Vilniuje, Antakalnyje, šalia Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jau iškilo ketvirtas naujojo archyvų pastato aukštas. Iki metų pabaigos pastatas paūgės dar šešiais aukštais, o bendras jo plotas sieks 6,9 tūkst. kvadratinių metrų.

Pirmame ir antrame naujojo statinio aukštuose numatyta viešoji zona su skaityklomis ir kavine, transformuojama kino sale, administracinėmis ir techninėmis patalpomis, dokumentų priėmimo ir dezinfekavimo patalpa. Kituose aukštuose bus įrengtos dokumentų saugyklos.

Apie tik šiam pastatui gaminamus vienetinius etnografinio ornamento kombinacijos tūrinius elementus ir karalių betoną šiandien kalbamės su architektu Arūnu Lapinsku.

– Kaip vienu žodžiu apibūdintumėte pasirinktą architektūrinę koncepciją?

– Architektūra – kompleksinis elementas, todėl ir architektūrinę koncepciją sutalpinti į vieną žodį ne taip paprasta. Bet tebūnie tai žodis „laikas“. Archyvas nėra eilinis visuomeninis statinys, kur pasikeitus aktualijoms keistųsi funkcija, būtų vykdoma konversija. Todėl tūris privalo būti visapusiškai ilgaamžis. Atsižvelgiant į šią sąvoką, siekta kurti atitinkantį esamą aplinka, ilgainiui atpažįstamą, medžiagiškai ilgaamžį pastatą su patogia vidaus funkcija ir laiko patikrinta interjero vizija, neturinčia „galiojimo termino” artimoje, ir, tikiuosi, tolimoje ateityje.

– Kokias medžiagas pasirinkote?

– Betonas, betonas ir dar kartą betonas! Paneigiant visus neigiamus stereotipus, tai šilta, gyva, raminanti medžiaga. Žinoma, jei jo yra būtent tiek, kiek reikia – ir ne daugiau. Mano manymu, betonas – tai optimali scenografija pagrindiniams archyvo veikėjams – darbuotojams ir saugomiems dokumentams. Jis dominuoja tiek pastato išorėje, tiek ir viduje.

– Projektiniai sprendiniai buvo koreguojami kelis kartus. Kokia numatoma pastato naudojimo programa ir kokie tikėtini pastato naudojimo scenarijų pakeitimai ateityje?

– Projektinių sprendinių kaita pradinėje projektavimo stadijoje – normalus kasdienis įvykis. Architekto polėkis dažnai mina ant begalės reglamentų ir derinimų grėblio, tad norint sėkmingai pasiekti finišą lipama į kompromisų karuselę. Mūsų atveju, būta kelių nežymių scenarijaus pasikeitimų, bet visuma nesusvyravo. Nuo pat statytojo parengtos užduoties iki dabar turime pastatą su erdvėmis, skirtomis lankytojams, dokumentų restauravimo, dezinfekavimo patalpas, kuriose dokumentai ruošiami saugoti, administracinėmis patalpomis aptarnaujančiam personalui ir, žinoma, dokumentų saugyklas, kurios pildysis metai iš metų, aukštas po aukšto.

– Ką įvardytumėte kaip nestandartinius sprendimus ir kas juos lėmė?

– Eksterjere naudojama mūsuose retai pasitaikanti ilgaamžė fibrobetono plokščių apdaila. Reprezentaciniame fasade sukurti stilizuotų verčiamų dokumentų lapų ir etnografinio ornamento kombinacijos  tūriniai  elementai bus vienetiniai, gaminami specialiai tik šiam pastatui – tūriniai elementai, primenantys mažas skulptūras, kurios saulei judant ant fasado kurs nuolat kintantį šešėlių žaismą. Tą pačią kompozicinę nuotaiką atkartos pirmųjų aukštų tūrinis stiklo fasadas.

Interjere vyraus natūralaus betono apdaila. Grindys, sienos, lubos – visur matysite unifikuotą minimalistinį vaizdą, kurį pagyvins ryškūs raudoni akcentai, tarkim, raudonos durys.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti projektuojant šį pastatą?

– Nors vykdomas naujos statybos projektas, statybos retai kada pradedamos vidury plyno lauko. Reikėjo taikytis prie esamo archyvo komplekso kompozicijos, sujungti naują ir kaimynystėje esančius statinius galerija ir bendromis inžinerinėmis sistemomis, atsižvelgti į šalia esantį statų šlaitą bei numatyti gana nemažą atraminę sieną, sukurti naujas automobilių stovėjimo vietas. Tačiau didžiausias iššūkis – suprojektuoti patogų, patvarų ir reprezentatyvų archyvo pastatą, kuriuo naudosis ir ateinančios kartos.

Naujasis archyvų pastatas duris atvers 2023 metais. Šiais metais iškils visa dešimties aukštų konstrukcija ir bus uždengtas stogas.