Atvykusieji į kompleksą yra pasitinkami sambūrio pastato – riboženklio, savo forma primenančio pakelės akmenį ar nuglūdintą uolą su pravertu vidumi, kuris palydi tiek patenkantį į, tiek išvykstantįjį iš šio komplekso. Vėliau judėdamas keliu lankytojas pasiekia ir pravažiuoja kolumbariumų parką, kurio struktūra – Diureriškojo magiškojo kvadrato ženklas yra matomas iš tolimųjų perspektyvų ir kuris sudarytas iš šešiolikos skirtingų vidaus lokalių ir kelių atvirų erdvių su skirtingais vietoženkliais, meniniais akcentais ir susikaupimo kiemais. Kiekviena šių kolumbariumo parko mikroerdvių kuriama taip, kad būtų atpažįstamos ir skirtingos, atribotos nuo išorinio pasaulio šurmulio bei kasdienybės greičio ir kartu telkiančiai raminančios.

Viso komplekso galutinis taškas – krematoriumo pastatas sukurtas atkartojant pilkapio ir ant jo užklotos baltos drobulės metaforas, pagal kurias pastato tūris ir jo prieigos erdvės atribojamos žemės pylimais, o paties pastato lenktas stogo paviršius primena ritualinį apklotą, išsigaubiantį pagal uždengto kūno paviršių. Ši galutinė erdvė su krematoriumo pastatu kuriama kaip aiškus ir iš tolimų perspektyvų matomas taškas – ritualo epicentras, kurio gravitacija vienodai lengvai priima į save ir paleidžia iš savęs atvykusius. Šiame epicentre yra komplekso emocinės iškrovos ir ramios transformacijos vieta, pavaldi kitam – amžinajam laikui ir patirčiai.