Suvainiškio šaltinis – nedidelės viešosios erdvės projektas, 30 km į šiaurę nuo Rokiškio, Lietuvos–Latvijos pasienyje, Suvainiškio miestelyje, kur šalia Naretos upelio dar Pirmojo pasaulinio karo metais buvo rastas šaltinis. Vietos gyventojai čia nuo seno semdavosi vandens, o sovietmečiu įrengti šulinio žiedai išliko iki šių dienų.
Architektūrinės intervencijos poreikis kilo ne dėl funkcinių trūkumų – šaltinis veikė, buvo pasiekiamas, atrodė pakankamai stabilus. Tačiau iniciatorius Raimundas Nagelė pasiūlė pažvelgti į vietą kūrybiškai – ne kaip į buitinį objektą, o kaip į simbolinę, kultūrinę erdvę, galinčią atspindėti vietos tapatybę.
Koncepcijos ašimi tapo Suvainiškio architektūrinis simbolis – Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, kurios trikampis stogo siluetas matomas atvykstant iš Latvijos pusės. Ši forma tapo įkvėpimu šaltinio architektūrai: naujasis tūris suprojektuotas kaip veidrodinis bažnyčios stogo atspindys. Taip sukuriamas vizualinis dialogas tarp dviejų objektų – sakralinio ir natūralaus, tarp žmogaus sukurtos ir gamtinės struktūros.
Šaltinio veikimo principas taip pat interpretuotas iš naujo. Vanduo nebesurenkamas į uždarą indą, o per akmenines kaskadas leidžiasi žemyn – natūraliai susilieja su aplinkiniu reljefu ir galiausiai įteka į Naretos upelį. Tai pabrėžia vandens cikliškumą ir vietos ekologinį integralumą.
Suvainiškio šaltinis šiandien – ne tik techninis įrenginys, bet ir vietos identiteto ženklas. Architektūrinė intervencija čia tampa priemone išryškinti vietos dvasinį ir gamtinį sluoksnį, suteikiant naują prasmę mažo miestelio kraštovaizdžiui.