problemų. Panašu, kad kartais pagal materialinius ir fizinius resursus, net per didelę. Į šios organizacijos veiklą dabar įsitraukę bene produktyviausi ir turintys didžiausią patirtį architektai.
„Architektūros fondas“ subūrė jaunus ambicingus ir labai aktyvius jaunuosius architektus. Per trumpą laiką ši organizacija tapo viena novatoriškiausių architektūros, švietimo, kultūros srityse veikiančių organizacijų. Visos Architektūros fondo iniciatyvos kyla „iš apačios“ ir yra sėkmingai įgyvendinamos pačių iniciatorių.
Dinamiškame ir greitai besikeičiančiame kultūros lauke Lietuvos architektų sąjunga neberanda, o gal ir nebeieško nišos, kurioje galėtu realizuoti savo potencialą ir ilgametę patirtį. Kasmetinis, dešimties ir daugiau metų senumo, programų ir projektų vykdymas, pateikiamas kaip vertybių puoselėjimas ir saugojimas, panašu tuoj gali tapti paveldo objektu, o ne novatoriška veikla. Bėda tame, kad tokia veikla tampa visai nebeįdomi ir neaktuali nei patiems architektams, nei visuomenei. Naujuose kultūriniuose edukaciniuose projektuose, rengiamuose kitų organizacijų, sąjunga tenkinasi „vestuvių generolo“ vaidmeniu.
Kokie galimi tolesni scenarijai? Iš Lietuvos architektų sąjungos narių, kurie atsimena dar 1990 metų veiklą, tenka išgirsti, kad procesas dėsningas, o organizacija atliko savo misiją ir laikas susitaikyti su nebeišvengiamu jos iširimu, belieka tik pasirinkti jos likvidavimo formą.
Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone dėl kelių priežasčių. Lietuvos architektų sąjunga, kuriai 2024 m. sukaks 100 metų, daugeliui architektų sukelia daug sentimentų ir jiems būtu labai skausminga susitaikyti su šios organizacijos išnykimu. Dalyje visuomenės, kuri įdėmiai neseka permainų kultūros ir architektūros sferoje, iki šių dienų bet kokia architektūrinė veikla siejasi su Lietuvos architektų sąjunga. Šis vardas per dešimtmečius tapo vertybe, sukurta ankstesnių sąjungos narių – architektų darbu ir tai prarasti būtų paprasčiausiai neišmintinga.
Architektūra privalo tenkinti visuomenės poreikius, tad problemos niekur neišnyks, jos tik įgaus naujas formas. Architektų kūrybinė veikla nuolat susidurs su naujais iššūkiais, poreikis juos spręsti išliks, o po vieną įveikti šiuos iššūkius taps per sunku. Kuriame nors etape vis vien teks vėl steigti organizaciją ar judėjimą. Istorija rodo, kad daryti tai plyname lauke yra sunku. Visos be išimties organizacijos turi savo pakilimų ir nuosmukių laikotarpius iš ko ir formuojasi jų istorija.
Ko trūksta, kad Lietuvos architektų sąjunga išliktų? Mano požiūriu, ganėtinai nedaug. Grąžinti organizacijos valdymą į klasikinę, visuomeninėms organizacijoms taikomą, valdymo struktūrą. Sąjungos valdymą ir vadovavimą patikėti architektams profesionalams, turintiems architektūros projektavimo patirties ir atsisakyti architektūros funkcionierių paslaugų (kas buvo padaryta ir 1990-aisiais atkuriant šią organizaciją). Apsibrėžti aiškias savo veiklos ribas architektūriniame kultūriniame lauke. Gavus daugumos organizacijos narių pritarimą, suformuluoti konkretų veiklos tikslą ir numatyti realias priemones bei laiką jam pasiekti ir be abejonės aktyviai veikti.
Organizacija įkurta praeito amžiaus pradžioje ir gyvuojanti iki šių dienų – retas reiškinys mūsų istorijoje. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje Lietuvos architektai prie savo rekvizitų išdidžiai rašys : Architektas -Lietuvos architektų sąjungos narys. Šis užrašas bus suprantamas, kaip įrodymas, kad architektas yra aukščiausios klasės kūrėjas profesionalas, pasižymintis išskirtiniu meistriškumu ir morale.
