Elena Paleckytė

Architektūros ir interjero dizaino studijos „A2SM“ partnerio Aurimo Sasnausko teigimu, tikrasis architektūros patogumas sukuriamas tada, kai pastatas ne tik atitinka funkciją, bet yra ir estetiškai patrauklus. Tai yra, kai pasiekiamas patogus balansas. Šį klausimą Aurimas nagrinėja pasitelkdamas savo studijos projektus, tokius kaip naujas patogumo kategorijas atitinkantys biurų interjerai ar šiuolaikiniams poreikiams pritaikomi rekonstruojami pastatai. Kaip studijos kūrybos pavyzdžius būtų galima įvardyti Vilniaus centrinio pašto rekonstrukciją pritaikant ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui ir „Tech Park“ Sapiegų parke. Būtent šiuos du projektus bus galima aplankyti ir architektūros festivalio „Open House Vilnius“ metu gegužės 13–14 dienomis.

Elena: Gal galite papasakoti, kaip prasidėjo Jūsų studijos veikla? Ar pavadinimas „A2SM“ referuoja į įkūrėjų pavardes?

Aurimas: Taip, buvome du įmonės partneriai, todėl pavadinimą parinkome pagal savo inicialus. Aišku, norėjome pasivadinti kaip nors įdomiau, todėl įtraukėme ir skaičių, išėjo toks užšifruotas derinys. Mes savo studiją įkūrėme 2006 metais, tuo metu tokie pavadinimai dar nebuvo populiarūs, dabar panašių, skaičius ir inicialus įtraukiančių pavadinimų, tikrai daugiau.

Elena: Pradėjote dviese. O kiek darbuotojų turite dabar? Kaip organizuojate darbą?

Aurimas: Dabar turime dvylika darbuotojų, po truputį augame, bet nenorime labai išsiplėsti. Kai studijoje yra 3 ar 4 žmonės, dirbi kaip komanda, o kai atsiranda daugiau žmonių, tas komandos jausmas, įsigilinimas į visus projektus dingsta. Juk projekte dažniausiai dalyvauja du ar trys žmonės, kartais keturi, bet ne daugiau. Dažniausiai vienus projektus kuruoju aš, kitus – kitas įmonės partneris Viačeslavas Malenko. Jei plėstumėmės dar daugiau, susidarytų sudėtingesnė struktūra, reikėtų skaidytis į grupes, projektai būtų valdomi visai kitaip. Galiu tik įsivaizduoti, kaip darbas vyksta ten, kur yra, pavyzdžiui, 50 žmonių. Dėl to ir stengiamės, kad pas mus visada būtų iki 10–15 žmonių. Tiesą pasakius, net ir darbų, projektų kartais neprisiimame, nes matome, kad neturime pajėgumų, o tikslo išsiplėsti nėra, mums norisi suvokiamo žmonių kiekio.

Elena: Man yra susidaręs įspūdis, kad daugiausia projektuojate interjerus. Ar tai tiesa?

Aurimas: Esame architektai ir darome architektūrinius projektus, bet esame padarę ir daug visuomeninių, komercinių interjerų. Kai atėjo 2008 metų ekonominė krizė, per kelias savaites praradome tris stambiausius projektus, nes jie tiesiog buvo sustabdyti, liko tik pora mažesnių projektų. Visiems architektams tuo metu nebuvo labai linksma. Būtent tada į mus kreipėsi „Barclays”, kurie tuo metu kaip tik ėjo į Lietuvą. Padarėme jų biuro interjerą, atsirado daugiau užsienio investuotojų, pradėjo kilti Lietuvos biurų kultūra. Kadangi turėjome patirties su „Barclays“ projektu, buvome kviečiami kurti ir kitus interjerus, tačiau vadinti mus tik interjero dizaineriais neteisinga. Mes esame architektai: kuriame ir architektūrą, darome daug rekonstrukcijų. Tai išplaukė natūraliai – kadangi projektavome kelių biurų interjerus, atsirado Sapiegų „Tech Park“. Kai padarėme „Tech Park“, toliau bendradarbiavome su šio projekto užsakovu Dariumi Žakaičiu, projektavome „Tech Loft“, dalyvaujame Vilniaus „Lelijos“, Klaipėdos „Švyturio“ fabrikų rekonstrukcijų projektuose, kūrėme Vilniaus centrinio pašto rekonstrukciją.

Kitas svarbus aspektas yra projekto derinimo laikas. Architektūros projekte labai ilgai užtrunka jau vien projekto derinimai, formalumai. O interjerų projektavimas ir įgyvendinimas vyksta greičiau, todėl ir atrodo, kad jų darome daugiau.

Elena: Esate pasakoję, kad Jūsų projektuojamuose biuruose virtuvės neretai primena kavines, kuriose darbuotojai tarsi jaučiasi laisviau, jiems tam tikra prasme ten maloniau ir patogiau dirbti. Be to, šiandieniniuose biuruose atsiranda miego, aromaterapijos kambariai. Gal galite daugiau papasakoti apie šias naujas patogumo sampratas?

Aurimas: Manau, biurų tendencijas šiek tiek pakoregavo pandemija, bet pagrindinis dalykas yra tai, kad jei gyventi norisi patogiai, tai taip pat yra ir su darbu – norisi, kad dirbti būtų patogu. Atsiranda poreikis, kad biure būtų ne vien darbas.

Manau, Lietuvoje biurų kultūra kilo, nes atsirado užsienio kompanijų. Maloni darbo aplinka, ne tik atlyginimas, tapo motyvu eiti dirbti į vieną ar kitą darbovietę. Pasidaro svarbu ne tik konkreti darbo vieta, bet ir platesnė biuro erdvė: virtuvė, poilsio kambariai ir taip toliau. Labai didelę įtaką padarė bevielis ryšys, nešiojamieji kompiuteriai, mobilumas. Patogumas dabar siejasi su lankstumu, su tuo, kad nesi pririštas, turi galimybę ateiti į darbą ir dirbti be buities rūpesčių. Juk dirbant iš namų neretai pasiveja tokie buities dalykai kaip neišplauti indai ar neišdžiaustyti skalbiniai. O biure sąlygos turi būti geresnės. Dėl to tas patogumas ir jaukumas tampa labai svarbūs – ne tik funkcionalu, bet ir patogu, ne tik gražu, bet ir jauku.

Savo projektuose patogumui, funkcijai skiriame daug laiko, analizuojame, kaip visa tai gerai išspręsti, nagrinėjame ir naujai atsirandančias darbo organizavimo tendencijas, strategijas. Prieš keletą metų buvome pakviesti į Kauno technologijos universitetą skaityti pranešimą apie ateities biurą, patiems teko pagalvoti, koks biuras bus ateityje. Mūsų išvada buvo ta, kad biurai išliks, tik vis didesnį ir didesnį plotą juose užims neformalios, lengvai transformuojamos erdvės. Tiesą pasakius, kažkas panašaus šiandien ir vyksta – neformalių erdvių aplinkos kokybė, estetika, funkcionalumas tampa naujųjų biurų veidu, atpažįstamumu, naująja biuro vertybe.

Elena: Kaip Jūs suprantate šių metų „Open House Vilnius“ temą patogumas būti?

Aurimas: Architektūra visada visada yra kompleksiška. Jei gražu, bet nepatogu, tai pastatas paprasčiausiai neveiks. Architektūra turi būti veikiantis dalykas. Visai kaip mašina – ji gali būti labai graži, bet jei ji neveiks, ji tebus eksponatas. Jei tai ekskliuzyvinis, bet neveikiantis pastatas, jis irgi yra tiesiog eksponatas. Bet iškelti tik funkciją, o estetiką visai pamiršti negalima. Nes toje funkcijoje turi būti įvertinta ir estetika, turi būti balansas. Gal tai ir yra tas tikriausias patogumas.

Mano suvokimu, pasirinkdami tokią temą„Open House Vilnius“ organizatoriai nori parodyti tokį patogumą, t. y., kaip geras pastatas iš tiesų veikia, gyvena. Tai yra labai įdomu. Man asmeniškai visada smalsu pažiūrėti, kaip mūsų projektuoti pastatai veikia po keleto metų nuo jų atidarymo, kaip jie sensta, kaip realybė koreguoja mūsų pasiūlytus sprendinius. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus atsidaręs „Tech parkas“ sėkmingai veikia. Kiek žinau iš užsakovų, ten vis yra eilė norinčių nuomotis patalpas, kavinės ten iš tiesų veikia, traukia žmones, tapo populiaria vietos bendruomenės vieta.

Elena: Galbūt būtų galima sakyti, kad patogumas yra ir apie istorinių pastatų pritaikymą šiuolaikiniams poreikiams?

Aurimas: Visame pasaulyje senų pastatų pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams tampa viena prioritetinių sričių. Nauja statyba nėra tvaru, juk seno pastato griovimo procesas yra kenksmingas ir taršus. Todėl mokėjimas tinkamai pritaikyti, pratęsti pastato gyvenimą tampa vis labiau aktualus. Lietuvoje daug pastatų yra šiuolaikiniams poreikiams netinkamos kokybės.

Galima prisiminti tą patį Centrinio pašto atnaujinimo projektą. Tai buvo svarbi, vieša institucija XX a., bet atsiradus mobiliesiems telefonams, internetui, elektroninei prekybai, pašto funkcija iš esmės pasikeitė. Jis tapo logistine įmone, kuriam svarbu paskirstymo centrai, kurjeriai. Tokių erdvių, kokios buvo Gedimino prospekte, paštui paprasčiausiai nebereikia, ekonomiškai nenaudinga. Todėl paskutiniais metais ši erdvė merdėjo, buvo pilna antraeilių funkcijų.

Privatizavus pašto pastatą, naujieji pastato savininkai pakvietė mus pirminės koncepcijos parengimui. Su užsakovais mąstėme, kas tokiame pastate, tokiose erdvėse galėtų būti šiandien – erdvės tikrai įdomios, vertingos. Galvojome, kad gal geriausia čia būtų įkurdinti Vilniaus muziejų – kažkada šis pastatas buvo daugiabutis, vėliau bankas, kino salė, galiausiai paštas. Galvojome, kad gal tai tinkama reprezentacinė erdvė miesto istoriją pasakojančiam muziejui pačiame Vilniaus centre. Bet kadangi pastatas buvo parduotas privačiam investuotojui, ši idėja nebuvo komerciškai pagrindžiama. Aišku, galvojome apie coworkingo erdves, užsakovas svarstė apie parduotuves, foodcourtą. Apie universitetą net nepagalvojome. Bet kažkaip nutiko, kad ISM ieškojo naujų patalpų, ir tai pasirodė įdomi galimybė, nors ir buvo klausimų, ar pavyks įtalpinti visą universiteto prašomą funkcinę programą. Pavyko. 

Mane džiugina, kad ten atsirado būtent universitetas. Atrodo, kad Gedimino prospekte padaugėjo jaunų žmonių, jis pagyvėjo. Pastatas prieš pašto uždarymą buvo vos gyvas, dabar jis visada atviras, rytais vis matau ten studentus, vakarais vyksta renginiai ar paskaitos. Pastatas toliau sėkmingai gyvena savo gyvenimą po dar vienos transformacijos, bet išsaugojęs savo praeities istoriją, veidą.

Elena: Gal galite daugiau papasakoti apie pašto – naujųjų ISM namų – projektą?

Aurimas: Ieškodami informacijos apie šį pastatą radome labai įdomių jo rekonstrukcijos statybų nuotraukų. Jose matosi, kad iš senojo daugiabučio buvo likęs tik fasadas, likusi dalis buvo perstatyta brolių Nasvyčių. Šiandien toks brolių Nasvyčių projektas būtų neįgyvendinamas dėl galiojančios kultūros vertybių apsaugos, formalumų, sistemos. Tačiau kaip matome, galutinis projekto rezultatas buvo puikus, ikoninis. Nasvyčiai matė, kad pastatas turi vertę, turi istoriją, bet jie taip pat matė, kad tas pastatas netenkina funkcinių poreikių, urbanistiškai jis neišbaigia kvartalo. Tad pastato pagrindinis fasadas išliko, tik už jo buvo sukurtos naujos erdvės, nauja kokybė, kuriai buvo parinkta nauja, skandinaviška, modernistinė estetika, nebandant imituoti, tačiau kalbantis, su senuoju pastatu.

Kai naujieji savininkai pradėjo valyti pastatą, pasikvietėme architektūros fotografą Norbert Tukaj jį visą išfotografuoti, užfiksuoti, kaip tos erdvės atrodo be baldų. Jos tikrai fotogeniškos, charakteringos. Bėgant metams pastato vidaus erdvės nebuvo tinkamai eksploatuojamos, atsirado euroremonto elementų, plytelių, plastiko, buvo naudojamos tos įprastinės pigios pakabinamos lubos. Viską išardžius, išvalius supratome, kiek daug pastate iš tiesų yra erdvės. Pirmajame aukšte, rūsyje, buvo pašto automobilių pakrovimas, iškrovimas, archyvas. Kadangi ISM reikėjo didesnės auditorijos, sutalpinome ją ten, kur anksčiau buvo automobilių įvažiavimas, nes ten tiesiog didesnis kolonų tarpatramis. Plastikinius langus pakeitėme į aliuminio, atkūrėme anksčiau pastate buvusį stiklo blokelių cokolį, nukrapšėme papildomus, vėliau atsiradusius stogelius.

Elena: O kaip šiandien veikia pagrindinė pašto erdvė?

Aurimas: Pastato pagrindinėje vidinėje erdvėje atsidaro naujasis amfiteatras, nes, viena vertus, buvo klausimas, ką su tokia didele erdve daryti, kaip ją įveiklinti, kita vertus, ISM trūko patalpų. Aišku, ta didžioji erdvė vis tiek liko nemaža, išlaikytas jos charakteris, estetika, be to, atsivėrė vitrina į gatvę, kuri anksčiau buvo užstatyta baldais, tad atsirado glaudesnis, tiesioginis vidaus erdvės dialogas su lauku, Šv. Jurgio g. esančiu lauko amfiteatru. Bet norint išsaugoti ir kartu papildyti šią ikoninę erdvę teko paprakaituoti, tai ir buvo vienas didžiausių iššūkių. Teko spręsti daug nematomų problemų: gaisriniai reikalavimai, vėdinimo sistemos, jų nebuvo, jos atsirado, bet pagrindinėje erdvėje jos turėjo atsirasti taip, kad jų niekas nepastebėtų.

Ankstesni ISM namai Arklių g. sudarė įspūdį, kad juose daug vietos, didelis kiemas, bet iš tiesų ten buvo tiesiog daug koridorių. Dabar universitetas iš tiesų turi erdvę, vidinį uždarą universiteto kiemą, kurią sėkmingai naudoja jau nuo atidarymo.  Po atidarymo ten vyksta daugybė renginių, kaip patys minėjo, jie net nesitikėjo, kad bus tiek renginių. Tai džiugina, kad ši erdvė gyva, veikia, gyvena naują gyvenimą, veikia pagal brolių Nasvyčių planuotą scenarijų kaip gyvas vidinis uždaras kiemas.

Elena: Gal galite papasakoti apie pagrindinėje erdvėje esantį laikrodį?

Aurimas: Tai originalus dizainerio Felikso Daukanto kurtas laikrodis. Atgavus Nepriklausomybę, jame atsirado vitražas, kuris taip pat tapo vertingąja savybe, saugomu elementu. Mes ne tik norėjome, bet ir privalėjome jį išsaugoti. Džiaugiamės, kad pavyko jį pataisyti ir atgaivinti. Šiandien jis veikia ir iš tiesų rodo tikslų laiką.

Elena: Ar pašto rekonstrukcijos projekte pavyko įgyvendinti viską, ką norėjote?

Aurimas: Žiūrint senas šio pastato nuotraukas, matosi orginalūs baldų dizainerių Lygijos Stapulionienės ir Gražinos Tulevičienės kurti baldai. Tačiau iki šiandienos neišlikę baldai, pavyzdžiui, grybus šiek tiek primenančios kėdutės, betono, ąžuolo masyvo stalai, faneruotos lentynos. Šie baldai buvo sunaikinti. Jų gyvai nematėme, bet buvome numatę tokio stiliaus kėdutes, stalą. Problema buvo ta, kad tų „grybukų“ ir stalų kojos buvo iš betono, todėl tai kaip ir užduotis statybininkams. Tačiau statybininkai nenorėjo jų daryti, nes, jų manymu, tai buvo baldai. O baldininkai savo ruožtu irgi nesutiko, sakė, kad tai ne jų darbas. Žodžiu, nepavyko. Man asmeniškai šiek tiek dėl to gaila. Tie „grybukai“ būtų įnešę ir kokybės, ir sąsajos su praeitimi. 

Dar galvojome, kad gal būtų buvę patogu, jei užsakovai būtų sutikę netoli įėjimo įrengti kavos barą, drabužinę padaryti didesnę. Užsakovai buvo įpratę, kad jų studentai striukes ir paltus kabinasi auditorijose, tačiau laikas parodė, kad naujuosiuose ISM namuose labai noriai naudojamasi drabužine, ji tikrai veikia, nes žmonėms tiesiog patogu prieš paskaitas ten pasikabinti paltą ar striukę. O dėl kavos baro – manau, kad įėjus į pastatą, tarp paskaitų būtų malonu pabendrauti, atsigerti kavos. Aišku, tai gal buvo ir biudžeto klausimai.

Elena: Ar jūs sąmoningai renkatės pritaikyti istorinius pastatus šiandieniniams poreikiams, ar taip susiklosto, kad šie projektai jus pasirenka?

Aurimas: Manau, kad kai padarai tam tikroje srityje keletą sėkmingų projektų, natūralu, kad tie projektai pastebimi. Tas pats užsakovas Darius Žakaitis, dirbdamas su mumis, pamatė, kad jam visai patinka pastatus rekonstruoti, nes juose jau yra kažkokia istorija, yra už ko užsikabinti, ką vystyti. Su juo vystome dabar vieną projektą Klaipėdoje, kitą Vilniuje buvusio „Lelijos“ fabriko teritorijoje. Užsakovas mumis pasitiki, todėl vienas projektas gimdo kitą.

Rekonstrukcijų Lietuvoje daug kas bijo, nes tvarkant tokį pastatą sunku įsivertinti, kokios bus išlaidos – finansų ir darbo prasme. Tvarkant pastatą paaiškėja, kad stogas byra, šiandieninius gaisrinius reikalavimus įgyvendinti sudėtinga, reikia stiprinti pamatus ir taip toliau. Todėl užsakovas turi suprasti tokią riziką ir būti tam pasiruošęs. Kita vertus, tas rezultatas būna ypatingesnis, nes atsiranda tam tikri sprendiniai, kurie naujame projekte niekada neatsirastų, galbūt atrodytų nelogiški, bet tai įneša originalumo, savitumo

Elena: Galbūt galite papasakoti apie daugiau Jūsų rekonstrukcijos projektų?

Aurimas: Visai neseniai baigėme ilgai vykusį daugiabučio rekonstrukcijos projektą Užupyje. Vienas savininkas buvo supirkęs visą posesiją : XIX a. daugiabutį su vidiniu kiemu, iš ten matosi visa Vilniaus panorama, visos bažnyčios. Buvę dideli butai sovietmečiu buvo suskaldyti į mažus, komunalinius, visai nugyventi. O kieme tokiu euroremontiniu stiliumi buvo pastatytas dvibutis. Užsakovas norėjo ten kurti aukštesnės klasės nuomojamus butus, todėl būtinai reikėjo automobilių parkavimo vietų, atsirado dviejų lygių požeminė stovėjimo aikštelė, kadangi vietos buvo mažai, suprojektavome patekimą į ją automobiliniu liftu. Sudėtingai kasėmės tarp ugniasienių gretimų pastatų, to dvibučio architektūrą visiškai pakeitėme. Pakeitėme visas pastate buvusias supuvusias medines perdangas, iš kiemo pusės atsirado tarsi antras fasadas, ištraukėme balkonus. Mano nuomone, bute balkonas yra būtinas, jis yra būtinybė, papildomas plotas, kuris labai pakelia gyvenimo kokybę ir padaro jį patogesnį. Projektas tikrai buvo sudėtingas statybine prasme, tačiau rezultatas, o ir įgauta patirtis – džiugina.

Elena: Tad istoriniame kontekste projektuoti įdomiau nei plynam lauke.

Aurimas: Taip, plynam lauke tikrai nelabai norisi projektuoti. Jei gali rinktis, tai ir renkiesi kažką su kontekstu, istorija.

Elena: O kaip prasideda tokie jūsų projektai, gal darote kažkokį tyrimą, analizę?

Aurimas: Pirmiausiai, aišku, susirenkame visą istorinę medžiagą, kas tame pastate buvo, kaip jis gyveno. Sapiegų parke buvo ligoninė, dar kiti dalykai buvo Užupyje ar pašto vietoje. Sau atsakome, kas ten yra dabar, kokios yra vertybės, ką gali daryti, ko negali. Susistatai griaučius, ką nori daryti.

Aišku, yra labai daug yra nežinomųjų. Atėjęs į tą pastatą, dažnai daug ko  nematai, nes tik prasidėjus statyboms dažnai paaiškėja tikroji padėtis arba atsiranda naujų, svarbių detalių. Tad rekonstruojant turi omeny turėti, kad kai ką projekte gali tekti keisti, koreguoti, nes tiesiog sužinosi, kad reali situacija yra kitokia, nei galvojai. 

Elena: Jūsų studija veikia jau gana seniai. Ar matote užsakovų pokyčių? Galbūt keičiasi vertybės?

Aurimas: Yra užsakovų, kurie žiūri vien į excelį. Kai Darius Žakaitis pas mus atėjo pirmą kartą ir pasakė biudžetą Sapiegų „Tech Park“ projektui, statybininkams atrodė, kad galima atlikti tik eururemontą – pigios pakabinamos lubos, PVC danga ir perdažyti sienas. Bet proceso metu užsakovas buvo lankstus, suprato nestandartinių sprendimų vertę, radome dialogą. Aišku, Užupyje irgi buvo priimami netipiniai ar drąsūs sprendimai, nes projektu buvo siekiama aukštesnio lygio. Pavyzdžiui, nors mes siūlėme vieno aukšto stovėjimo aikštelę, tačiau pats užsakovas paprašė daryti du, nes suprato, kad jei nebus stovėjimo aikštelės, nebus ir nuomininkų.

Šiandien rekonstrukcijų kokybė gerėja. Anksčiau tai būdavo euroremontas arba tiksli senovinė renovacija, o dabar nebijoma įdomesnių sprendimų. Daug įtakos daro ir teigiami kaimynų pavyzdžiai. Pavyzdžiui, galbūt potencialūs užsakovai, pamatę „Bokšto skverą“, supras, kad ir jų projektas turi būti pakankamai aukšto lygio, kad tokia kokybė ir sprendiniai galimi ir Lietuvoje. Dabar galima įkvėpimo semtis ir užsienio šalyse, juk dabar lengva keliauti, visi mato ir supranta, kad mūsų architektūros kokybė turi kilti. Gal ji nekyla taip greitai, kaip norėtųsi, bet ji tikrai juda gera kryptimi

Elena: O kaip manote, ar „Open House Vilnius“ padeda kelti Lietuvos architektūros kokybę?

Aurimas: Žinoma. Kad ir kaip būtų, kaimyno pavyzdys yra svarbu, kai pamatai, kad pas kaimyną koks nors sprendinys veikia, pagalvoji, kad ir pats tą gali įgyvendinti, gal dar ir patobulinti. Architektai, užsakovai domisi naujais projektais, architektūra, tik žmonėms, nedirbantiems tiesiogiai su statybomis, „Open House Vilnius“ labai padeda pamatyti, prisiliesti prie geros, kokybiškos architektūros. O ir patiems architektams smalsu pamatyti, kaip kolega įgyvendino projektą, arba iš vidaus apžiūrėti pastatą, kurį gali matyti iš lauko, bet kuris nėra atviras visuomenei kasdieniniame gyvenime. Tai tikrai labai įdomus ir naudingas renginys.