Kviestinių Kauno technologijos universiteto (KTU) architektūros dėstytojų – olando Johano de Wachterio ir lietuvio Martyno Marozo – teigimu, Lietuvoje renovacijos vykdomos padrikai, nežvelgiant į platesnį kontekstą. Siekdami, kad studentai mąstytų kritiškai ir analitiškai, dėstytojai padeda jiems rengti sovietmečio gyvenamųjų kvartalų regeneracijos planus.

Nuo vasario mėnesio KTU Statybos ir architektūros fakultete teritorijų planavimo paskaitas architektūros studentams vedantys J. de Wachteris ir M. Marozas (nuotraukoje) pabrėžia, kad studijų metu atliktus tyrimus būtina pristatyti visuomenei, aktyviai dalyvauti miesto gyvenime, o studentams – mokytis aiškiai argumentuoti ir pristatyti savo idėjas.

– Kodėl studentams parinkote temą apie sovietmečio gyvenamųjų kvartalų regeneraciją?

M. Marozas: Šiuo metu ji yra itin aktuali, nes bene 80 procentų lietuvių gyvena būtent daugiabučių rajonuose. Vykdant renovacijas dėmesys skiriamas tik pastatų energijos suvartojimo klausimams, o ne viešosios erdvės regeneracijai. Visame šiame procese turi būti atsižvelgiama ne tik į pastatų „makiažą“, bet ir visuomenės socialinius poreikius.

J. de Wachteris: Žvelgiant iš komercinės ar savivaldybės pusės – jiems nėra didelio poreikio tokiems kompleksiniams pokyčiams, nes reikalingi tyrimai, didelės investicijos į viso kvartalo atnaujinimą. Ieškoti geriausių sprendimų viso kvartalo patogumui ir gyvybingumui užtikrinti turėtų būti akademinės bendruomenės uždavinys. Savivaldybė ar architektų bendruomenė turėtų domėtis tokiais akademiniais tyrimais, skirti finansavimą bent daliniam jų įgyvendinimui.

– Kas turėtų daryti didžiausią įtaką keičiant šių teritorijų aplinką – bendruomenė, architektai ar valstybinės institucijos?

M. Marozas: Reikia pripažinti, kad daugiausiai lemia bendruomenė, bet čia kyla problema – kaip parodyti visuomenei, koks potencialas slypi aplink juos.

Renovacija neturėtų būti vien fasadų tinkavimas ir dažymas persikine spalva, paverčiant jį šiek tiek „linksmesniu“. Pagalvokite, kiek galima pasiekti pritaikant inovatyvias, kūrybiškas idėjas, kartais iš pirmo žvilgsnio net keistas koncepcijas.

J. de Wachteris: Ir iš tiesų tai yra tos idėjos, kurias universitete galima gvildenti, nes nereikia galvoti apie pinigus, kurie bus skirti projektų įgyvendinimui. Studentai, turėdami laisvės kūrybai, kartais tampa naivūs, tačiau tai tik suteikia jų koncepcijoms stiprybės.

Savo paskaitose kuriame tokią aplinką, kur galėtume simuliuoti skirtingais sprendiniais. Šiuo metu niekas kitas neinicijuoja tokio pobūdžio projektų, kurie žvelgtų plačiau, nei pavienių gyventojų izoliavimas tarp išoriškai sutvarkytų pastato sienų.

– Ar žmonės žino apie galimybes atlikti viso kvartalo renovaciją? Galbūt yra bijoma pradėti šį procesą ar trūksta pinigų tokio masto projektams?

J. de Wachteris: Manau, kad tai visų šių priežasčių rinkinys.

M. Marozas: Taip pat labai svarbu idėjos, kuriomis remiantis gyvenamieji kvartalai buvo formuojami. Žmonės augo šioje aplinkoje, ji jiems pažįstama ir suprantama tokia, kokia yra.