Jeigu nenorime, kad mūsų daugiabučių rajonai ateityje taptų „getais“, turime pradėti veikti jau dabar.Reikia galvoti apie būsimą ateitį ir kokių priemonių imtis, kad ji būtų kuo kokybiškesnė.

J. de Wachteris: Palikti atsakomybę vien tik gyventojams yra neteisinga. Tuo turėtų rūpintis arba savivaldybės, kurioms priklauso didžioji dalis teritorijų šiuose rajonuose, arba, nesant iniciatyvos iš miesto valdžios – aukštosios mokyklos.

Didelių pokyčių po šio ar kito semestro nepasieksime, tačiau dėl gilesnio šios problemos tyrimo jau esame kalbėję tiek su KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanu Žymantu Rudžioniu, tiek su Universiteto rektoriumi Petru Baršausku. Tikimės, kad po ilgesnių ir išsamesnių darbų pavyks patraukti tiek visuomenės, tiek valdžios dėmesį.

M. Marozas: Šiuo metu rengiami renovacijos projektai – visi vienodi: namų identitetas kinta nuo pilkų fasadų iki persikinių ir nėra žvelgiama toliau. Tikimės, kad studentams parengus projektus, jų idėjos bus pastebėtos ir kažkas iš dabartinio renovacijos proceso dalyvių išgyvens „eureka“ akimirką, suprasdamas kitokį renovacijos principą.

– Ar renovacijos problema aktuali tik jūsų minimuose sovietmečio statybos daugiabučių rajonuose ar tokios pačios problemos pastebimos ir kituose rajonuose, pavyzdžiui miestų centruose?

M. Marozas: Miestų centruose viskas vyksta paprasčiau, nes gaunama daugiau finansavimo iš savivaldybių. Įprasta, kad centras turi būti išpuoselėtas: gražiais fasadais ir tvarkingais pastatais. Paprastai daugiau finansavimo gaunama net ne iš savivaldybių, o iš valstybinių lėšų. Pavyzdžiui, Vilniaus centre atsirasianti požeminė stovėjimo aikštelė daugiau yra ministro pirmininko sprendimas, kuriuo jis įsipareigoja statyboms skirti pinigų.

J. de Wachteris: Miestų centrų problematikos yra visai kitos. 5 tūkstančių butų urbanistinis ansamblis gali būti visiškai izoliuotas nuo likusio miesto sistemos. Šios sistemos mastelis yra visiškai kitoks nei miesto centro. Gyvenamųjų kvartalų statyba buvo masinės gamybos padarinys, tad ir renovacija turėtų būti „masinė“.

Didžiausiausia problema ta, kad nors projektas yra vientisas ir šabloninis, tačiau su gausybe individualios nuosavybės. Tai reiškia, kad apie 5000 įvairaus turto savininkų turi sutikti su viso kvartalo renovacija. Vienas iš sunkiausių uždavinių ir yra nustatyti renovacijos mastą. Ko gero būtų sunku įsivaizduoti, kad visiems vieno rajono gyventojams tiks tas pats sprendimas ir visi turės vienodas finansines galimybes.

– Kalbant apie studijas – šiuo metu pasirinktas Studio metodas. Kuo jis išskirtinis?

M. Marozas: Pagrindinis skirtumas – mūsų ir studentų vaidmuo paskaitose yra vienodas. Nėra tokių sąvokų, kaip profesorius ar studentas – visi esame lygūs.

J. de Wachteris: Kadangi mūsų pagrindinis tikslas – argumentuota studentų nuomonė, tad labai daug laiko praleidžiame diskutuodami. Prašome, kad jie patys išsakytų savo pastebėjimus, pasidalintų mintimis, kodėl pasirinko vieną ar kitą sprendimą. Mes esame tik studentų diskusijų moderatoriai, kurie stengiasi nukreipti juos tinkama linkme.

M. Marozas: Toks yra ir kvalifikuotų architektų darbas – diskutuojant su skirtingų projekto dalių autoriais priimami sprendimai. Mūsų darbe dabar svarbiausia yra aiški komunikacija, savo idėjų pristatymas ir pardavimas.