1932 m. inžinieriaus Geršono Davidavičiaus projektuotame name, kurio užsakovai buvo Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai, esančio buto interjeras „gelbėtas“ iš euroremonto pinklių ir paverstas į „tarpukarinį perlą“. Namas yra išraiškingas Kauno tarpukario architektūros pavyzdys ir vienas iš geriausiai atpažįstamų Kauno centro gyvenamųjų pastatų. Pirmą kartą pamačius tą liūdną vaizdą – 110 kv. m. butą po jam atlikto pigių sprendimų nestokojančio remonto – užduotis buvo aiški – bent dalinai atstatyti originalų išplanavimą ir atkurti kuo daugiau šiam laikotarpiui būdingų detalių. Visgi, projektui nebuvo aktuali tik istorija, nes UNESCO paveldo sąrašui priklausančio pastato būste šeima norėjo jaukiai leisti savo miestietiškus savaitgalius.

Išnagrinus įvairius literatūrinius ir kultūrinius šaltinius, architektų komanda siekė suderinti istorinį palikimą su naujais, šių laikų gyventojo poreikiais. Atkūrtas jau nebenaudojamas tarnų laiptinės įėjimas į butą, buvo paverstas pagrindiniu kasdieniam naudojimui, o pagrindines šeimininkų ir svečių priėmimo durys atkurtos remiantis originaliomis šio gyvenamojo pastato durimis bei to laikmečio medžiagomis. Pagal vienintelį bute išlikusių lubų skliautų pavyzdį, jos atkurtos ir kitose erdvėse, kur buvo sunaikintos. Laminatas pakeistas į po juo aptikto tarpukarinio ąžuolinio parketo analogą, atsižvelgiant į parketo lentelės matmenis bei dekoro elementus.

Interjeras „Feniksas“ akcentuoja apšvietimo ir bendros atmosferos kuriamą jaukumą. Derinant kliento poreikius ir tarpukario tendencijas, parinkta šviesi aplinka, kurioje geriau atsiskleidė tamsi faneruotė ir spalvingi akcentai. Vonios patalpoje naudoti tuo laikmečiu populiarūs plytelių profiliai ir grindjuostės, vaikų kambariuose derinti žaismingi ir multifunkciniai baldai, o miegamųjų ir gyvenamosios erdvės grindys papuoštos ryškiais prabangių kilimų akcentais.