Gyvenamasis „Žalio kiemo namas“ yra apie siekį kurti erdvines patirtis. Kintančių perspektyvų ir persiliejančių erdvių architektūra transformuoja kasdienybės patirtį į mėgavimąsi lėtai einančio laiko stebėjimu.
Sklypas yra Vilniaus periferinėje dalyje, susiformavusios gyvenvietės pakraštyje, iš trijų pusių apsuptas gamtinės aplinkos. Išsidėstymas viršutinėje šlaito terasoje užtikrina išskirtinius vaizdus į šiaurės rytų pusėje esantį ežerą.
Architektūra, jungianti pastatą ir kraštovaizdį
Projekte sprendžiama pastato ir kraštovaizdžio sąveika, kuri sąmoningai integruoja architektūrą į gamtinį kontekstą. Kraštovaizdis pratęsiamas bei papildomas architektūrinėmis formomis, o pastatas tampa reljefo tąsa. Tokiu būdu kuriama vientisa erdvinė struktūra, kurioje architektūra ir aplinka veikia kaip viena sistema.
Istoriškai šioje vietoje stovėjo sodyba, kurios pastatai formavo tradicinį vidinį kiemą. Nors sodyba išnyko, sklype užkoduota buvusio užstatymo refleksija bei užsakovo prašymas kurti privatumą, tapo pagrindu sklypo erdvinei koncepcijai.
„Žalio kiemo namo“ erdvinė koncepcija
„Žalio kiemo namo“ kompozicijos epicentras – į reljefą įgilintas vidinis kiemas, kuris veikia kaip šviesos šulinys gyvenamąsias erdves, orientuotas į šiaurės rytų pusėje eksponuojamus vaizdus, užpildantis pietvakarių saulės šviesa. Žalias vidinio kiemelio šlaitas kuria privatumą tiek pačiame kiemelyje, tiek interjero su didelėmis stumdomomis vitrinomis erdvėse. O kieme esantis baseinas yra lyg tolimas atspindys pro medžių lajas matomo ežero.
Apie 70 % sklypo sudaro apželdinimas, išsaugant esamus medžius ir jų natūralią šaknų zoną. Vienas iš jų formuoja įėjimo erdvę, kitas tampa vidinio kiemo akcentu. Kietos dangos projektuojamos minimaliai – tik tiek, kiek būtina funkcijai, siekiant išlaikyti natūralų reljefo charakterį ir sumažinti intervenciją į aplinką.
Architektūrinė struktūra ir tūrinė kompozicija
Gyvenamojo namo kompozicija modernia raiška interpretuoja anksčiau šioje vietoje buvusios sodybos užstatymą. Du pastato tūriai atkartoja buvusio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato kontūrus, dabar juose išdėstomos gyvenamosios ir pagalbinės funkcijos. Šie du tūriai apjungiami ir formuojamas apželdintas stogas bei įėjimas į pastatą.
Antrasis aukštas – taisyklingos stačiakampės formos, kuriame visi miegamieji kambariai ir juos aptarnaujančios patalpos, komponuojamas kaip antstatas virš pirmojo aukšto struktūros. Jo orientacija ir mastelis reaguoja į gretimybėse esantį urbanistinį audinį.
Medžiagos, šviesa ir vidaus–išorės ryšys
Namo fasaduose naudojamos natūralios medžiagos – medžio apdaila ir didelio formato plokštės su travertino akmens tekstūra, kurios harmoningai dera su gamtine aplinka. Stiklo ir aliuminio konstrukcijų fasadas atveria interjerą į miško ir ežero panoramas, sustiprindamas vizualinį ryšį su kraštovaizdžiu.
Architektūroje sąmoningai mažinama riba tarp vidaus ir išorės. Atviro plano pirmo aukšto schema leidžia erdves formuoti ne pertvaromis, o erdviniais elementais – laiptais, baldais ir funkcinių zonų komponavimu.
Pagrindinė spalvų gama yra gamtos atspalvių, natūralių, taktiliškai malonių paviršių, harmoningai susiliejančių su gamtos kontekstu. Dalis erdvės skiriama namų SPA zonai – šeimos ramybės ir atsipalaidavimo oazei.