J. de Wachteris: Studentams taip pat siūlome nagrinėti jau įgyvendintus projektus – iš jų galima labai daug pasimokyti.Mums svarbu, kad studentai turėtų platesnį požiūrį ir suprastų, kad mus supanti aplinka dar nėra geriausia, ką galime padaryti. Stengiamės, kad rengiančios projektus grupės nekonkuruotų, o priešingai – bendradarbiautų.
– Studentų teigimu, į paskaitas gali ateiti bet kuris norintis. Ar tai tiesa?
M. Marozas: Taip, mūsų paskaitos yra atviros visiems. Viso semestro metu paskaitose lankėsi ir kviestiniai lektoriai, kurie taip pat skaitė viešas paskaitas. Tarp jų sociologė Dalia Čiupailaitė, viena iš nedaugelio sociologų, tyrinėjančių miestą ir jame vykstančius procesus, Elena Archipovaitė, daug dirbanti su trečiojo pasaulio šalimis, Viktorija Gailiūtė, kuri su studentais pasidalino patirtimi apie skirtingų funkcijų zonų parinkimą.
– KTU dėstote jau pusę metų, o į Kauną atvykstate kas 2–3 savaites. Kokias didžiausias problemas pastebėjote mieste?
M. Marozas: Kaune yra per daug infrastruktūros elementų ir trūksta aiškumo. Įvertinus, kokio pločio ir kiek gatvių yra mieste, neturėtų kilti klausimas, kodėl taip sunku jas sutvarkyti. Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo prospektas, kuris yra plačiausia gatvė Lietuvos miestuose, niekur neveda, o tiesiog staigiai susiaurėja Juozapavičiaus prospekte ir ties Aleksoto tiltu. Geras susisiekimas mieste nebūtinai turi būti matuojamas kelių kiekiu.
– Kokia yra jūsų universiteto ir studijų proceso ateities vizija?
J. de Wachteris: Universitetas turi žymiai aktyviau dalyvauti architektūros bendruomenės gyvenime ir įtakoti sprendimus, pasitelkiant mokslinius tyrimus.
KTU Architektūros studijų programa buvo pakeista iš pagrindų ir bus pradėta įgyvendinti jau nuo kitų metų. Prie šios programos kūrimo prisidėjo daug įvairių sričių specialistų. Tikiu, kad pokyčiai bus tik į gerą, o mes prisidėsime prie jų įgyvendinimo.
